M. Kundrotas. Samarkande vizijos išsiskyrė

Autorius: Alkas.lt Šaltinis: https://alkas.lt/2022/09/17/m-... 2022-09-19 00:19:00, skaitė 265, komentavo 9

Rugsėjo 15–16 dienomis Uzbekistano istoriniame mieste – Samarkande – susitiko Eurazijos lyderiai ir strategai. Susitikimas vyko Šanchajaus Bendradarbiavimo Organizacijos (ŠBO) formatu. Dalyvavo Rusijos, Kinijos, Indijos, Turkijos, Irano, Pakistano, Azerbaidžano atstovai. Aptartos pasaulio vizijos.

Rusijos diktatorius Vladimiras Putinas ir Kinijos kolega Si Dzinpingas pristatė alternatyvą Vakarams. V.Putinas pasmerkė siekius sukurti „vienpolį pasaulį“. Kremliaus retorikoje „vienpolis pasaulis“ reiškia tarptautinę tvarką, pagrįstą JAV iniciatyva ginti demokratiją ir žmogaus teises. Tiek Maskva, tiek Pekinas norėtų tokio pasaulio, kuriame galėtų tvarkytis savo nuožiūra, ar tai reikštų autoritarinius režimus, ar agresiją prieš kitas šalis, ar disidentų persekiojimą, ar etnocidą ir genocidą.

Rusijos sąžinę slegia daugybės tautų laikymas imperinėje priespaudoje, o pastaruoju metu – ir karas prieš taikią ir suverenią Ukrainą, įskaitant masines civilių žudynes. Kinija vykdo represijas prieš uigūrų ir tibetiečių tautas, krikščionių, musulmonų ir budistų bendruomenes. Yra duomenų, jog tautiniai bei religiniai disidentai net naudojami kaip ištekliai organų persodinimui. Žinoma, abi imperijos bevelytų, jog demokratinės šalys tylėtų: lai Vakarai tvarkosi savo įtakos erdvėse, mes tvarkysimės savose.

V.Putinui kalbant apie „daugiapolį pasaulį“, grindžiamą imperiniais galių santykiais, Si Dzinpingas pateikė antrą fundamentalią tezę, griaunančią visą ligšiolinio pasaulio sampratą nuo Versalio taikos laikų. Jis pakvietė kovoti su trimis didžiausio blogio apraiškomis – terorizmu, religiniu ekstremizmu ir separatizmu. Kur glūdi riba tarp normalaus religinio gyvenimo ir ekstremizmo, komunistinis lyderis aiškinti nesiėmė, o separatizmas, išvertus į žmogišką kalbą, reiškia tiesiog tautų apsisprendimą.

JAV prezidentas Vudras Vilsonas XX a. I-oje pusėje paskelbė tautų apsisprendimo teisę esminiu valstybingumo principu. Nuo to laiko ši teisė daugelį kartų paneigta praktiškai, bet net Adolfas Hitleris ar Josifas Stalinas vargu, ar kur nors buvo taip konceptualiai ją paneigę teoriniu lygmeniu. Dabar tautų apsisprendimo teisė atvirai įvardyta viena didžiausių blogio apraiškų.

Žinoma, Kinijai, užgrobusiai uigūrų, tibetiečių, mongolų ir kitų tautų teritorijas, tautų apsisprendimo įgyvendinimas reikštų jos imperijos pabaigą. Rusijos santykis su tautų apsisprendimo principu – kiek kitoks, dvilypis: ji smerkia savo pavergtų tautų pretenzijas atsiskirti, bet mielai naudojasi separatistiniais judėjimais, skaldydama aplinkines valstybes, kaip Gruzija ir Ukraina. Taip pat esama požymių, kad Rusija daugiau ar mažiau palaiko separatizmą NATO šalyse, kaip Jungtinė Karalystė ir Ispanija.

Pažymėtina, kad Krymo ir Donbaso atvejai Ukrainoje, taip pat – Pietų Osetijos atvejis Gruzijoje skiriasi nuo tikro senbuvių tautų apsisprendimo. Ten separatistais tapo arba kolonistai, arba nutautę vietiniai. Kas kita – Abchazija, Katalonija, Škotija, kur už savo laisvę kovoja senbuvės tautos, o Maskva jas remia, siekdama susilpninti ir suskaldyti konkuruojančias valstybes. Taigi, net artimiausių kolegų – Pekino ir Maskvos – požiūriai į tautų apsisprendimo principą nėra visiškai vienodi.

Dar daugiau sumaišties į Samarkande planuotą imperijų aljanso projektą įnešė Indija ir Turkija. Indijos premjeras Narendra Modis išsakė pagarbų, bet atvirą priekaištą V.Putinui dėl karo Ukrainoje, o Turkijos lyderis Redžepas Tajipas Erdoganas pareiškė skirsiąs visas pastangas organizuoti Rusijos ir Ukrainos vadovų susitikimą ir derybas, kad karas būtų baigtas.

NATO šalis Turkija, laviruodama tarp euroatlantinio ir eurazinio polių, tapo savotišku taikos balandžiu, bet tiek Rusijos, tiek Ukrainos lyderiai kol kas vargu, ar būtų suinteresuoti taika kaip tokia, be vienareikšmės pergalės.

ŠBO lyderės – Rusija ir Kinija – akivaizdžiai siekė sukurti galios atsvarą euroatlantiniam blokui, bet kol kas tai – tik menkai pamatuota ambicija. Daugelis ŠBO narių, stebėtojų ir partnerių patys turi tarpusavio prieštaravimų: Indija – su Kinija ir Pakistanu, Armėnija – su Turkija ir Azerbaidžanu, Azerbaidžanas – su Iranu, Kirgizstanas – su Tadžikistanu.

Nežinia, kiek tvarūs bus santykiai netgi tarp Rusijos ir Kinijos: pastaroji dar gerai atsimena, kam priklausė Pietryčių Sibiras Cingų dinastijos laikais, dabar ten gyvena sparčiai gausėjanti kinų diaspora ir jos užmojis prisijungti prie tėvynės gali būti tik laiko klausimas.

Maža to: jei Rusija aktyviai vykdo karines akcijas prieš kaimynines valstybes, tai Kinija savo milžinišką kariuomenę laiko kraštutiniam atvejui ir mieliau plečia savo pasaulinę galią per ekonominius svertus. O kol kas jai naudingiau ūkiškai bendradarbiauti su Vakarais, nei su jais kariauti dėl abejotinos sąjungininkės – Rusijos.

Taigi, kad ir kaip grėsmingai griaudėtų V.Putino ar Si pareiškimai prieš demokratinę pasaulio tvarką ar tautų apsisprendimo teisę, kol kas vargu, ar reiktų mestis į desperaciją. Norai nėra lygūs galimybėms.

Autorius yra politologas