A. Navys, M. Sėjunas. Mums, vakarams, reikia Karolio Katkevičiaus

Autorius: Alkas.lt Šaltinis: https://alkas.lt/2022/09/27/a-... 2022-09-27 17:12:00, skaitė 253, komentavo 6

Prieš 400 ir vienerius metus bei vieną dieną mirė vienas garsiausių Lietuvos, o gal ir viduramžių Europos karvedžių. LDK didysis etmonas Jonas Karolis Katkevičius mirė – kaip simboliška – Ukrainoje, Chotyno pilyje, Osmanų imperijos ordų apsiaustyje.

Tačiau mūšį su gerokai gausesne priešo, kuris galėjo pakeisti visos Europos istoriją, kariauna laimėjo. Laimėjo todėl, kad priešo veiksmus iš anksto analizavo ir remdamasis faktais, prognozavo.

Jis nespėliojo ir neklausė žynių (žinių portalų ar influencerių) nuomonės, o sudėliojęs taškus ant i suprato, kur ir kada priešas pasirodys, ir ką darys.

1621-ais metais mėnesį trukusias kautynes prisiminėm ne tik dėl iškilaus Katkevičiaus karo genijaus, bet ir dėl mus, kol kas netiesiogiai, bet žudančios mūsų politikų trumparegystės.

Naivumas, tikras ar apsimestinis (o tai dar blogiau), nesigilinimas į kontekstą, į bendrą padėtį, negebėjimas mąstyti plačiai, istorinės patirties ignoravimas, rūpinimasis savo provincialia bimbo politika vis greitėjančia, nevaldoma didžiausio karinio konflikto Europoje po Antrojo pasaulinio karo srove neša Vakarų civilizaciją prie ribos, kurią peržengus, grįžimas atgal gali trukti dešimtmečius, šimtmečius, o gal ir iš viso nebus galimas.

Tikrų lyderių nebuvimas, sunkus strateginių sprendimų priėmėjų delyras apsinuodijus vertybių surogatais, nemąstymas keliais ėjimais į priekį, nustūmė mus į apgailėtiną ir be galo grėsmingą padėtį, kurioje mes šiandien esame.

Sunku patikėti, koks beviltiškai pirmaklasis atrodo didžiausios ir stipriausios valstybių sąjungos organizacijos paskirtas vadovas, kuris pareiškia, kad Ukrainai šiandien būtų lengviau kovoti su Rusija, jei būtume jos karius apmokę prieš metus. O šventas naivume!

Jei Ukrainą būtume taip ginklavę ir taip ruošę, kaip šiandien prieš aštuonis metus, o Rusiją nusmaugę sankcijomis taip, kad biudžetas neviršytų trijų JAV doleriui jos vienam gyventojui dienai, Putlerio seniai nebūtų nei kvapo, ir visi ramiai miegotume nesibaimindami, ar prasidės mesiju save paskelbusiojo sukeltas branduolinis karas.

Čia, žinoma, yra ir mūsų visų atsakomybė, kad į politikos olimpą rinkome tuščiagarbius, išvaizdžius, mūsų ausis mums patinkančiais žodžiais tepančius vienadienius dvasios vargetas, kuriems pozuoti Bučoje prieš kameras yra svarbiau, nei argumentuotai prognozuoti ateitį ir mus vesti užsibrėžtu keliu. Kuriems rūpi tik šiandienos šlovė, vienkartinės pergalės ir tuštybė.

Mūsų išrinktieji akli, kaip Breigelio paveikslo personažai. Jie nežino, kur jie yra, iš kur atėjo ir kur eina. Akli aklus gali nuvesti nebent ant žurnalo „Žmonės“ viršelio reklamuoti drapanas. Arba į bedugnę. Nors protingas žmogus supranta, kad tai – vienas ir tas pats.

Mūsų, o mes kalbame ir apie Europos šalių politinio pasitikėjimo vadovus, vedliai elgiasi tarsi ofiso klerkai penktadienį, lygiai dvyliktą paskubom suriję burgerį, jau pusę keturių „nusiėmę nuo darbo“ lekiantys į supermarketą nusipirkti vyno ir masažuoto jautuko išpjovos, besiseilėjantys dėl artėjančio savaitgalio, kai pagaliau su draugais galės pasičirškinti barbekiu, papezėt apie šį bei tą ir prisisriuobus gero raudono vyno, kristi į guolį prie šiltos, stresą nuimančios šlaunies.

Taip, Putinas puola, bet gi jau taaaaip ilgai, mąsto toks labai svarbus sau žmogus. Visuotinė-dalinė-antraščių mobilizacija? Tiek to, iki pirmadienio palauks.

Pagaliau, juk, gal dar kiek papuls, ir po to nebepuls? Gal jam užteks tiek, kiek užėmė? Kai pasižiūri, gal ne taip jau ir daug – tik penktadalis Ukrainos, nemažai gi dar Kjevui liko.

Jei daugiau nebepuls, pirmadienį imsiu atostogų ir į Maljorką, o jei puls, tai vis tiek gal dar ne mus, ten, antraštės sakė, Putka įklimpęs tikrai giliai.

Tegu tie slavai su slavais gal dar pasidaužo, mums gi nuo to tik ramiau bus. Oj, čia aš garsiai pasakiau, ar tik pagalvojau? Ačiū dievui, kontrpuolimas!!! Žiū, a na va, aš gi sakiau, ukrainiečiai laimi.

Štai dar ir kažkoks kažkieno patarėjas pasakė, kad mūsų nepuls. Aiškiai, protingas žmogus, o aš tikiu protingais, nes jie gerai kalba. Gerai kalba, nes man suprantamai, todėl jis man patinka.

O anas, kuris prognozuoja karą, man labai nepatinka. Kažkoks nelinksmas, pesimistiškai nusiteikęs, gadinantis žmonėms nuotaikas, man reitingus. Ir dar gąsdina investuotojus.

Patinka – nepatinka. Pritariu – nepritariu. Apie jį kalba, kad. O vat tą visi mėgsta. Apie mane gražiai parašė feisbuke.

O šitas – rakštis subinėj, nuolat prie manęs kabinėjas. Štai pati didžiausia mus visus, ypač mūsų taip vadinamus lyderius, užvaldžiusi bukybė.

Tos visuotinės bukybės, nenorėjimo savarankiškai mąstyti, antraščių ir reitingų suformuotais požiūriais į save, draugus ir priešus pasekoje, karą Ukrainoje, bet prieš mus, pasitikom jam visiškai nepasiruošę, nes nemanėm, kad puls. Nes mums patinka, kai sako, kad nepuls, nes mes taip norim manyti.

Tačiau, deja, nuo mūsų nuomonių, patikimų, pritarimų ir numylėtinių pezalų pasaulio įvykiai menkai tepriklauso. Ypač nyku ir graudu matyti, kai didžiausių pasaulio organizacijų vadovai mykia ir veblena, kad tai, kas vyksta, yra labai negerai, kad reikia taikyti kažkokias sankcijas ir kažko imtis.

Ko? To, kam nepasiruošta? Kas nesuplanuota ir nesudėliota laiko ašyje? Neplanuota, nes planuotas patinkantis savaitgalis jachtoje, penkių žvaigždučių SPA su vaizdu?

Kitos savaitės pranešimų spaudai programa, siekiant suvaryti kitą tokį pat aklą politinį impotentą?

Todėl mes, Vakarai, kol kas ne kovojam, o reaguojam. Mus apšaudo, mes skaičiuojam, kiek šovinių į mus paleista. Skaičiuojam. Svarstom, ką daryt. Spėliojam, šaus dar ar ne.

Tačiau vakarykščių šūvių skaičiavimas be plano į priekį – savaime yra pralaimėjimas, nes priešas jau taikosi paleisti kitą šūvį, iš kito ginklo, kitoje vietoje.

Tam, kad sulaikytume priešą, turime būti vienu žingsniu priekyje, ne reaguoti, o tikrų tikriausiai kontr–atakuoti.

Sakot, neįmanoma? Rusija nenuspėjama?

Dar ir kaip nuspėjama. Kurį Kremliaus aštuonkojo čiuptuvą bepaimsi – visi indikuoja prievartą, agresiją, terorą, karą, okupaciją, žudynes ir destabilizaciją.

Karinė doktrina, partijų programos, žiniasklaidos kontrolės įstatymas, FSB, GRU veikimo metodai, strategija, nuostatai, principai, įvykdyti teroro aktai signalizuoja apie kryptį, kuria yra judama.

Jei judama, vadinasi, bus ateita. Karas bus. Klausimas – kada? Manot šiaip sau, ant durniaus, vienos Rusijos partijos programoje numatytas Baltijos šalių prijungimas prie Rusijos, be jokios savivaldos ir suvereniteto teisės?

Taip, kaip buvo prijungtas Krymas?

Kariaujanti kaimyninė šalis pertvarko visą valstybę į totalaus karo stovį, ne ruošiasi, bet jau mobilizuoja milijonus driskių, aneksuoja teritorijas, švaistosi branduolinio ginklo grasinimais, o mes žiūrime didelėm akim kaip jaučiai vedami į skerdyklą.

Taip, Ukraina mums duoda laiko.

Jau davė tiek neįtikėtinai daug, o mes, aišku, pirmadienį, svarstysime – pamanyk tik – aštuntąjį sankcijų paketą ir stebėsime, kaip kelis šimtus prieš karą protestuojančiųjų omonininkai Piteryje ir Maskvoje sukiš į „oželius“ ir išsiveš.

Rašinėsime vieni kitiems ir siųsime sveiko proto žmogui kraują stingdančius memus – buriatai nykstanti Raudonosios knygos rūšis.

Deja, bet geri laikai gimdo silpnus žmones ir mums trūksta tikrų lyderių, didžių karvedžių, kretingiškio Karolio Katkevičiaus, kuris ne tik numatė Osmanų imperijos pajudėjimą Vakarų Europos kryptimi, bet žinodamas – tam pasiruošė. J

o nurodymu, lietuvių žvalgai dar iki Osmanų ordų žygio, į kurį buvo sutelktos ir musulmoniškos Afrikos jėgos, stebėjo kariuomenės paradą Konstantinopolyje, skaičiavo kupranugarius, patrankas ir karius.

Karolis dar iki karo žinojo, kad priešas jam ruošiasi, todėl lygiagrečiai Osmanui II-jam, karo žygiui ėmė ruoštis ir ATR. Lietuvių ir lenkų pulkai patraukė į šiaurės Ukrainą, susijungė su kazokais ir įsitvirtino prie Chotyno pilies, ten, kur netoliese ir dabar vyksta mūšiai, tik jau su XXI-ojo amžiaus orda.

Mūsų bočiai patraukė užkirsti priešui kelią, nusprendę karą stabdyti karu, nes žinojo, kad osmanai ir jų sąjungininkai nusiaubs visą Vidurio Europą.

Europa, tuo metu skendinti pilietiniuose karuose, tesugebėjo atsiųsti kelis šimtus riterių. Vienintelė jėga, galinti atlaikyti Osmanų imperijos invaziją buvo Abiejų Tautų Respublika. Jungtiniai lenkų, lietuvių, ukrainiečių pulkai pasitiko priešą prie Chotyno tvirtovės.

Osmanų kariauną sudarė daugiau nei 200 000 karių (nieko neprimena, a?), o ATR surinko apie 70 000, triskart mažiau. Karolio Katkevičiaus fortifikavimo įgūdžiai, Ukrainos kazokų išpuoliai, naktiniai reidai, bebaimė, negailestinga priešui kova sustabdė žiaurią ir brutalią ordą.

Jei lietuviai, lenkai ir ukrainiečiai anuomet būtų laukę, kas bus, svarstę ar osmanai puls ar nepuls, orda būtų nusiaubusi ne tik Ukrainą, Lietuvą, Lenkiją, bet ir visą anuomet bejėgę Europą. Tačiau to neįvyko dėl į priekį ir teisingai mąstančios asmenybės, politinio ir karo lyderio.

Ir nors mūšio metu nuo žaizdų Jonas Karolis Katkevičius mirė, tačiau jo dėka, galiausiai pergalę šventė šviesa.

Mūsų karvedys neklausė ar verta karą stabdyti karu, nespėliojo, kas bus, puls ar nepuls, jis tiksliai žinojo, ką reikia daryti.

Žinoma, buvo galima laukti, kol priešas užgrobs Ukrainą, stebėti, kaip jam seksis, gal nusilps, gal pasuks į kitą pusę, tačiau tokiu atveju mus ir mūsų kaimynus orda būtų sudraskiusi po vieną.

Karolis Katkevičius drąsiai ir nedvejodamas išvedė ATR pulkus pasitikti priešo ir kovėsi su juo iki mirties.

Šis jo sprendimas išgelbėjo ne tik mus, bet ir visą Europą.

2022-09-25

Dėkojame, kad skaitote ir dalinatės mūsų tekstais bei paremiate mūsų darbą. Tik Jūsų, mielieji, dėka, esame nepriklausomi ir galime sakyti tai, ką iš tiesų galvojame. Juridinius asmenis kviečiame sudaryti paramos sutartis (be jokių įsipareigojimų). VšĮ Visuomenės informacinio saugumo agentūra, LT447300010172065624