Represinė visuomenė

Autorius: Michailas Bugakovas Šaltinis: https://ekspertai.eu/represine... 2022-10-02 18:51:00, skaitė 1033, komentavo 11

Lietuvos valdininkai dar visai neseniai mėgdavo teigti, kad Lietuvos Respublika – tai normali europietiška šalis. Dabar galime stebėti, kad ir Lietuva, ir Europa matomai pasikeitė, o ir „normalumo“ sąvoka įgavo gana spalvingus bruožus. Visų šių procesų politinė esmė – taip vadinamos „atviros visuomenės“ transformacija į represinę visuomenę.

„Atviros visuomenės“ koncepcija kelis dešimtmečius buvo liberalios demokratijos ikona. Jos ideologas austrų ir britų filosofas K. Poperis (1902-1994) savo knygoje „Atvira visuomenė ir jos priešai“ iškėlė laisvę virš visų kitų visuomenės ir žmogaus vertybių bei tikslų. Naujausiais laikais - žinomiausias „Atviros visuomenės“ puoselėtojas ir propagandistas – garsus finansininkas ir spalvotų revoliucijų sponsorius Dž. Sorosas ir jo fondas. Laisvos atviros visuomenės, kuri priešpastatoma uždariems autoritariniams ir totalitariniams sociumams, pagrindą sudaro 4 laisvės: žodžio laisvė, religijos laisvė, laisvė nuo baimės ir laisvė nuo skurdo. Pagrindinis laisvės priešas - tai prievarta.

Atrodytų, gana gražios ir patrauklios mintys bei teiginiai. Bet kaip sakoma, gerais ketinimais dažnai grįstas kelias į pragarą. Šiandien atvira laisva visuomenė akivaizdžiai tampa represine visuomene. Žodžio laisvė cenzūruojama ir kriminalizuojama. Religijos laisvė tapo religijos politizavimu bei antireliginiu ir pseudoreliginiu sektantizmu. Baimė įgavo totalinį psichopatologinį ir metafizinį pobūdį bei persmelkė visą dabartinio socialinio organizmo kūną. Globalinis ir regioninis, materialinis ir dvasinis skurdas plečiasi ir gilėja.

Terminas „REPRESIJA“ yra kilęs iš vėlyvojo lotyniško žodžio „repressio“ ir reiškia žlugdyti, pavergti, užkariauti, engti, gniuždyti, tramdyti, drausti. Lotyniškas priešdėlis „re“ reiškia pasikartojantį veiksmą. Šiuolaikiniai psichologai šiam terminui suteikia dar platesnį mokslinį turinį – „reakcijos slopinimas dėl baimės“. Bijo pirmiausia tas, kuris grėbiasi slopinimo metodų, o ne tas, kurį bandoma slopinti. Baimė – tai daugiausia bauginančio problema.

Represinės visuomenės esmė – politinės represijos, kurios remiasi plataus pobūdžio valdžios prievarta ir grindžiamos įvairiomis valdančiųjų baimėmis. Bet kurios politinės represijos yra politinės prievartos išraiška, kurios tikslas - apsaugoti egzistuojančią visuomeninę santvarką, politinį režimą ar valdančiąją grupuotę.

Politinėmis represijomis pripažįstamos įvairios prievartos formos, kurias valstybė taiko dėl politinių priežasčių: gyvybės ar laisvės atėmimas, patalpinimas priverstiniam gydymui į psichiatrijos ligonines, išsiuntimas iš šalies ir pilietybės atėmimas, gyventojų grupių iškeldinimas iš savo gyvenamosios vietos, priverstinis darbas laisvės apribojimo sąlygomis, taip pat kitaip atimant ar apribojus teises ir laisves asmenims, pripažintiems socialiai pavojingais valstybei ar politinei sistemai dėl klasinių, socialinių, nacionalinių, religinių ar kitų priežasčių.

Represijos dabartinėje mitologizuotoje „teisinėje valstybėje“ vykdomos kaip taisyklė pagal teismų ir kitų teismines funkcijas atliekančių organų sprendimus arba tiesiog administracine tvarka. Ryšium su nauju informacinių technologijų atsiradimu pastarąjį laikotarpį apart tiesioginių fizinių represijų plečiasi subtilių (informacinių, psichologinių, dvasinių, finansinių ir kt.) represinės prievartos formų įvairovė.

Buržuazinės demokratijos veidmainiškumas represinės politikos prasme pasireiškia 2 aspektais:

- represijoms suteikiamas, neva, teisinis apipavidalinimas,
- represijos, atseit, nepažeidžia pamatines žmogaus teises.

Dėl represijų teisėtumo reikia suvokti paprastą dalyką - įstatymai neatsiejami nuo politikos. Politikai diktuoja savo valią teisininkams, o ne atvirkščiai. Politikai priiminėja įstatymus ir juos realizuoja. Jie juos ir rengia. O ir priimami įstatymai dažniausiai dėl politinių motyvų. Jeigu būti iki galo objektyviu, teisingu ir sąžiningu, tai šiuolaikines „demokratines“ valstybes reikia vadinti ne teisinėmis, o politinėmis. Taigi, ir politinės represijos, į kokį teisinį rūbą jos bebūtų įvilktos, turi aiškų ir kryptingą politinį tikslą – apsaugoti valdančiąją klasę nuo galimų pavojų savo ramiai egzistencijai. Tendencija dar ir tokia, kad periferiniuose globalinio kapitalizmo kraštuose represijos gali būti gausesnės ir įžūlesnės, bet mažiau pastebimos informacinėje erdvėje, nei represijos metropolijos centruose. Kuo tarp kitko ir naudojasi valdantis periferinio neokolonijinio tipo valstybėlių elitas. Šia prasme, Lietuva tikriausiai greitai taps ES rekordininke pagal politinių kalinių skaičių.

Žmogaus teisių požiūriu politinės represijos pažeidžia visą eilę Visuotinėje žmogaus teisų Deklaracijoje surašytų straipsnių: vergijos arba baudžiavos draudimas (4 str.); kankinimo, žiauraus elgesio ir bausmės draudimas (5 str.); savavališkų suėmimų ir tremčių draudimas (9 str.); draudimas teisti už nusikaltimus, kurie anksčiau nebuvo laikomi nusikaltimais, taip pat draudimas griežtesnės bausmės nei ji buvo nusikaltimo padarymo metu (11 str. 2 d.); draudimas kištis į asmeninį, šeimos gyvenimą ir būstą (12 str.); draudimas savavališkai atimti pilietybę (15 str. 2 d. 2); draudimas savavališkai atimti turtą (17 str. 2 d.); draudimas priversti žmogų stoti į bet kokią organizaciją (20 str. 2 d.). Taigi, įvertinus dabartinę Lietuvos realybę šiuo požiūriu tenka ko gero konstatuoti vėlgi lyderiaujančias mūsų valstybės pozicijas Europoje.

Taigi, represinė Lietuvos visuomenė po 30 metų „nepriklausomybės ir demokratijos“ suklestėjo visomis formomis ir sužibėjo visomis spalvomis. Dėsningas ir dialektiškas „laisvės kovų“ finalas. Deja, panašu, kad tai dar, tikriausia, ne pabaiga…

Ir kažin kuo baigsis profašistinio smetoniško režimo su jo socialiniais prieštaravimais, politinėmis represijomis ir pavojingomis geopolitinėmis intrigomis reinkarnacija Lietuvoje?