„Valkirijų skrydis“ virš Rusijos: PKK „Wagner“ – XXI amžiaus opričnikai?

Autorius: Mindė Šaltinis: http://ldiena.lt/... 2022-11-16 01:20:00, skaitė 623, komentavo 12

„Valkirijų skrydis“ - tai operos „Valkirija“

trečiojo veiksmo pradžios pavadinimas,

antrosios iš keturių Richardo Vagnerio operų,

​​sudarančių operų ciklą „Nibelungų žiedas“.

Valkirija - karingoji mergelė, kuri sklendžia ant

sparnuoto žirgo virš mūšio lauko ir sprendžia, kuriam iš

mūšyje kritusių karių patekti į dangaus karalystę – Valhalą.

 

Visame pasaulyje gerai žinomi „muzikantai“ ir jų įkūrėjas, "globėjas, impresario ir “manegeris"” Jevgenijus Prigožinas ir toliau šokiruoja ir šiurpina garbingą publiką, ir net sunku pasakyti kurią labiau – užsienietišką ar vis tik vietinę, rusiškąją.

Lapkričio 13 dieną  „Telegram“ pasirodė ir kaip virusas pasklido vaizdo įrašas, kuriame trumpai ir glaustai nupasakojamas tūlo Jevgenijaus Nužino – nuteistojo, kuris išėjo iš griežto režimo kolonijos ir prisidėjo prie privačios karinės kompanijos - PKK "Wagner" gretų. Per pastarąsias kelias savaites jis sugebėjo savo noru pasiduoti ukro-fašistams, paprekiauti savo veideliu Kijevo propagandoje, pareikšdamas, kad nori kariauti Okrainos ginkluotųjų pajėgų gretose, nemėgsta Putino, ir galų gale atsidurti kažkokiame rūsyje, kur jis buvo itin žiauriai užmuštas prieš kamerą kuvaldos smūgiais į galvą.

Iš karto tinkle pasirodė versija, kad Nužinui mirties bausmę įvykdė naujai apsireiškusieji "žovto-blakytiniai" (visiems jau įgrisusi salo-reicho geltonai-mėlyna vėliava) „broliai“, tačiau ji tuoj pat buvo atmesta. Visgi tai juk tikras perbėgėlis iš legendinių „vagnerių“ gretų - tai itin vertingas įsigijimas priešo propagandai, juolab kad jos, propagandos, poreikiams buvo sukurtas netgi „Rusijos savanorių korpusas“ po balta-mėlyna-balta vėliava, „kovojantis“ aktorių suvaidintuose vaizdo įrašuose. Nužinas būtų tiesiog idealiai pritikęs viename ar kitame „filme“, todėl imti ir šiaip sau, paprastai sutraiškyti jam kaukolę su kuvalda - iš fašistų pusės būtų nepateisinamas išlaidavimas.

Iš tokių paprastai išprotautų išvadų susiklosto sekanti versija, ir, regis, maksimaliai artima tiesai: Nužiną pirmiausia ištraukė iš „ano pasaulio“, o paskui pasiuntė į kitą pasaulį arba patys “Vagner” „muzikantai“, arba „Vagner“ pasamdyti vykdytojai. Juk iš tiesų, kadaise susiformavusias legendas apie rūstų PKK kovotojų garbės kodeksą neseniai savo istorinėje kalboje vienos iš kolonijų kaliniams, asmeniškai patvirtino pats Prigožinas, ir pasiduoti į nelaisvę pagal šį kodeksą yra griežtai draudžiama.

Nužinas konkrečiai suteršė kompanijos garbę, pereidamas į priešo pusę, ir buvo visiškai logiška buvo tikėtis, kad rūstūs kolegos nubaus jį maksimaliai griežtai. Nepriimkite to kaip kalambūrą, tačiau tokia prielaida pritinka prie užrašo „nuteistas“ vaizdo įrašo pabaigoje.

Prigožinas patvirtino patį perbėgėlio likvidavimo faktą (pažodžiui „šuniui - šuniška mirtis), tačiau dėl suprantamų priežasčių nepatvirtino jo žmonių dalyvavimo egzekucijos įvykdyme. Negana to, lapkričio 14 dieną pasigirdo pranešimų, kad „Vagner“ įkūrėjas kreipėsi į Rusijos Federacijos Generalinę prokuratūrą su pareiškimu dėl šito fakto (nors jo tekstas labai savotiškas, tarsi būtų padiktuotas  stereotipinio mafiozo iš kino). Visuomenė taip pat dėl visiškai suprantamų priežasčių šį epizodą priėmė labai nevienareikšmiškai: kažkas pritarė (kaip ir aš, pavyzdžiui), o kažkas pasibaisėjo susidorojimo žiaurumu ir (arba) uždavė klausimą „ar tai aplamai teisėta?!"

Pastaruosius galima suprasti: atvejis, kada tokio pobūdžio likvidacija pateikiama viešai, yra tikrai unikalus atvejis  šiuolaikinėje vidinėje praktikoje. Paėmus kartu su visu tuo kas yra žinoma (ir kas yra dagalvojama) apie "Vagner" „orkestrą“, šis atvejis suteikia daug peno apmąstymams apie tai, kokį dabar vaidmenį atlieka Rusijoje PKK „Vagner“ ir panašios į ją organizacijos, ir kokį vaidmenį jos atliks Rusijos ateičiai.

 

Apsiausto ir dviejų granatų riteriai

 

Iš esmės pusiau mitinės PKK pavertimas gyvu idėjiniu pavyzdžiu ar ideologiniu modeliu - jau yra "fait accompli" - įvykęs faktas. Tam įtakoja tiek „muzikantų“ sėkmė Okrainos kampanijos laukuose, tiek kryptingas atitinkamo "Vagner" skyriaus propagandinis darbas.

Pastaruoju metu atsirado gana daug medžiagos, susijusios su “Vagner”„orkestru“, nors ir neišsamiai daug: užtenka parodyti esmę, tuo pat metu išsaugant tam tikrą uždarumo ir „paslaptingumo“ aureolę. Be kovinio darbo kadrų, dažnai pasirodo vaizdo įrašai iš mokomųjų poligonų ir "Vagner" reabilitacijos centrų, o laikas nuo laiko ir nemažos apimties interviu. Pats įmonės tėvas-įkūrėjas nuolat pasirodo ekranuose vis tame pačiame ir nesikeičiančiame amplua - kaip „caro tarnas, kareivių tėvas“ (be jokios ironijos).

Ką jau ten tuščiai bekalbėti apie „muzikantų“ „gastroles“ fašistų okupuotoje Okrainoje, jau yra nufilmuotas pilnametražis vaidybinis filmas „Geriausieji pragare“. Ir nors filmas idėjiškai nėra itin labai įkrautas, tačiau jis buvo sukurtas su dūšia ir savo meninėmis savybėmis lenkia geras devynias dešimtąsias masinės Rusijos kino produkcijos.

„Vagner“ socialiniuose tinkluose turi savo platformas (dalis kuriu, tarp kitko, neigia „oficialų“ pobūdį), o taip pat gana artimai bendrauja su eile karinių blogerių, turinčių ėjimų „už juostelės“ (prie fronto linijos arba priešo teritorijoje) patirties. Dar yra „ambasadoriai“ oficialiose MIP: pavyzdžiui, pas „muzikantus“ dažnai lankosi "Zvezda" karo korespondentė ir vedėja Friedrichson bei FAN korespondentas Simonovas.

Bendromis pastangomis kuriamas „vagneriečių“ įvaizdis yra kaip itin rūsčių, geležinių kareivių, pasiruošusių bet kokia kaina ginti Rusijos interesus, ypač jei vietoj valiutos eina priešų galvos. Ir nors „orkestras“, žinoma, susideda iš gyvų žmonių, negalima sakyti, kad medijinis „glamūras“ labai stipriai pagražina tikrovę, greičiau, netgi atvirkščiai, kai kuriais aspektais šiek tiek prideda šešėlio.

O štai kas iš tiesų yra įdomu, tai tas kodėl "Vagner" nusprendė išeiti iš šešėlio. Kai kurie mano, kad tai yra kompanijos ir jos įkūrėjo politinių ambicijų pareiškimas – ir tam tikra prasme tas taip ir yra.

 

Arbaletai, šluotos ir šunų galvos

 

Apibendrinant visus paties J. Prigožino atsakymus šia tema, jis save ir savo žmones vadina atsaku į dalies visuomenės ir elito poreikį dėl to pačio „gėrio su kumščiais“ buvimo, gebančio greitai ir radikaliai "išsiaiškinti" su bet kokiais Rusijos priešais. 

Ir iš tiesų, Rusijos visuomenėje toks poreikis yra, o „orkestras“ turi nuolatinę dėkingą pačių įvairiausių politinių spalvų auditoriją. Tačiau tų, kurie ir pačią PKK, ir jos metodus laiko kažkuo baisiu ir grėsmingu, galbūt yra net daugiau nei "Vagner" gerbėjų. Juokinga tai, kad tiek tarp vienų, tiek ir tarp kitų yra populiaru lyginti Prigožino „muzikantus“ su Ivano Rūsčiojo opričnikais.

Opričnikas -tai žmogus, esantis opričnikų kariaunos gretose, tai yra gvardijos, sukurtos įgyvendinant Ivano Rūsčiojo politinę reformą. Opričnikai buvo vadinami „valdovo žmonėmis“.

Opričnikai išsižadėdavo savo šeimų ir duodavo carui ištikimybės priesaiką, ypač pasižadėdamas gyventi atskirai nuo „žemiškų“ gyventojų.

Opričnikai dėvėjo juodais drabužiais, panašiais į vienuoliškus. Plačiai paplitusi nuomonė, kad opričnikai turėjo ypatingus skiriamuosius ženklus, prie jų balnų buvo tvirtinami niūrūs epochos simboliai: šluota – išdavystei šluoti,o šuns galva – suuosti ir išgraužti išdavystę.

Paralelės čia tikrai yra gana tiesioginės, pradedant jau nuo to, kad PKK vis dar „yra už" (опричь; rus. - už ribų, virš kažko) legalaus lauko ir iš dalies ne įprastos moralės ribose. Sprendžiant iš visko, jie (gal visi, o gal kol kas tik "Vagner") taip pat yra už valdžios vertikalės ribų, atsiskaito tiesiogiai tik aukščiausiajai šalies vadovybei, o tai jau pradeda nervinti daugelį Rusijos nuvorišų (vagiantys liberastai, nagli valdininkai ir oligarchai, podpindosnikai, kita panaši šušara).

Ir kaip čia nesinervinti. Metų bėgyje be nereikalingo triukšmo ir dulkių žiniasklaidoje priverstinai iš gyvenimo pasitraukė septyni aukščiausi naftos ir dujų pramonės "top-manegeriai", pagrinde iš „Gazprom“: kažkas iškrito pro langą, kažkas atsidūrė kilpoje, kažkas buvo nušautas kartu su artimiausiais giminaičiais. Taip pat dar galite įsivaizduoti, kaip su kuvalda  bus suknežintas koks nors svarbus guzas šiška. Čia juk mes apie ginkluotą organizaciją su griežtu vidiniu kodeksu, nepermatomą ir esančią ne Sistemoje (tame tarpe ir ne korupciniame viens kito palaikyme, laidavime). Žinoma, „visi sutapimai yra atsitiktiniai“, bet...

Nenuostabu ir tai, kad pastaruoju metu vis dažniau pasigirsta pastabų, replikų, jog PKK laisvamanystę reikėtų sutramdyti. Taip pat yra bandoma tiesiai kišti "orkestrui" į ratus pagalius: čia turima omeny  suglamžytas „PKK Vagner Centro“ atidarymas Sankt Peterburge.

Prigožino globoje sukurtas kompleksas turėtų tarnauti kaip technoparkas ar „verslo inkubatorius“, tačiau orientuotas į šalies gynybinių pajėgumų poreikius. Iš principo techniškai tai kol kas dar tik biurų pastatas, išsiskiriantis tik savo pavadinimu ir savininku. Oficialus "Vagner Centro" atidarymas su prezentacija spaudai įvyko lapkričio 4 dieną, į jį įvažiavo pirmieji rezidentai.

Tačiau po kelių dienų Sankt Peterburgo „Gosstrojnadzor“ atšaukė leidimą eksploatuoti pastatą, kaip pretekstą nurodydami realaus objekto ploto neatitikimą su žemės nuomos sutartyje nurodytu. Tuo pat metu socialiniuose tinkluose pasirodė kažkoks Okrainos „ATO veteranų ir invalidų sąjungos“ laiškas, parašytas Sankt Peterburgo gubernatoriui Beglovui. Autoriai reikalavo uždaryti „Vagner Centrą“, susijusį su „karo nusikaltėliais“, priešingu atveju grasino kreiptis į... ES ir JT (trūksta tik į patį "Spot-loto") su reikalavimu įvesti asmenines sankcijas visiems, kurie „leido“ egzistuoti šiam karo simboliui“.

Žinoma, anekdotas apie tai, kaip invalido vežimėlio komanda iš Kijevo palenkė Beglovą, skamba taip pat juokingai, kaip ir amžinai įsimintinas vasario mėnesio „Chodorkovskio pranešimas“. Žinios apie centro falš-starto pradžią pasirodė lapkričio 9 dieną,  o pagal jų motyvą sukurptas chochlostane  "laiškas" pasirodė ne anksčiau kaip tik kitą dieną ir vienareikšmiškai tik probanderiškuose šaltiniuose.

Tačiau kažkokios "neuviazkės" su pačiu pastatu, kurį dar 2013 metais pradėjo statyti kitas savininkas, tikrai gali būti. Tačiau kol vyksta procesas dėl bylos esmės, Prigožinas asmeniškai "užvažiavo" ant Beglovo, ir iškart „su kozeriais“: jis jam viešai priminė ir vasaros skandalą su "Bi-2", ir seną draugystę su Chodorkovskiu, kartu su visu tuo užprašė prokuratūros patikrinti Beglovą dėl valstybės išdavystės.

Šio bylinėjimosi eiga, baigtis ir laikas yra gana įdomu – tam tikra prasme tai pasitarnaus kaip tikrojo „visagalio“ Prigožino administracinių išteklių dydžio indikatorius. Jeigu, po jo pateikimo prokuratūrai, Sankt Peterburgo gubernatoriui tikrai pradės kilti kokių nors problemų, bent jau tokių kaip skubaus noro išeiti į pensiją forma, tuomet apie "Vagner" kaip apie „naujuosius opričnikus“ bus galima kalbėti rimtai ir garsiai.