Narcizas Liudvikas Rasimas. Keistas Lietuvos Konstitucijos trisdešimtmečio paminėjimas

Autorius: ProPatria.lt Šaltinis: https://www.propatria.lt/2022/... 2022-12-07 17:54:00, skaitė 364, komentavo 2

Prisiminkime įvykių seką. Lietuvos Aukščiausioje Taryboje buvo įsteigta Valstybės atkūrimo ir konstitucijos komisija. Jos pirmininku buvo A. Taurantas, o pavaduotoju Stasys Malkevičius. Pastarasis ir ėmėsi organizacinių Konstitucijos teksto parengimo darbų. Buvo patvirtinta Konstitucijos rengimuo grupė ir ši ėmėsi darbo. Rašant Konstitucijos projektą greitai atsirado takoskyra tarp visiškai seimokratinės konstitucinės santvarkos Lietuvoje šalininkų, tokių, kaip K. Lapinskas, A. Taurantas bei dar kelių parlamentarų ir tų, kurie manė, kad ruošiamoje Konstitucijoje turi būti surastas balansas tarp parlamentinės ir prezidentinės valdžių. Pastarąją nuomonę išsakė ir gynė Egidijus Jarašiūnas, Zita Sličytė, Liudvikas Narcizas Rasimavičius ir kiti. Pasitarę nutarėme, kad turi atsirasti alternatyvus Konstitucijos projektas ir šio darbo ėmėsi E. Jarašiūnas. Didėlės įtakos tokiam mūsų apsisprendimui turėjo atskirais straipsniais ir dalimis priiminėjamas ir pagaliau priimtas Aukščiausiosios Tarybos darbo reglamentas. Reglamente numatyti įvairių dydžių kvorumai įstatymams priimti pavertė parlamentą begalinių ginčų bala, kas ir privedė prie pirmalaikių Seimo rinkimų. Aiškiai matėsi, kad toks chaosas gali įsivyrauti ir taip iš esmės sužlugdyti Lietuvos valstybės valdymą. Tuo metu E. Jarašiūnas jau buvo paruošęs kitą pusiau parlamentinės, pusiau prezidentinės konstitucinės santvarkos Lietuvoje projektą. Kiekviena pusė kietai laikėsi savojo, tad nei vienas iš šių projektų nustatyta tvarka Aukščiausioje Taryboje nebuvo patvirtintas. Taip nutiko dėl anksčiau paminėto parlamento reglamento, kuris tuometinės Aukščiausios Tarybos darbą iš esmės buvo paralyžavęs. 

Beliko ieškoti SUTARIMO. Aukščiausiosios Tarybos teisininkai Juozas Žilys ir Vytautas Sinkevičius per trumpą laiką iš šių abiejų projektų paruošė vieną darbinį Konstitucijos teksto variantą, kuriam pritarė abi pusės. Tuo pačiu metu susikūrė  neformali, t. y. Aukščiausiosios Tarybos jokiu nutarimu netvirtinta, bet sudaryta bendru SUTARIMU grupė, kurioje dirbo V. Andriukaitis, E. Jarašiūnas, K. Lapinskas, V. Landsbergis, R. Ozolas, P. Giniotas, E. Vilkas, J. Žilys, V. Sinkevičius, L. N. Rasimavičius, A. Taurantas ir Š. Adomavičius, kurie  sėdo prie to teisininkų paruošto darbinio Konstitucijos projekto peržiūros. Žodis po žodžio, straipsnis po straipsnio, skirsnis po skirsnio buvo susitarta juos priimti, pakeisti ar papildyti, ir tai padaryta po aštrių diskusijų ir net karštų priešpriešų. Atsiradus situacijai, kada atrodė, kad jau sutarimo nebus, aktyviai įsikišdavo V. Landsbergis ir nebuvo atvejo, kad nebūtų  priimtas jo siūlomas kompromisas. Taip, atsirado iš esmės naujas būsimos Konstitucijos tekstas, tos Konstitucijos, kuri SUTARIMU buvo patvirtinta toje neformalioje dvylikos asmenų grupėje, kuri buvo patvirtinta Aukščiausioje Taryboje ir vėliau visos tautos referendume. Šia Konstitucija vadovaujamės jau trisdešimt su viršum metų. Konstitucijos suderinimo grupės darbe aktyviai reiškėsi Romualdas Ozolas, kuris kiekvieną posėdį įrašinėjo į audiokasetes ir jos yra atiduotos į Valstybės archyvą. Norintieji daugiau sužinoti apie kiekvieno iš šios grupės dalyvio poziciją ruošiant Konstitucijos tekstą – turėtų ten kreiptis. Tą turėjo padaryti reportažų kūrėjai ar jų konsultantai.

Sunku pasakyti, kaip Lietuva būtų gyvenusi pagal  A. Tauranto ar K. Lapinsko seimokratinės valdžios modelį, tačiau pagrįstai galime tvirtinti, kad šiandien tiek Seimas, tiek Vyriausybė, tiek Prezidentas turi pakankamai galių stabilumui Lietuvoje užtikrinti. Prezidentas turi galimybę vetuoti Seimo nutarimus, teikti įstatymų projektus, tuo tarpu Seimas gali „prižiūrėti“ prezidento veiklą (prisiminkime R. Pakso atvejį). Jeigu ir atsiranda tarp šių institucijų trintis – tai tikrai ne Konstitucijos brokas. Minėtame filme visiškai be jokio pagrindo tvirtinama, kad E. Jarašiūno paruoštos Konstitucijos projekte buvo siekimų įtvirtinti Lietuvoje diktatūrą. Tai manipuliatyvi dezinformacija. Juk šiandien Prezidento ir Seimo „galios“ yra pilnai subalansuotos. 

Nepagrįstai vienas iš kalbėtojų filme aiškina, kad tai jis sutrukdęs Lietuvoje įtvirtinti nuostatą, jog Lietuva yra (tik) lietuviams. Mat, Konstitucijos preambulėje nurodyta, kad valstybę sukūrė Lietuvių Tauta, o jo manymu turi būti Lietuvos tauta. Privalu prisiminti, kad Lietuva savo valstybingumą 1918 m. atkūrė vadovaudamasi visuotinai pripažinta tautų apsisprendimo teise. Tokia teise pasinaudojo ir buvo visuotinai pripažinta ne kuri nors kita, o Lietuvių tauta. Šiai titulinei tautai atkūrus ar atstačius valstybinę nepriklausomybę, kitų tautybių Lietuvos piliečiai pasidarė ne lietuvių tautos, o visos pilietinės Lietuvos tautos nariais. Tas ir nurodyta preambulėje ar Konstitucijos tekste. Beje, prie preambulės teksto daug prisidėjo S. Malkevičius kartu su vienu iš savo gerų pažįstamų, kurio pavardės dabar neatmenu. Jie paruošė pirminį tekstą, o kad būtų tvirčiau, parodė jį poetui Justinui Marcinkevičiui. Tas kažkiek pataisė ir taip atsirado bendras tekstas. Rodomo filmo neobjektyvumas pasireiškia ir tuo, kad leidžiama išsikalbėti tokiems, kurie kuriant Konstitucijos tekstą visiškai nedalyvavo, o tų, kuriems mėtomi niekuo nepagrįsti  kaltinimai, net nepaklausiama – lyg jie jau būtų mirę.

Taigi, jeigu reportažai turėjo užduotį parodyti seimokratinės santvarkos šalininkus ir mesti niekuo nepagrįstus kaltininkus tokios santvarkos priešininkams, jis savo užduotį įvykdė. Jei buvo norėta parodyti dabartinės Konstitucijos sukūrimo istoriją –  reportažų rodymas akivaizdžiai dezinformacinis.