IŠMINTINGAS ŽINGSNIS: LGBT, RUSIJA IR ATEITIS

Autorius: Kristoferis Voiška Šaltinis: https://www.facebook.com/krist... 2022-12-08 04:37:00, skaitė 846, komentavo 7

Gruodžio 5 d., antradienį, V. Putinas pasirašė įstatymą dėl pilno LGBT propagandos Rusijoje draudimo, - praneša Rusijos Valstybės Dūma.

Ir kaip gi šitą žingsnį mums suprasti?

Visų pirma - pastebėkime, kad visokie “maršistai”, “radžvilistai” bei kt. nacionalistiniai veikėjai šia tema tyli. Mat, jie gi žaidžia tradicinių vertybių “korta”, bet tarp Rusijos ir kolektyvinių Vakarų vykstančiame susidūrime (kuriame Ukraina - tik mūšio laukas) nedviprasmiškai renkasi Vakarų pusę.

Visų antra - konstatuokime, kad LGBT ideologija ir yra skleidžiama Vakarų, pas save kuriančių atitinkamai postmodernistinę tikrovę (tai yra, tikrovę, kurioje išardomi kultūriniai-doroviniai kodai, be kurių tautos nebūtų tautomis, o žmonės - žmonėmis; tikrovę, kurioje tikslingai formuojamos dekultūruotų, demoralizuotų ir depolitizuotų mankurtų masės), o svetur nešančių “valdomą chaosą”: tai religinių fanatikų ir neonacių, tai vartotojiško “rojaus” ištroškusio liberalaus jaunimo keliamų “spalvotų revoliucijų” pavidalu.

Tuo pačiu pridurkime, kad “LGBT” - tai ne “žmonės” (tai yra, homoseksualinės ar kt. netradicinės orientacijos asmenys), o būtent ideologija ir propaganda, naudojama Postmoderną atstovaujančiųjų Vakarų kultūriniame ir psichologiniame kare prieš žmoniją.

Šiuo požiūriu, tariamieji “patriotai” ir “tradicinių vertybių saugotojai”, palaikantys Vakarus, o ne Rusiją, atlieka Vakarams (ir jų postmodernistiniam projektui) naudingų idiotų funkciją.

Tad štai kur veda nacionalizmas ir rusofobija!

Bet grįžkime prie pačio reikalo.

V. Putinas iš tikrųjų priėmė išmintingą sprendimą, atitinkantį tiek Rusijos, kaip valstybės, gyvybinius interesus, tiek bendražmogišką dorovę. Juoba, kad iki šiolei Rusijoje LGBT propaganda tebuvo draudžiama “nepilnamečiams”, o realiai - tedraudžiama formaliai (kadangi niekas praktiškai nenustatys dabar, XXI amžiuje, ar informacija prieinama tiktai suaugusiems, ar ne).

Tai yra tam tikras atkirtis Vakarams kultūrinio, psichologinio karo fronte. Ir tai - sveikintina.

Bet šito - maža!

Kodėl?

Kadangi toks karas reikalauja priešininkui alternatyvios ideologijos. Tačiau Rusija tokios neturi ir, kai dėl valdančiojo jos elito - nenori turėti. Mat, pati šio elito genezė remiasi TSRS išardymu (o su tuo, ir “prichvatizacija”) bei siekiu, kad Rusija taptų “tokia, kaip visi”, t. y. - tokia, kaip Vakarai.

O kokios apskritai alternatyvos Vakarams?

a) Rytai, kurie vejasi Vakarus, pasitelkiant milžiniškas žmonių mases industrializacijai pagal visas kapitalizmo taisykles. Šios “rytietiškos modernizacijos” priešakyje pirmiausiai stovi Kinija kaip kylantis JAV konkurentas.

b) Pietūs (Artimieji Rytai, Afrika) - “globalus kaimas”, naudojamas Vakarų, pirma, kaip pigių išteklių šaltinis ir, antra, kaip savotiško “valdomo chaoso” (palaikomo perversmais, fundamentalistiniais judėjimais ir kt.) teritorija, siekiant užkirsti kelią šių kraštų vystymuisi bei nukreipti atitinkamas jėgas (pavyzdžiui, islamistus) prieš Vakarų konkurentus.

Pirmoji alternatyva įkūnija tą klasikinį, pramoninį kapitalizmą, kuriuo dar XX amžiuje gyveno patys Vakarai. Antroji, tuo tarpu - vadinamąjį Kontrmoderną: grįžimą atgal į senovę, atsisakant ne tik kapitalizmo, bet vystymosi, pažangos apskritai (tuo būdu užtikrinant, kad “globalus kaimas” taip ir liktų kaimu).

Ir nei Rytuose, nei Pietuose - Rusijai vietos nėra.

Rytuose - nes, skirtingai negu Kinija, Indija ir pan. šalys, Rusija neturi tokio skaičiaus stiprių ir už itin kuklius atlygius dirbti sutiksiančių varguomenės masių; o ir apskritai - Rusija šį, vadinamąjį “modernizacijos” etapą, yra praėjusi.

Pietuose - kadangi Rusijai tai reikštų ir atsilikimą, ir - kas yra svarbiausia - valstybingumo netekimą (religinių, etninių konfliktų pagrindu išyrant pačiai Rusijai, kaip daugiatautei valstybei).

O į Vakarus, taip sakant - į Postmoderno pasaulį, niekas Rusijos neįsileis, kad ir su didžiausiais norais.

Vadinasi, reikalingas kitas, savarankiškas, kelias. Ir tokiu tegali būti pačios Rusijos keliamas alternatyvus, viską apimantis (politiką, ekonomiką, kultūrą, dorovę ir t. t.) žmonijos vystymosi projektas. Na, o TSRS būtent tokį siūlė: ir šis tarybinis patyrimas savyje sudaro neįkainojamą perlą tiek Rusijos, tiek pasaulio ateičiai.

Tuo pačiu, Rusijai - kad ši atsilaikytų prieš Vakarus - bet kokiu atveju reikalingas pilnas ūkinis savarankiškumas. O tai reikalauja atkurti bei pakelti tas gamybines jėgas (pramonę, techniką, mokslą ir atitinkamų kompetencijų žmones!), kurios nuo TSRS iširimo buvo griaunamos.

Na, ir net kapitalizmo rėmuose šis atkūrimas neįmanomas be valstybinio planavimo bei kontrolės, taigi - be tam tikrų, iš esmės socialistinių, elementų, kurių įgyvendinimas reikalautų ir strateginių objektų nacionalizavimo.

Bet argi tuo dabar “gresia”?..

Žinant valdančiųjų Rusijos sluoksnių interesus, jų klasinę prigimtį, šis klausimas - retorinis.

Kita vertus - vadinamoji specoperacija Ukrainoje kaip niekas kitas išryškino prieštaravimus tarp kalbamųjų sluoksnių ir ilgalaikių Rusijos - kaip valstybės, visuomenės ir civilizacijos - gyvybinių interesų.

Putinas ir jo komanda šiuo atveju - tarp kūjo ir priekalo.

Mat, esminiai pokyčiai - absoliučiai būtini.

O alternatyva jiems - katastrofa.

Ir katastrofa ne vien Rusijai, bet visai žmonijai, nes šiai dienai tik Rusija prilaiko Vakarus, su visomis jų “vertybėmis”...

Ir, anot rusų filosofo Sergejaus Kurginiano, čia tėra du variantai: 1) arba “revoliucija iš viršaus” - pokyčiams vykstant laipsniškai ir per reformas, tuo būdu išvengiant katastrofos; 2) arba “revoliucija iš apačios”, o tiksliau - kalbamą katastrofą seksianti kova nebe tik dėl atitinkamų pokyčių, bet dėl tiesioginio Rusijos išlikimo (pagal 1918-1922 mm. scenarijų).

Ir kol pirmasis - pageidautinas, tiek viena, tiek kita išeitis atsirems į atitinkamo kontrelito, kaip esamam alternatyvios jėgos, egzistavimą. Tad jo kūrimas rusams - gyvybiškai svarbus.

Ir, keliant kontrelito problemą - prieš baigdami sugrįžkime į Lietuvą...

Iš tiesų: ir čia kontrelito klausimas yra svarbiausias, nes be kontrelito, jokie esminiai, o kartu tvarūs, pokyčiai - neįmanomi. Tačiau šisai kontrelitas, kiek jo iš viso esama, yra didžiąja dalimi rusofobinis, nacionalistinis. Nes, norint iš tiesų kažką pakeist į gera - jis turi būti rusofilinis ir patriotinis (o kartu - ir antinacionalistinis, ir antifašistinis!).

Priešingu atveju - išeities nebus. Ir jokios “politikos”, jokie mitingai, jokie bruzdėjimai nebelbės. Na, o kontrelito formavimas visų pirmiausiai reikalauja visuomeninio - kultūrinio, švietėjiško intelektualinio darbo. Štai juo ir teksią užsiimti, tikintis, kad Putino sprendimas dėl LGBT padėsiąs susivokti ir tradiciškai nusistačiusiems lietuviams.

Kristoferis Voiška, 2022-12-06