Algimantas Rusteika: Dar vienas vakaras

Autorius: Algimantas Rusteika Šaltinis: https://minfo.lt/nuomones/stra... 2022-12-12 02:05:00, skaitė 371, komentavo 3

Kai jie sugrįžo ir sniegas liko lauke, ir jau buvo sutemę, namai pasitiko sakydami, kad nieko nėra. Mes kaip šunys, užuodžiam gyvenimą ar mirtį.

Pasigirdo tekančio vandens šniokštimas ir pakvipo kepama mėsa. Jis atsisegė kuprinę, pasidėjo prie lovos knygą ir daugiau nieko nekraustė. Vis tiek viską padarys ne taip, geriau rytoj, viskas geriau rytoj.

Kodėl kai grįžti vienas ir atsirakini išklerusias duris, kurias seniai laikas keisti, dar jų neatidaręs žinai, kad namie nieko nėra arba kad yra? Kodėl sapnuoji vis tą patį sapną, kurį prisimeni tik kitame sapne? Kodėl visuose žmonėse ieškai to paties?

Židinio nekursiu, tarė sau, ir malkų nebedaug, mėgdavom dėl jaukumo, kaip vaikai, o kai buvom vaikai, juk būdavom kartais ir suaugę. Ji valgo nepakeldama akių, gal viskas bus gerai:

– Na, užteks. Mes nesam nei protingiausi, nei gražiausi, nei seksualiausi, bet mes turim savo pasaulį.

Gumuliukai smilkiniuose nurimo. Nurijusi kąsnį ji pasakė:

– O kam mums tas pasaulis? Kas mums iš to?

Po to atodrėkio lašai į palangę ir artėjanti rytdiena, ir vėl to pasikartojančio sapno nuojauta, apie vaikystės namus, raktą po kilimėliu ir tuštumą už slenksčio. Tėvų miegamasis su senovine komoda kaltos geležies rankenomis, pilnas žadintuvo tiksėjimo, ir užuolaidos ant vario žiedų. Ir žinai, kad ten dabar nieko.

Ir štai dabar vėl stalinės lempos šiluma ir mes, judantys ant lango stiklo, kaip ekranuose, iš kurių mus mokė gyventi. Ir kas buvo – yra visada ir nuo nieko nepasislėpsi.

– Tu neatsakei į mano klausimą.

– Kokį dar klausimą?

– Kam mums tas mūsų pasaulis.

Jis jau buvo užmiršęs ir norėjo miegoti. Sapnas staiga dingo, dabar tik dabartis.

– Nes jame esam mes.

– O tai ką, kitur mūsų nėra?

– Yra. Bet ten mes būnam kiti.

Ji kiek patylėjo. Ilgi, laibi, švelnūs ir dailūs pirštai kažką grojo ant paklodės.

– Gerai. O tai kuo kiti tau negerai? Juk kitiems mes irgi tokie?

Dabar jis patylėjo. Balsas pasikeitė ir jis suprato, kad viskas gerai.

– Nes kiti nėra mūsų gyvenimas. Ten mūsų nėra.

Ji šyptelėjo.

– Na gerai jau. Ateik.

Jis išjungė šviesą.