„Kolektyvinis Landsbergis“ ir „kolektyvinis Minedas“, arba Kokią kainą Lietuva moka už savo laisvę?

Autorius: Andrius Martinkus Šaltinis: https://ekspertai.eu/-kolektyv... 2022-12-16 23:26:00, skaitė 690, komentavo 16

Lietuvos prezidentas Vytautas Landsbergis su savo bendražygiu Mindedu.

Visi žinome, kad 1990 metų kovo 11 dieną Lietuva tapo laisva. Laisvė yra geras dalykas, o už gerus dalykus reikia mokėti. Bet kas gi yra didžiausias ir vertingiausias šalies turtas?

Sakoma, kad didžiausias šalies turtas yra ne nafta ir ne dujos, ne auksas ir ne deimantai, ne žemė ir ne vanduo. Sakoma, kad didžiausias šalies turtas yra jos žmonės.

Tai buvo gerai žinoma jau tada, kai dievams buvo aukojamos žmogiškos aukos. Nes ne auksas, ne augalai ir ne gyvuliai, o būtent žmogus yra pati vertingiausia auka.

Pasakojama, kad romėnams apgulus Kartaginą, kartaginiečiai mėtė į Molocho krosnį savo vaikus. Nes laisvė kainuoja.

O kokią žmogišką kainą už savo laisvę per 32 metus sumokėjo Lietuva? Ir kiek dar yra pasiryžusi sumokėti?

Pažvelkime į demografinius pokyčius pokomunistinėje erdvėje nuo 1990 metų iki dabar.

Pradėkime nuo Vidurinės Azijos. Pirmas skaičius – gyventojų skaičius (milijonais) 1990 metais, antras – 2021 metais.

Kazachstanas: 16,3 - 18,9
Uzbekistanas: 20,5 - 35,5
Tadžikija: 5,3 - 9,8
Kirgizija: 4,4 - 6,7
Turkmėnija: 3,7 - 6,0
Užkaukazėje esantis Azerbaidžanas: 7,2 - 10,1

Komentarai čia nereikalingi. Tik atkreipsime dėmesį, kad Turkmėnijoje 1990 metais gyveno tiek pat žmonių, kiek Lietuvoje.

Mums, aišku, įdomesni yra demografiniai pokyčiai toje pokumunistinės erdvės dalyje, kuri priklauso europinės krikščioniškos kultūros arealui.

Čia galima išskirti keturias šalių grupes.

1) Šalys, kurių gyventojų skaičius nuo 1990 metų išliko beveik nepakitęs arba sumažėjo labai nežymiai (mažiau nei 1%). Tai Lenkija, Vengrija, Čekija, Slovakija ir dvi buvusios Jugoslavijos respublikos - Slovėnija ir Juodkalnija.

2) Šalys, kurių gyventojų skaičiaus sumažėjimas palyginti su 1990 metais neviršijo 10 %. Šioje grupėje pirmauja Rusijos Federacija su 1,4% sumažėjimu. 1990 metais Rusijoje gyveno 148 milijonai žmonių. Gyventojų skaičius šalyje mažėjo iki 2008 metų (142,7 mln.).

Po to pradėjo augti ir dabar yra 146 milijonai. Į šią grupę taip pat patenka Baltarusija (9%) ir buvusi Jugoslavijos respublika Makedonija (10%).

3) Šalys, kurių gyventojų skaičius nuo 1990 metų sumažėjo iki 20%. Tai Serbija (14%), Albanija (15%), Estija (15%), Armėnija (18%), Rumunija (18%), Kroatija (19%).

4) Šalys, kurios nuo 1990 metų neteko daugiau kaip 20% gyventojų. Lietuva (jeigu imsime intervalą nuo 3,7 mln. iki 2,8 mln.), Ukraina (jeigu neskaičiuosime nuostolių po 2022 metų vasario 24 dienos), Gruzija, Bulgarija, žiaurų pilietinį karą išgyvenusi buvusi Jugoslavijos respublika Bosnija ir Hercegovina prarado apie 25% gyventojų. Latvija ir Moldova - apie 30%.1

Tai dar ne viskas.

2019 metais Jungtinės Tautos (JTO) paskelbė prognozę, kurioje išvardino 20 pasaulio šalių, kurios per ateinančius 30 metų praras daugiausia gyventojų.

Pagal nykimo spartą jos rikiuojasi taip: Bulgarija, Lietuva, Latvija, Ukraina, Serbija, Bosnija ir Hercegovina, Kroatija, Moldova, Japonija, Albanija, Rumunija, Graikija, Estija, Vengrija, Lenkija, Gruzija, Portugalija, Makedonija, Kuba, Italija.2

Aišku, tai tik prognozė, kuri grindžiama dabartinėmis demografinėmis tendencijomis. Tai yra piešianti scenarijų, kuris virs realybe, jeigu viskas ir toliau vyks taip, kaip vyksta dabar.

Bet nuostabiausia yra tai, kad kai kurių šiame sąraše esančių šalių režimai dabartinės globalios geopolitinės pervartos akivaizdoje deda visas pastangas, kad viskas ir toliau vyktų taip, kaip vyko iki šiol. Lenkijos, Lietuvos, Latvijos, Estijos rusofobiniai režimai dantimis ir nagais įsikabino į JAV vadovaujamą vienpolę neoliberalią pasaulio tvarką, o Ukrainos režimas į JAV pasaulinės hegemonijos aukuro ugnį meta šimtus tūkstančių karių ir civilių.

Lietuvos didžiojoje viešojoje erdvėje tvyranti slogi atmosfera sudaro įspūdį, kad „kolektyviniam Landsbergiui“ pavyko sukurti gana skaitlingą „kolektyvinį Minedą“, įtikėjusį, kad jis turi būti iki „grabo lentos“ – iki paskutinio lietuvio – būti dėkingas „kolektyviniam Landsbergiui“ už 32 metus trunkančią „laisvę“ ir šventai tikinčiam, kad ta „laisvė“ yra verta to, kad už ją Ukrainoje – jei reikia, iki paskutinio ukrainiečio – būtų liejamas kraujas.

1 Duomenys iš „Vikipedijos“
2 developmentaid.org