M. Kundrotas. Nacionalinis susivienijimas – Tėvynės sąjungos klonas?

Autorius: Alkas.lt Šaltinis: https://alkas.lt/2022/12/16/m-... 2022-12-17 19:52:00, skaitė 470, komentavo 5

Nėra šlykštesnio užsiėmimo, kaip narplioti personalijas. Bet kai šaukiama, kartais tenka atsiliepti. Kitaip mažiau informuotas žmogus patikės, kad šaukiančiojo pusėje – tiesos monopolis. Tad padarykime šį uždavinį įdomesnį, aptardami personalijas idėjų kontekste.

Jau kuris laikas vyksta Nacionalinio susivienijimo epopėja. Neseniai vėl pasirodė paskvilis, kuriuo Nacionalinis susivienijimas puola Tautos ir teisingumo sąjunga, suvienijusią tautininkus, respublikonus ir centristus.

Tai – beveik beprecedentis susitelkimo atvejis šiandieninėje skaldymosi atmosferoje.

Nacionalinis susivienijimas – priešingai, įsikūrė tam, kad suskaldytų ir iki tol susiskaidžiusius patriotinius balsus.

Toks įspūdis kilo iš karto, kai dabartinis Nacionalinio susivienijimo pirmininkas Vytautas Radžvilas grįžo į politiką.

Ilgus metus jo įtakoje suburtas jaunimo sambūris Pro Patria ragino boikotuoti partinę bei rinkiminę veiklą.

Jų moto buvo – spauskime valdžią iš apačios. Dalyvaujantys šioje veikloje buvo drabstomi purvais, kaltinant juos arba intelekto, arba moralės trūkumu, nes savo dalyvavimu tariamai įteisino korumpuotą oligarchinę sistemą.

Tikroji veikla esanti kritika. Neprisiimant atsakomybės.

Šiuos kaltinimus radžvilistai taikė kitiems, tik ne sau. Galiausiai jie patys pasuko į rinkiminę veiklą. Ką jie padarė?

Įsijungė į kurią nors veikiančią partiją iš gausaus tautinio pasirinkimo spektro?

Ne, įkūrė savo komitetą, o po to – ir partiją, kad tiktai kuo labiau išbarstytų patriotų balsus.

Galima kaltinti, kad kitos partijos buvo menko intelekto ar prastai organizuotos – buvo proga jas sustiprinti.

Vos susibūrus komitetui V. Radžvilo bendražygis Arnas Simutis, paklaustas apie galimybę vienytis, kaip kirviu nukirto: jokio vienijimosi. O Vytautas Sinica ir Laisvūnas Šopauskas – vienas iš nurodyto paskvilio autorių – leido vienareikšmiai suprasti: mūsų tikslas nėra su kuo nors jungtis, visi kiti, jeigu yra patriotai, turi tiesiog trauktis mums iš kelio.

Nes mes – geriausi, kur ten geriausi – vieninteliai geri. Visiems kitiems trūksta arba kompetencijos, arba principų, arba ir to, ir kito.

V.Radžvilas dar dirbdamas Tarptautinių santykių ir politikos mokslų institute buvo atpažįstamas iš pozicijos, kad būna tik dvi nuomonės – V.Radžvilo ir klaidinga.

Taip didysis nacionalistas (lietuviškos sąvokos – tautininkas – jis bijo) leido suprasti, atsakydamas į šių eilučių autoriaus abejonę dėstytojo teiginiu, jog lietuviškos filosofijos pradininko Vydūno darbai – bejėgiška grafomanija. „Nėra jokių abejonių ir taškas“. Ši samprata perkelta ir į politinę veiklą.

Dabar Nacionalinis susivienijimas, interneto šmaikštuolių taikliai vadinamas Nesivienijimu pagal santrumpą NS, beveik šimtu procentų atitinka ankstyvąją Tėvynės sąjungą. Kuri dar išties buvo konservatyvi ir net artima nacionalizmui neutraliąja šio žodžio prasme.

Nebuvo nei suliberalėjusi, nei suglobalėjusi. Bet jau tada joje buvo asmens kultas, aklas sekimas lyderio nuomone ir vienos nuomonės principas. Visi kiti, išskyrus Tėvynės sąjungą, buvo apsimestiniai patriotai. Ji vienintelė buvo tikra.

Šiandien Nesivienijimas ypač įnirtingai puola centro tautininkų lyderį Petrą Gražulį, antrindamas sisteminiams politikams ir propagandininkams.

Žinoma, P. Gražulis nėra žmogus be nuodėmės. Jis padarė klaidų ir asmeniniame gyvenime, ir politikoje. Nuotykiai su žuvies pardavėja ir dėmesio stoka svarbių Seimo balsavimų atvejais, įskaitant prigimtinę šeimą gynusį Konstitucijos pataisos projektą, yra liūdni centro tautininkų pirmininko biografijos faktai.

Visgi yra esminis skirtumas tarp V. Radžvilo ir P. Gražulio. Pastarasis pripažįsta savo klaidas. V. Radžvilas visada teisus, ir kai kūrė Liberalų sąjungą, tapdamas šios pragaištingos srovės pradininku mūsų Tėvynėje, ir dabar, vaidindamas nacionalistą.

Šių eilučių autoriui pristatant disertacijos projektą, V. Radžvilas skelbė klasikinį liberalų ir leftistų blūdą, jog tauta ir tautinė valstybė – modernybės kūrinys.

Šiuo prietaru siekiama pasakyti, jog tautos pradžia – modernybėje, tad pabaiga tikėtina postmodernybėje.

Tauta pagal šį konceptą nėra fundamentalus žmogaus dvasinio gyvenimo reiškinys. Jį jau galima keisti kažkuo kitu. Žinoma, priešingus teiginius argumentuojanti disertacija turėjo būti atmesta. Taip ir įvyko.

Asmuo, artimiausias imperatoriui – V. Sinica daugel kartų pabrėžė, jog tauta – grynai kultūrinis reiškinys ir prigimtis tautai – visiškai bereikšmė. Toks teiginys leidžia suprasti, jog tautą galima keisti.

Šiandien galiu būti lietuvis, rytoj – lenkas, poryt – anglas arba rusas. Nebelieka atsakomybės.

Algimantas Jankauskas, Nesivienijimo interneto puslapyje pristatomas kaip komandos narys, dirbdamas Tarptautinių santykių ir politikos mokslų institute, dėstė mokslinio liberalizmo discipliną, skambiai pavadintą „tranzitologija“.

Visos visuomenės pagal šią discipliną anksčiau ar vėliau einančios link liberaliosios demokratijos.

Šis dėstytojas rimtu veidu aiškindavo, jog rimta politika grindžiama tik interesais, o vertybėms vietos joje nėra. Įnirtingai grūmėsi su nacionalistiniu užkratu. Atsivertė?

Nesivienijimo Tarybos narys Tomas Skorupskis, blaškęsis nuo anarchizmo iki fašizmo, daug prisidėjo skaldant Lietuvių tautinio jaunimo sąjungą ir Tautininkų sąjungą. Dabar gavo medalį – aukštą postą Nesivienijimo struktūroje.

Valdybos narys Almantas Stankūnas dalyvavo Lietuvos piliečių kiršinime pagal religiją, iškeldamas katalikus virš kitų tikėjimų lietuvių.

Valdybos narys Martynas Katelynas, gavęs savivaldybės nario mandatą per Centro partiją, dalyvavo jos pjudyme.

Siekiant išbalinti Nesivienijimo partijos lyderio biografiją skelbiama ištisa politinė teorija, kad šiuolaikinis liberalizmas – tai tik liberalizmu pavadintas kultūrinis marksizmas.

Nors ši teorija nėra išrasta Lietuvoje, bet ją patogiai pasigavo profesoriaus Vytauto II-ojo apologetai. Nes juk profesorius visada teisus, taip pat ir tada, kai diegė Lietuvoje liberalizmą.

Kad marksizmas iš principo yra ekonominė teorija, tad „kultūrinis marksizmas“ jau savaime yra abejotina kategorija, kad retas šiandienos liberalas yra bent susipažinęs su marksizmo klasikais, patogiai nutylima.

Žinoma, Nesivienijimo partijoje taip pat yra dorų žmonių. Daugiausiai – naivių idealistų, įtikėjusių išties išskirtine lyderio erudicija. Deja, šią erudiciją nusveria tokia pat išskirtinė arogancija.

Užtenka prisiminti profesoriaus pozavimą per paskaitas: „aš tuoj pagalvosiu“. Visa auditorija nuščiūdavo: tylos, profesorius jau galvoja. Verta paminėti ir teiginį, kad geriausia, ką galima pasakyti apie tautiškumą, yra jo paties publicistiniai straipsniai. Po tokio teiginio ir pykti nėra kaip – tik užjausti dėl diagnozės.

Nesivienijimas kaltina centro tautininkus, kad šie pasisakantys už genderizmą ir migraciją, nors puikiai žino, kad yra priešingai. Girdi, kažkada centro tautininkų sąraše dalyvavo liberalas Antanas Guoga, kuris išties palaikęs minėtas dvi tendencijas.

Kai kurie partiečiai, įskaitant šių eilučių autorių, šį partijos sprendimą laikė ir tebelaiko klaida. Bet juk žmonėms būdinga klysti, išskyrus Vytautą II-ąjį ir jo komandą.

Taigi – sveiki sulaukę naujos Tėvynės sąjungos. Ar ji, prasibrovusi prie valdžios, seks savo pirmtakus? Nenustebintų. Ir suliberalėję jie sakys, kad visada buvo teisūs.

Bet kažin, ar patekti į valdžią yra tikrasis šios partijos siekis. Didesnė tikimybė, kad ji sukurta skaldymui ir, tenka pasakyti, šį uždavinį atlieka puikiai.

Sistema turi, už ką padėkoti.

Autorius yra politologas