J. Vaiškūnas. Užgavėnių papročiai mena svarbiausią indoeuropiečių religinę šventę

Autorius: Alkas.lt Šaltinis: https://alkas.lt/2021/02/16/j-... 2023-02-21 17:22:00, skaitė 477, komentavo 5

J. Vaiškūnas. Užgavėnių papročiai mena svarbiausią indoeuropiečių religinę šventę

Dabar Užgavėnės – tėra „žiemos išvarymo“ ir žaismingų pasilinksminimų bei pramogų diena, tačiau taip buvo ne visada. Tokia ši šventė tapo, kai buvo sunaikintas senasis gelminis dvasinis-religinis jos turinys. Juk tik naivuolis gali imtis varyti žiemą degindamas kažkokią iškamšą. Žiema išeina pati! Juoba šiais globalinio atšilimo laikais, kai ją jau gali prireikti net kviestis atgal.

Senosios baltų kultūros tyrimai Užgavėnių papročiuose leidžia matyti daug gilesnį, su baltų ir net indoeuropiečių religija susijusį turinį, o būtent, užčiuopia juose labai svarbių religinių kosmogoninės pasaulio tvarkos atkūrimo apeigų, susijusių su taip vadinamuoju Pagrindiniu mitu, raiškas.

„Pagrindinio mito“ (PM) teoriją XX a. 7–8 dešimtmetyje sukūrė rusų mokslininkai Vladimiras Nikolajevičius Toporovas ir Viačeslavas Vsevlodavičius Ivanovas remdamiesi bendrų baltų ir slavų mitinių siužetų tyrimais.  PM tai indoeuropiečių mitologijos teorija išryškinanti pagrindinį mitologinį  kovos tarp dangiškojo Griausmavaldžio ir chtoniškojo angies pasakojimą. Šį mitą kiek anksčiau nei rusų mokslininkai atkūrė ir olandas, sanskrito ir vedų tyrinėtojas Franciskas Bernardas Jakobas Kuiperis (Franciscus Bernardus Jacobus Kuiper). Pasitelkęs išimtinai indiškąją vedų tradiciją jis atkūrė dviejų dieviškųjų priešininkų Indros ir Vritros kovos mitą ir įvardijo jį Pagrindiniu Rigvedos mitu – Kosmogoniniu mitu (KM).  

F.B.J. Kuiperis šį mitą atitinkančias kalendorines apeigas įžvelgė su Žiemos saulėgrįža susietuose naujametinių švenčių papročiuose. V.N. Toporovas taip pat teigė, jog buvusi Pagrindinė šventė: Daugelyje archaiškų tradicijų išskiriama pagrindinė šventė. Ją švęsdavo tuo metu, kai archetipinės sąmonės požiūriu tariamai baigdavosi kažkuris kosminis pasaulio egzistencijos ciklas ir pasaulis esą panirdavo į pirmapradį chaosą. Apie tą patį kalbėjo ir legendinis rumunų religijotyrininkas Mirča Eliadė savo veikale „Amžinojo sugrįžimo mitas“ (Le Mythe de l’éternel retour; 1969 m.): Kad būtų sugrąžinta kosminė tvarka, tokioje šventėje buvo atliekami ritualai, pakartojantys mitinį pasaulio sukūrimo momentą.

Tokiomis apeigomis buvo siekiama sunaikinti grėsmingą būtybę tam, kad jos praryta, sugadinta ir pašlijusi kosminė darna būtų vėl atkurta iš jos pačios sudedamųjų dalių. Tai buvo svarbiausia mūsų protėvių šventė, skirta gamtinio Tamsos persikeitimo į Šviesą apeiginiam įtvirtinimui  pačioje nualintoje žmogaus sieloje.

Būtent išlikusiuose Užgavėnių papročiuose ir apeigose įžvelgiame dviejų pagrindinių pasaulio galių susitikimą ir kovą. O kadangi šių galių kovą apsako vadinamasis Pagrindinis mitas, tad apeiginėje erdvėje jį atitinkantis Užgavėnių karnavalas ir galėjo būti Pagrindine švente.

Panašu, kad Užgavėnių karnavalas kaip tik ir pakartoja pirmapradžius laikus, kai pasaulis dar buvo nepadalintas, ir kai žmogiškasis, dieviškasis ir velniškasis pradai buvo susimaišę. Todėl neatsitiktinai karnavale mūsų žmogiškos kaukės persimaišo su gyvūnų ir demonų vaizdiniais bei visi įsukami į pirmapradį sūkurį: keičiamos lytys – vyrai persirengia moterimis, moterys – vyrais, gražuolės virsta pabaisomis, pabaisos – gražuolėmis, juokdariai – valdovais, valdovai – juokdariais… Nusistovėjusi Pasaulio tvarka laikinai išardoma tam, kad pasinėrę į pirmaprades versmes ir išlaisvinę savo prigimtines galias, sugrįžę į  kasdienybę, jų dalias ir galias panaudotumėme naujo, darnaus, apvalyto nuo marinančių pinklių gyvenimo kūrybai.

Senąsias dvasines šventės ištakas vis dar gerai išreiškia pagrindinio šventės simbolio – pamėklės, žemaičių vadinamos More, naikinimo paprotys. Tyrinėtojai įvairiai aiškina Morės paskirties prasmę. Teigta, kad ji yra augmenijos gyvybinių jėgų įsikūnijimas, žiemos-mirties demonas, įasmeninti senieji metai ir panašiai. Neabejotina, kad žemaitiškas naikinamos pamėklės vardas – Morė yra giminingas įvairioms Europos tautoms žinomų žmogų sloginančių ir marinančių dvasių vardams su šaknimi Mar-, Mor-. Šios dvasios skleidžia destrukciją, mirtį, blogį, žmonių sąmonę drumsčiančius, košmarus (plg. prancūzų žodis cauchemar, anglų – nightmare košmaras), slogina ir marina žmogų. Seną šio vardo bendraindoeuropietišką kilmę liudija ir pavyzdžiui, senovės indų sanskrito arba pali kalbos žodis māra taip pat reiškiantis – „žudantis“, „naikinantis“. Įvairiose etnografinėse Lietuvos srityse išliko ir kitokių šios Užgavėnėse naikinamos būtybės vardų: Žemaitijoje – Kotrė, Sorė, Šiuorė… vidurio Lietuvoje – Čiučelė, Boba, Diedelis, Pelenų Diedas; šiaurės ir šiaurės rytų Lietuvoje – Gavėnas. Pastaruoju metu, per etnografines šventes Užgavėnių pamėklės deginimo papročiui išplitus visoje Lietuvoje, daug kur įsitvirtino būtent  žemaitiškas vardas – Morė.

Taigi, žemaitiškos Užgavėnių pamėklės vardas greičiausiai mena net iš indoeuropietiškosios bendrystės laikų ataidintį dvasinį religinį marinančios dievybės vaizdinį. Tuomet ir Užgavėnių šventės apeiga skirta kovai ir pergalei prieš šią mitinę galią gali būti suvokiama kaip apeiginiu būdu atliekamas religinis veiksmas, nukreiptas į žmogaus kūno ir sielos atsparos neigiamiems dvasiniams ir kūniškiems poveikiams, vedantiems į mirtį, stiprinimą.

 

Morės išvežimas. Kurmaičių km., Kretingos vls. ir aps. ŠAIEM ng. 638, LLM 458 [1] nuotr.

Pamėklė vežama ant ypatingo jai skirto įtaiso – rogių pavažos, prie kurios ant ašies pritvirtintas vežimo ratas. Vežama pamėklė sukiojasi tai į vieną, tai į kitą pusę, nes ratas, liesdamas žemę, suka iškamšą aplink ašį, ir ši švaistosi jai į rankas įtaisytu botagu arba spragilu, tartum gindamasi nuo ją persekiojančių kaukėtų persirengėlių. Apeigų pabaigoje pamėklė sudeginama arba rečiau paskandinama.

Čekų mitinės Užgavėnių būtybės vežimas | Čeněk Zibrt – Čeněk Zibrt. Masopust držíme. Praha: Nákladem F. Šimáčka, 1910 nuotr.

Tokiu būdu kaukėmis apsitaisę apeigų atlikėjai čia atitinka tas mitines būtybes, kurių užduotis – padėti pagrindinei dangaus dievybei nugalėti mirtį skleidžiančią Morę. Kaukės įkūnijo religiniuose mituose įvardinamus tūlus tautos didvyrius kadaise mitiniais laikais atlikusius itin svarbų žygdarbį – nugalėjusius tamsos ir mirties valdovą ir atkūrusius šio pasaulio tvarką ir darną. Todėl būtent jų kaukės ir pasitelkiamos žmonių atliekamoje apeigoje, kai atėjus laikui vėl šią pergalę prieš mirtį reikia pakartoti ir įtvirtinti.

Žmogus nuo neatmenamų laikų trokšta pažaboti, valdyti savo vidines, sąmonės įtakai sunkiai pasiduodančias, nesąmoningąsias galias. Neįstengdamas su jomis susitvarkyti tiesiogiai, jis stengiasi perkelti jas į išorinius regimus pavidalus, reiškinius ar daiktus, pastariesiems suteikdamas žmogiškąsias dvasines prasmes – paversdamas juos ženklais, simboliais, su kuriais jau yra pajėgus tvarkytis. Taip mumyse slypinčioms, sunkiai apčiuopiamoms ir suvaldomoms nematomoms galioms priskirdami apčiuopiamus atitikmenis savo kultūroje, įgauname galią jas suvokti, įtakoti ir suvaldyti. Tai kažkas panašaus į kompiuterio klaviatūra – kuomet siekdami sukelti trokštamus vyksmus mums nepasiekiamoje virtualioje reikšmių erdvėje liečiame gerai matomus ir apčiuopiamus mygtukus, kuriems bendru sutarimu yra priskirtos tam tikros reikšmės.

Figūra iš Užgavėnių apeigų… Šiaulių priemiestis | LLM 462 [2] nuotr.

Tiesioginių žinių nurodančių į Pagrindinio kosmogoninio mito religinį reikšmingumą mūsų krašte randame 1477 metais išleistame Enėjo Silvijaus Pikolominio (Aeneas Silvius Piccolomini, 1405–1464) veikale „Kosmografija, arba Azijos ir Europos aprašymas“. Šiame veikale atpasakojamas 1401–1404 metais Žemaitijoje krikščionybę skelbusio vienuolio Jaronimo Prahiškio (Jeroným Pražský, 1369–1440) pasakojimas apie jo aplankytą „gentį“, garbinusią Saulę ir „pagarbiai laikiusią“ didelį geležinį kūjį:

Keliaudamas tolyn, [Jaronimas Prahiškis] rado kitą gentį, kuri garbino Saulę ir labai pagarbiai laikė nepaprasto didumo geležinį kūjį. Žyniai, paklausti, ką reiškia šis garbinimas, atsakę, jog kadaise ištisus mėnesius nebuvę matyti Saulės, kurią galingasis karalius buvo sugavęs ir uždaręs pačiame tvirčiausiame bokšte. Tada atėję Saulei į pagalbą Zodiako ženklai. Didžiuliu kūju jie sudaužę bokštą, išlaisvinę Saulę ir grąžinę ją žmonėms. Taigi, esąs vertas pagarbos įrankis, kuriuo mirtingieji atgavę šviesą. [3]

Šis Saulės/Pasaulio vadavimo iš tamsos valdovo gniaužtų mitinis pasakojimas yra, bene vienintelė žinoma, mūsų laikus pasiekusi tiesiogiai iš senosios baltų religijos žynių lūpų užrašyta žinia. Pasak Gintaro Beresnevičiaus, tai mitas apie pirmapradžius laikus, kai Pasaulis jau sukurtas, „tačiau vis dar trūksta gyvybinės galios bei žmonių ir dievų jungties, nes dievai ir žmonės vis dar nėra iki galo atskirti… Jie yra tarsi dar nesusitvarkę tarpusavio santykių“. Tačiau tarpininkų tarp dievų ir žmonių – kultūrinių didvyrių – žygiu ne tik išvaduojama Saulė, bet ir nustatomi kultiniai žmonių ir dievų santykiai.

Būtent Užgavėnių persirengėlių atliekamų karnavalinis apeigų pobūdis ir atlikimo kalendorinis laikas, kai vis dar trūksta šviesos bei gyvybinių galių, gerai atitinka mitinio pasakojimo turinį:  mitinių didvyrių bei Dievų žygį į anapusinį mirties ir tamsos jėgų pasaulį išlaisvinti pagrindinio šviesos ir gyvybės šaltinio – Saulės/Pasaulio iš mirties demono gniaužtų. Karnavalas perteikia sėkmingą bendrą žmonių, mitinių didvyrių bei dievų Saulės/Pasaulio vadavimo žygį. Kurio išdavoje gali būti suprastas ir kultūrinių didvyrių išaukštinimas juos iškeliant į dangaus skliautą, ir paverčiant gerai regimais dangaus ženklais – Zodiaku vaizdžiai įkūnijančiu kalendorinę-kosmologinę sistemą, reguliuojančią žmonių ir dievų santykius, nustatančią dievams skirtų apeigų laiką ir išraiškingai perteikiančią jų esmę [4].

Užgavėnių persirengėliai. Salantai. 1923 | Lietuvos istorijos instituto Bibliotekos rankraštyno Etnografijos fondo, byla 949-57, nuotr.

Štai kaip glaustai galima būtų apsakyti šiuolaikinių Užgavėnių pranokėjos – esmingiausios senosios lietuvių religijos šventės apeiginius veiksmus:

Išsiilgę tamsos viešpaties įkalinto dieviškosios šviesos šaltinio – Saulės – mitinius protėvius didvyrius vaizduojantys ir į juos persikūnijantys kaukininkai persekioja ypatingu vežimu važiuojančią, tamsos galias įkūnijančią būtybę, pamynusią po savo kojomis besisukantį tekinį, simbolizuojantį Saulę, Šviesą, Pasaulį. Eisenos dalyviai Morę bando nudaužti nuo rato. Pakeliui jie užsuka į sodybas ir atlieka tam tikrus apeiginius veiksmus. Nuvežę Morę už kaimo ir nutraukę nuo rato – sudegina, sudrasko arba nuskandina. Kyla visuotinės linksmybės. Išvaduotąjį ratą – Saulę skleidžiančią dievišką šviesą, pagarbiai neša arba veža per kaimą ir skelbia, kad Mirtis išvaryta, pasaulis išvaduotas, todėl visi sveikina vieni kitus, linki visokeriopos sėkmės ir gerovės. Galiausiai Saulės ratą padeda kokioje nors garbingoje šventoje vietoje arba iškelia ant karties ten kur bus švenčiama Rasos šventė. Visi vaišinasi, stiprinasi apeiginėje puotoje, peraugančioje į visuotines linksmybes, kuriose dalyvauja visa bendruomenė. Valgiai, žinoma, taip pat turi apeiginę simbolinę reikšmę. Pavyzdžiui blynai – tiesiogiai siejami su švytinčios Saulės skritulio vaizdiniu…

Morė | Klaipėdos etnokultūros centro nuotr.

Mara prieš Budą | medium.com nuotr.

Na, o visų šių veiksmų atitiktis žmogaus sieloje – siekis prašviesinti, atgaivinti paties žmogaus susidrumstusią sąmonę ir tamsos jėgų nuvargintą dvasią bei kūną.

Kaip Buda prašviesėja ir dvasiškai nubunda, nugalėdamas pagrindinį savo priešininką Māra, išreiškiantį neigiamus, žudančius, naikinančius žmogaus sielos veiksnius, taip kiekvienas iš mūsų atsigavėti tegali tik įveikęs Morę savyje. Apeiginis Morės nugalėjimas šventėje, tai vaizdinga išraiška to, ką kiekvienas atskirai ir visi kartu turime atlikti, kad išlaisvintumėme Pasaulį savyje ir laimėtume dar vieną gyvenimo ratą po Saule.

Bet nepaprasto didumo kūjis – sunkus, tad atgauti šviesą mirtingiesiems pavyks tiktai susivienijus – vieniems su kitais, su Tautos dievais ir protėviais.

Tut.by nuotr.

Nuorodos:

  1. LLM – Lietuvių liaudies menas, Vilnius 1965, p. 458.
  2. LLM – Lietuvių liaudies menas, Vilnius 1965, p. 462.
  3. Baltų religijos ir mitologijos šaltiniai, t. 1: nuo seniausių laikų iki XV amžiaus pabaigos, I,  p. 595.
  4. J. Vaiškūnas. Skaitant dangaus ženklus: lietuviško Zodiako pėdsakais. Vilnius: Dominicus Lituanus, 2012.