Antanina Strumilienė: Šimonytė pasakė aiškiai: tautos reikalavimų ji nevykdys

Autorius: Antanina Strumilienė Šaltinis: https://minfo.lt/aktualijos/st... 2023-04-24 15:31:00, skaitė 427, komentavo 4

Kiek beprotestuotų žemdirbiai - Žemės ūkio ministras liks savo poste. Ar tai nėra nukreipta prieš valstybės išlikimą? Baisiausia, kad net kalbant apie tai, tu turi nuolat bijoti, rizikuoti, "priparkuoti" atsargumą, nes kiekvieną kartą save statai į beprasmį pavojų.

Tiesa paprasta: "šaika" siautės toliau. Politinė mafija ir biurokratinis terorizmas - jau visur. Karas tęsiasi, nors nesimato aviacijos, raketų, sprogimų ir bombonešių. Žuvusių nėra.Tik valdžioje labai daug sužeistų į galvą. "Dvaro" žiniasklaida iš paskutinių jėgų bando parodyti "savųjų" tiesas ir priešininkų "nuodėmes".

Jų informacijos "šaltiniai" virto kanalizacijos vamzdžiu. Jie ne tik skandina, klaidina, bet ir žudo. Propaganda ir informacinis terorizmas liejasi toliau.

Nusibodo viskas. Įsitvirtino baimė rašyti, baimė mitinguoti, liko tik neviltis žmonių akyse, nešvari politika, valdžios absurdas, SOS ženklai ir drąsi Vilniaus garbės pilietė, iš Londono duodanti nurodymus sostinės merui.

Nusibodo eilės poliklinikose, odontologų paslaugų kainos, negandos debesys ir jausmai, išsiderinę, lyg senas pianinas. Nusibodo rizikuoti savo gyvybe, sveikata ir garbe tiems, kurie nelaižo valdžiai padų ir nelinksi į "dvaro" pusę. Nusibodo opozicijai rizikuoti savo karjeros galimybėmis ir laukti eilinių patyčių. Nusibodo nepriklausomiems žurnalistams bijoti, ar rytą jie neras supjaustytų savo automobilio padangų, išdaužytų langų.

Ar žurnalistas neišgirs įrašyto pistoleto šūvio savo telefono ragelyje. Nes policija ir teismai tokiais atvejais nutyla tokia spengiančia tyla, kuri turėtų sprogti nuo mažiausio garselio. Bet nesprogsta. O užmiega giliu laikmečio miegu ir tyli, tyli, tyli… O juk yra žmonių, kurie jau negali gyvent ne tik savo mieste, bet net savo šaly.

Jie bijo dėl savo artimųjų.

Kartais spaudimas virsta realiu puolimu, sprogdinami žmonių gyvenimai, o lūkesčiai ir ateitis subyra į tūkstančius aštrių skeveldrų. Kartais persekiojami jų verslai. Jiems sudaromos tūkstantį kartų sunkesnės sąlygos nei konkurentams. Kartais iš nevilties, spaudimo ir persekiojimo jie nemato išeities.

Jų vaikams pasiūloma netgi pasikeisti pavardes. Slėpti, kas yra jų tėvai. Jų vaikams trukdoma atsidaryti banko sąskaitas. Savoje šalyje trukdoma rasti darbą, kurti verslą. Jie nuolat blokuojami, skundžiami, tildomi. Nors jų veikimo laukas - tik Feisbukas. Bet jie yra nepalaužiamos valios įrodymas.

Jie yra jauki moralinė šiluma mums visiems.
Jie rašo ir dirba neatlygintinai. Ir dirba daug geriau nei tie, kurie už tai gauna didelius pinigus.
Jie įkvepia daugybę žmonių.
Jie parodo kitą gyvenimo pusę.

Be jų vieną rytą mes atsibustume, Dieve saugok, visai kokio "tvarumo" pasaulyje. Savo rakose jie niekada nelaikė kanapių suktinės, nes tai daryti gali tik totalus "ošolomas".

Viena lietuvaitė rašo: "Man gėda pasakyti, kad esu iš Lietuvos, nes pasaulis iš mūsų jau šaiposi. Skubu teisintis, kad nepritariu "laisvei" mano šalį paversti apsinarkošinusių zombių valstybe, kurioje viešpatauja korupcija, narkotikai ir melas. Man gėda prisipažinti, kad esu pilietė šalies, kuri perrašo savo istoriją, niokoja savo unikalią kalbą, griauna kultūrą ir pagrindinę valstybės ašį - šeimą".

Gėda dėl šalies, kurioje žurnalistai persekiojami už pažiūras, nes tai yra teisinio nihilizmo ir valstybės teisinės sistemos bejėgystės iliustracija. Gėda dėl šalies, kurioje valstybės įstatymai ir teisinė sistema lindi dabartinių valdančiųjų kišenėje. Gėda gyventi valstybėje, kur teisybę rasti sunku. Žmonių nevilties ekonominės priežastys antroje vietoje. Pirmoje - neteisybės jausmas.

Bet mes drausmingai tylime, apsimetame, kad viskas pagal konservatorių ir Maldeikienės klyksmą yra puiku: mūsų BVP auga, o užsienio politikoj Gabrieliui "nėra lygių"… Lietuvos protai - filosofai, rašytojai - stengiasi prisišlieti prie "elito". Jie tyli taip pat. Konservatorių propagandos mašina suformavo naratyvą, esą, jei tu esi už Gabrielių - tai esi už Lietuvos laisvę, progresą ir ateitį, nors yra visiškai priešingai. Kiekvienas žmogus, bandantis sukritikuoti bet kokią smulkmeną, neįeinančią į Gabrieliaus "paketą", laikomas "Lietuvos priešu".

Žmonės neturi nei jėgų, nei galimybių tam pasipriešinti. Mūsų nacijos gali nelikti. Liks tik teritorija, kur bus kalbama "hibridine" kalba, ir, pasak Oželytę, tai bus "labai gerai". Ir tokios kvailių šnekos uoliai įgyvendinamos.

Yra toks filmas. Jame akmenimis uždaužomos aukos klausia:

- Kodėl jūs tai darote?
- Todėl, kad jūs leidžiate, - nuskamba ciniškas atsakymas.

Man darosi gėda gyventi, matant su kokia jėga ant žmonių važiuoja valdžios ir žiniasklaidos buldozeris. Legenda virto žurnalistas, krūtine pridengęs Lietuvą. Tai buvo Lingys. Tai buvo nemeluojančios žurnalistikos ir Lietuvos virtimo valstybe liudijimas. Buvo tokių, kurie net verčiami atsisakė rašyti netiesą, nes buvo dori ir objektuvūs. O kas vyksta šiandien?

Kai matai žurnalistą, reklamuojantį koldūnus,- norisi šaukti, kad tai uždrausta profesinės etikos kodekso. Kai matai aiškiai iš šalies apmokamą kolegą, norisi aiškinti, kad reikia greta parašyti - kas jam sumokėjo. Kai matai visuomeniniame kanale tik vieną nuomonę - mintyse rašai skundą komisijai, kad tokiam kanalui nutrauktų finansavimą.

Stulbina žiniasklaidos šeimininkų noras pirkti jaunus, neišsilavinusius vaikinus, nes jiems lengva įsakinėti. Graudu, kad žurnalistika pasitraukė iš kultūros sferos ir virto korupcijos lauku. O rimta spauda jau iš viso nereikalinga.

Belieka pareikšti užuojautą profesijai, kurios neliko.

Užuojauta kišenėms, pilnoms narkotikų.
Mirtims - vardan klimato kaitos.
Skiepams - vardan sveikatos.
Insultams ir miokarditams - be priežasčių.
Galimybių pasams - vardan mokslo.

Kada atsibus garbingi lietuviai, vis dar visko bijantys? Ar ir laidodami savo vaikus teisinsite valdžios "talibus", nes "gydymas valstybei yra per brangus"?

Taip norisi tikro, šilto - 2024 - ųjų pavasario, - nes atsibodo žudantis šaltis ir tamsa. Taip norisi išminties, talento, proto, prasmės, budrios akies, gilios meilės jūros, stiprios bebaimės rankos, kurios reikia ne tik šautuvo rankeną apkabinti. Jos reikia glostant plaukus. Meilei, Tėvynei ir sielai reikia ne tik drąsos ir jėgos, bet šilumos, pavasario ir širdies.