Kaip pindosai po Mėnulį atseit "vaikščiojo"

Autorius: Mindė Šaltinis: http://ldiena.lt/... 2023-05-14 03:21:00, skaitė 1337, komentavo 38

Kosmonautikos dienos išvakarėse vakaroidiniai tyrinėtojai eilinį kartą atkreipė dėmesį į tai, kad NASA (Pindostano Nacionalinė aeronautikos ir kosmoso valdyba) pripažino, kad pindosų nusileidimai ir išsilaipinimai Mėnulyje buvo suklastoti.

Pavargusi nuo daugybės prašymų išanalizuoti „originalius nusileidimo Mėnulyje įrašus“, NASA buvo priversta paskelbti, kad jie jų... neteko. kaip ir beveik 400 kilogramų "Mėnulio grunto". Oficialūs NASA atstovai paaiškino, kad, atseit, personalas dažnai keitėsi, jauni ir nepatyrę darbuotojai netyčia sumaišė etiketes ant dėžučių (700 įrašų dėžučių!).

Po to situacija pasikeitė ir jie pareiškė, kad šitie „originalūs įrašai“ tapo neprieinami dėl biudžeto sumažinimo. O į Mėnulį amerikosai kol kas negali sugrįžti, nes ... technologijos taip pat pasirodo, kad yra prarastos...

Vakarų tyrinėtojai rašo: „Nė vienas žmogus niekada nebuvo pakilęs aukščiau 1600 kilometrų virš jūros lygio. Išskyrus tuos atvejus, kada mes „į Mėnulį skridome“, kuris atseit yra už 380 000 kilometrų, tiesa? Ir žinote ką, mes tariamai tai padarėme 1969 metais, kada kompiuteris, turintis grafinio kalkuliatoriaus skaičiuojamąją galią, buvo namo dydžio. pas mus dar nebuvo atviros mikrobangių ir videomagnetofonų technologijos, bet jau skraidėme į Mėnulį. Na tiek to. Persikelkime į šiandieną, praėjus daugiau nei 50 metų, kada „iPhone-12“ turi didesnę skaičiuojamąją galią nei visi kompiuteriai Žemėje 1969 metais kartu paėmus. Ir dabar NASA mums tvirtina, kad mes negalime grįžti į Mėnulį, nes mes „praradome technologijas“.

Siekdama šiek tiek pagražinti neigiamo efekto nuo tokių prisipažinimų poveikį, kovo pabaigoje NASA vėl pradėjo mazolinti „mėnulinę temą“. Remiantis žiniasklaidos pranešimais, jau šiais metais „Nokia“ ketina Mėnulyje dislokuoti savo 4G (LTE) mobiliojo ryšio tinklą, skirtą NASA „Artemis-1“ misijai („Artemidė-1“), kurios tikslas yra „žmogaus buvimo Mėnulyje įtvirtinimas“.

Akivaizdu, kad tikrasis tikslas yra kažkas kita. Pirmiausia, pačios „Nokia“ piar-kampanija, kuri po kracho mobiliojo ryšio rinkoje yra pasiruošusi mestis į bet kokias avantiūras ir dabar save pozicionuoja kaip telekomunikacinės įrangos gamintoją bei transnacionalinę IT-kompaniją. Ir antra, tai yra taip pat ir naujas mėnulinis-kosminis pindosinių „smegenų praplovimo“ etapas.

Faktas yra tame, kad USA  iki šiol vis dar neturi super-sunkios klasės raketų-nešėjų, galinčių nugabenti žmonių ekspediciją iki Mėnulio, be kurių iš esmės tokia ekspedicija yra negalima. „Falcon Heavy“ kol kas negali skristi į Mėnulį net teoriškai, nes NASA atsisakė nuo šitos raketos panaudojimo.

Apie "Artemis-1" misiją iki 2024-ųjų „per kelis etapus“ sugrąžinti pindosus į Mėnulį USA paskelbė jau maždaug prieš penkerius metus. Pagal 2005 metais federalinės vyriausybės ir Kongreso priimtą NASA "Constellation" („Žvaigždynas“) misiją, pindosų nusileidimas ir išsilaipinimas ant Žemės palydovo turėjo įvykti dar 2018 metais (pačią programą, išvogus ir išsidalijus jos biudžetą, tyliai uždarė 2011 metais). Žinoma, šiandien visi, įskaitant ir NASA, apie tai pamiršo.

Keli akivaizdūs pavyzdžiai to, kaip nežemiška NASA piar-fizika veikia prieš visai žemišką logiką.

Yra laikoma, kad Nilo Armstrongo išsilaipinimo ant Mėnulio metu yra uždokumentuota viskas, net iki laiptelių matmenų ir atstumų tarp skersinių. Žinodami kopėčių (nulipimo trapo) ilgį, gauname tikrą liniuotę, pagal kurią galime nustatyti astronauto ūgį. NASA duomenimis, tarp skersinių buvo 9 coliai, tai yra 22,86 cm. Du atstumai tarp skersinių – apie 45,5 cm. Dabar galime nesunkiai apskaičiuoti „mėnulinio astronauto“ ūgį – 140 cm. Tik va pačio Armstrongo ūgis yra 180 cm.

Garsioji Armstrongo batų atspaudo nuotrauka ant Mėnulio paviršiaus ir jo batai/kosminis skafandras Nacionaliniame aviacijos ir kosmoso muziejuje Smitsono universitete..

Daк apie tariamą N. Armstrongo Mėnulio pėdsako nuotrauką. Manoma, kad jį paliko 77 kg sveriantis žmogus. Prie to reikia pridėti A7L skafandro, gyvybės palaikymo sistemos kuprinės svorį, kuris, įvairių šaltinių duomenimis, svėrė nuo 48 iki 54 kg, ir gausime bendrą 120-131 kg svorį. Mėnulio gravitacija yra 6 kartus mažesnė nei Žemėje, o tai reiškia, kad bendras astronauto svoris su visa apranga bus tik apie 20 kilogramų.

Mėnulio gruntas, kuriame tariamai padarytas šis įspaudas, sudarytas iš regolito: "Nesluoksniuotas, purus, įvairiagrūdis nuolaužų-dulkių sluoksnis, kurio sluoksnio storis siekia keliasdešimt metrų. Susideda iš magminės kilmės uolienų fragmentų, mineralų, stiklo, smogiamos-sprogstančios kilmės meteoritų ir įvairių uolienų skaldos, cementuotos stiklu“. Smalsus tyrinėtojas namuose atliko eksperimentą su panašiu gruntu ir jo daugiau nei 90 kg svoris paliko vos poros milimetrų pėdsaką. Norint su batu suspausti kelis centimetrus regolito, reikia būti drambliu arba atsistoti ant kokio nors pusiau skysto skiedinio sluoksnio. Tik štai regolite vandens nėra...

O štai štai čia to paties Mėnulio grunto fragmentas, kurį "atsivežė" iš dangaus "Apollo 11" astronautai ir padovanojo Olandijos ministrui pirmininkui. Tik rezultate jis pasirodė esąs... suakmenėjusios medienos gabalėlis. Apie skandalą 2009 metais oficialiai pranešė BBC News: "Ekspertai suabejojo ​​akmens autentiškumu dar 2006 metais, o analizė patvirtino įtarimą. USA vyriausybė situacijos iki šiol kol kas niekaip nepakomentavo."

Yra laikoma, kad pindosiniai „Apolonai“ per 6 misijas atsivežė 382 kilogramus grunto, o 3 tarybinės misijos – tik... 324 gramus! Pindosai pažadėjo, kad išdalins savo Mėnulio gruntą po visą pasaulį. Bet paskui pareiškė, kad jis bus laikomas specialiuose konteineriuose, iki kol nepasirodys „labiau tikslesni prietaisai analizei“. Po to pavyzdžiais vis dėlto buvo pasidalinta: rusams davė 2 gramus, o kiniečiams – 1 gramą. Kuriam laikui, ir su sąlyga privalomai grąžinti neprarandant mėginio masės. Apskritai žiūrėk, tyrinėk, bet liesti negalima. Tuo metu Kinija įdiegė savo Mėnulio programą ir atsivežė savo dirvožemio pavyzdžius. Tiesa, dabar kiniečiai skundžiasi „precedento neturinčiu NASA spaudimu su reikalavimais „skubiai pateikti dirvožemio mėginius kaip tarptautinių mokslinių mainų dalį“. O ką, ar pindosai jau ištyrinėjo savo turimus 382 kg Mėnulio grunto?

Remiantis oficialia versija, nuo 1969 iki 1972 metų pindosiniai astronautai Mėnulyje nusileido 6 kartus, jau nekalbant apie "Mėnulio roverius". Kada Mėnulyje nusileido kiniečių mėnuleigis "Juitu-2", KLR ekspertai susidūrė su tam tikromis problemomis. Dėl 300° laipsnių temperatūros perkritimų pačią moderniausią techniką teko perjungti į miego režimą, nes ji tiesiog neišlaiko. Ryšium su šitokiu atradimu, Kinijos mokslininkai uždavė amerikosams nepatogų klausimą: pas mus net mūsų geležinė technika kenčia nuo temperatūros svyravimų, ar nepasidalinsite paslaptimi, kaip ten išgyveno jūsų astronautai?

Taip pat įdomu: apie ką galvojo NASA, kada leido kosmonautus per Van Aleno juostą su kostiumais be radiacinės apsaugos nuo spinduliavimo? Nejaugi 6 skrydžių/išsilaipinimų Mėnulyje, kurių dėka 12 žmonių minia tariamai metų metais klaidžiojo po jį, neleido NASA suprasti, kas ten vyksta su radiacija?

Tariamai Nilas Armstrongas 1969 metais pastatė koją ant Mėnulio su savo garsiuoju super-skafandru. Kuris, pagal oficialią versiją, turėjo apsaugą nuo radiacijos, turėjo oro atsargą, neperkaisdavo, neperšaldavo. Tačiau 1982 metais NASA astronautai pradėjo bandyti kompanijos "Gruman" skafandrą, skirtą išeiti į Mėnulio paviršių. Atrodytų kam, jei tu turi super-skafandrą, kam iš naujo išradinėti dviratį?

XXI amžiuje USA pripažino, kad skafandrų pas juos nėra, buvo prarastos technologijos, egzemplioriai yra unikalūs, nepakartojami....  O 1982 metų skafandras neturėjo savos gyvybės palaikymo sistemos, energiją ir orą kvėpavimui gaudavo iš nusileidimo modulio (skaityti reikia taip - reikalinga žarna). Išorinis vaizdelis taip pat kelia klausimų. Po šiuolaikinio ir manevringo kostiumo astronautą paversti į Gromozeka iš Kiro Bulyčevo mokslinės fantastikos knygų, į gremėzdą dar ir neturintį nepriklausomos gyvybės palaikymo sistemos, atrodo tikra degradacija.

Nusileidimo aprašyme „Apollo 15“ įgula užsimena apie juokingą kuriozą: „Nusiėmę skafandrus, astronautai aptiko, kad ant geriamojo vandens bakelio mikrobiologinis filtras pratekėjo ir ant grindų išsiliejo 10 litrų vandens. Filtrą nuėmė, skylę užtaisė". Tai yra, kol NASA astronautai vaikščiojo Mėnulyje, vanduo Mėnulio modulyje tekėjo sau beveik kibirais. Ir tuo pačiu metu, kada astronautai išeidavo ant Mėnulio paviršiaus, jie palikdavo atidarytą liuką ir visas oras iš salono išeidavo. Grįždami atgal, jie uždarydavo liuką, hermetizuodavo kabiną ir užpildydavo ją kvėpuojamuoju mišiniu. Tačiau vanduo negali egzistuoti vakuume. Jis arba užverda ir iš karto išgaruoja, arba virsta ledu ir taip pat išgaruoja. Po to, kai astronautai Mėnulio paviršiuje pavaikščiojo 6 valandas, geriamojo vandens bakas turėjo būti tuščias. O gal astronautai pamiršo mokyklinį fizikos kursą ir skysčių elgesį vakuume?

Įdomu tai, kad praradusi „nusileidimo į Mėnulį įrašų“ originalus, pindosinė kosminė agentūra aptiko mokslinių duomenų - taip pat prarastų prieš 40 metų - apie Mėnulio dulkių nusėdimo greitį. Paaiškėjo, kad mėnulio dulkės ant paviršių kaupiasi 10 kartų greičiau, nei buvo manyta anksčiau. Čia verta pacituoti „Apolo 12“ vado Č. Konrado stenogramą iš NASA svetainės: „... mes pakėlėme didžiulį kiekį dulkių, daug daugiau, nei aš tikėjausi. Tai atrodė daug blogiau nei filmuose apie Nilo nusileidimą. Nilas. Pas mus buvo dulkės nuo 300 pėdų (apie 90 metrų). Medžiaga skriejo iki horizonto... Dujų srovės kėlė dulkes, kurios vėliau nusėda ant aparato konstrukcijos detalių... Dulkės pakyla veikiant dujų srovėms iš reaktyvinių variklių ir prilimpa prie kosminių aparatų konstrukcinių elementų.

Čia jau net fantastinis filmas „Rūkas“ turi nutilti. O nuotraukose, kurios darytos jau „po nusileidimo“ matosi, „kaip“ šitos dulkės užgožia viską aplinkui, o paskui prilimpa prie visų konstrukcijų. Mėnulio moduliai blizga kaip visiškai naujos keptuvės  ir tokie pat švarūs. Tai kur gi dulkės?

Nuotraukoje Bazas Oldrinas - vienas pirmųjų pindasinių astronautų, tariamai įkėlęs koją ant Mėnulio, kurio nusileidimas buvo nufilmuotas vaizdo įraše ir nuotraukose. Po kelių dešimčių metų, atskridęs į Havajus, jis atminimui padarė nuotrauką, kuri dar kartą privertė suabejoti tikrosios „nusileidimo Mėnulyje“ filmavimo vieta. Jei filmuota medžiaga nebuvo suklastota, tai bazas tiesiog turi išskirtinį talentą rasti vienodas „kalvas“ Žemėje ir Mėnulyje...