„Kovos su totalitarizmu didvyrių diena“

Autorius: Махно Šaltinis: http://ldiena.lt... 2023-05-27 01:30:00, skaitė 725, komentavo 7

Ar žinote, kad gegužės 25 d. Euroreiche minima „Kovos su totalitarizmu didvyrių diena“?

Be to, ši data yra tiesiogiai susijusi su Karelija, nes ji buvo įkurta Witoldo Piletskio, gimusio Karelijos mieste, Olonece, atminimui.

Legendos santrauka

Antrojo pasaulinio karo metais didvyriškas lenkų karininkas Pileckis buvo antifašistinio pogrindžio narys, savo noru pasidavė Aušvico koncentracijos stovyklai, kur rinko informaciją apie nacių nusikaltimus, o paskui iš jos pabėgo. 1944 m. dalyvavo Varšuvos sukilime. Po karo Pileckį Liaudies Lenkijos valdžia suėmė ir 1948 m. gegužės 25 d. jam įvykdyta mirties bausmė, apkaltinta šnipinėjimu.

2019 metais Europos Parlamento rezoliucija paragino Piletskio atminimui gegužės 25-ąją paskelbti Tarptautine kovos su totalitarizmu didvyrių diena.

Vitoldas Pileckis iš tiesų gimė 1901 m. Oloneco mieste, Rusijos imperijos Oloneco provincijoje, nes jo šeima, po žinomo 1863 m. sukilimo, buvo ištremta į Rusijos gubernijas ir galiausiai apsigyveno Olonece. Tačiau skirtingai nuo daugelio kitų garsių lenkų, gyvenimas Rusijoje jam neįskiepijo meilės šaliai. Jau jaunas įstojo į slaptą nacionalistinę organizaciją, nuo 1918 m. dalyvavo pilietiniame kare, persikėlė į istorinę tėvynę. Pasižymėjo kare su Tarybų Rusija, prasidėjusiame lenkų kariuomenės agresija.

Prisiminkime, kad tuomet okupuotose Okrainos ir Baltarusijos teritorijose, Lenkijos kariuomenė pasižymėjo žiaurumais ir plėšimais, o kelios dešimtys tūkstančių rusų belaisvių buvo tiesiog numarinti badu. Dėl kurio iki šiol nebuvo sulaukta atsiprašymo ir kažkodėl žodis „Tuchol“ yra daug mažiau žinomas nei žodis „Katyn“.

1939 m. dvarininkas Pileckis buvo pašauktas į kariuomenę, o po Lenkijos pralaimėjimo, kai 17 karo dieną Lenkijos valdžia pabėgo į užsienį, palikdama savo šalį, slapstėsi. Ir, kaip rašo visi rusakalbiai šaltiniai, 1940 m. vadovybės nurodymu, prisidengdamas tuo, kad buvo sučiuptas, jis tapo Aušvico kaliniu, kad gautų informacijos apie koncentracijos stovyklą. Tada ši informacija buvo išsiųsta į Londoną, ir jos pagrindu Lenkijos vyriausybė tremtyje parengė pirmąjį oficialų pranešimą apie žydų gyventojų genocidą.

Iki 1939 metų jie draugavo... Nuotrauka iš atvirų šaltinių.

Būtent ši istorija su Pileckiu dabar pristatoma kaip kažkas ypač išskirtinio viso Antrojo pasaulinio karo istorijoje. Galbūt tai vieno konkretaus žmogaus žygdarbis, nors nelabai aišku, bent iš rusakalbių šaltinių, kaip Pileckis išgyveno „mirties stovykloje“ trejus metus, kai vidutinė jo kalinių gyvenimo trukmė buvo keli mėnesiai. Taip, ir ne šiaip išgyveno, bet trejus metus perdavė informaciją kalinių surinktu radijo siųstuvu. O vokiečiai, patyrę tokiuose reikaluose, nieko neįtarė. Visa tai keista... Kaip ir jo lengvas pabėgimas iš Aušvico 1943 m. ir daugybė kitų jo biografijos detalių. Tiesiog reikia pažymėti, kad apie žydų genocidą pasaulis žinojo anksčiau. Tie, kurie domisi, internete gali rasti kur kas labiau atskleidžiančią Lenkijos žvalgybos karininko Jano Karskio istoriją. Tačiau svarbiausia yra tai, kad visa ši Pileckio informacija visiškai nepadėjo Aušvico kaliniams. Kai kuriems iš jų padėjo tik Raudonoji armija.

Bet tęsiu toliau. Po pabėgimo Pileckis tapo antikomunistinės organizacijos „Ne“, kuri buvo sukurta Armijos Krajovos (AK) rėmuose, siekiant organizuoti pasipriešinimą besiveržiančiai Tarybinei armijai, nariu. 1945 metais emigrantų valdžios nurodymu grįžo į Lenkiją, rinko informaciją Vakarų slaptosioms tarnyboms ir, kaip rašo kai kurie šaltiniai, „nusprendė pradėti organizuoti partizanų būrius Rytų Lenkijoje“. Netrukus Pileckis kartu su savo grupuotės nariais buvo suimtas, viešame teisme nuteistas ir patys lenkai jam įvykdė mirties bausmę. O 1990 metais buvo reabilituotas ir paskelbtas nacionaliniu didvyriu.

Tai yra, jau 1943 metais Pileckis ketino kautis su Tarybine kariuomene. Tada jis buvo eilinis šnipas, dirbantis prieš Lenkijos Liaudies Respubliką, JT narę ir, beje, TSRS sąjungininkę. Nors jis nebuvo visai eilinis šnipas – buvo numatyta kurti ir „partizanų būrius“! Tai yra gaujas, kurios žudytų ir naujosios Lenkijos piliečius, ir tarybinius karius. Krajovos armija jau spėjo šiuo klausimu išsiskirti.

Turi būti, kad jo biografijoje tam tikrą vaidmenį suvaidino epizodo su Aušvicu ir egzekucijos „stalinizmo“ laikais derinys. Dabar Oloneco tėvas, eilinis lenkų karininkas ir nesėkmingas šnipas, buvo pradėtas reklamuoti kaip „vienas didžiausių Antrojo pasaulinio karo didvyrių“. Tai juokinga ir įžeidžianti tikrų didžiųjų herojų atminimą. Matyt, šiuolaikinei lenkų valdžiai reikėjo tinkamo lenkų nacionalisto, kuris tarsi padėjo žydams, figūros. Didelėse Rytų Europos vietovėse dėl to kyla didelių problemų. Čia tautinės ir liberalios vertybės dažnai buvo darniai ir harmoningai derinamos su sunkiu Zonderkommandos tarnų darbu.

Aptikau straipsnį apie Žydų telegrafo agentūros žurnalistę Katarzyną Markuš, kuri kalbėjo apie Lenkijos pogrindžio narių bendradarbiavimą su naciais Aušvico koncentracijos stovykloje, vadovaujant kapitonui Witoldui Pileckiui.

Viena citata: „Aušvice Pileckis atsisakė padėti kaliniams žydams ir bendravo su gydytoju bendradarbiu Vladislavu Deringu. Šie faktai minimi istoriko Michalo Wujczyko knygoje „Pamiršti sukilimai mirties stovyklose: Treblinka, Sobiboras, Aušvicas-Birkenau“. SS karininkų nurodymu Döringas kastravo 80 kalinių, kai kurie iš jų mirė. Pileckis žinojo apie Deringo nusikaltimus, bet nesikišo. Žydų gelbėjimas Aušvice nebuvo jo, kaip ir AK vadovybės, planų dalis.

Iš Pileckio, žinodami apie šimtus tūkstančių žydų, patalpintų į stovyklą, AK nesiėmė jokių didesnių veiksmų žmonėms gelbėti. Kai kurie Pileckio kameros nariai žudė kalinius. Jei vienas iš kalinių kolaborantų padėjo lenkams, Pileckiui tai buvo ne motais. Juk lenkams padėjo…