Vytautas Sinica. Lietuva Landsbergiui – žaidimų aikštelė

Autorius: ProPatria.lt Šaltinis: https://www.propatria.lt/2023/... 2023-06-01 17:43:00, skaitė 280, komentavo 4

Vytautas Sinica. Lietuva Landsbergiui – žaidimų aikštelė

 

Pasibaigus savivaldos rinkimams žurnalistas Andrius Tapinas ir jo Laisvės TV pradėjo savivaldybių tarybų narių kanceliarinių išlaidų viešinimo kampaniją. Rajonas po rajono ši kampanija greitai atskleidė, kad visur Lietuvoje daugybė savivaldybių tarybų narių piktnaudžiavo jiems skirtomis kanceliarinėmis lėšomis ir teikė fiktyvias išlaidų ataskaitas. Kuro ar ryšio išlaidoms skirti pinigai buvo tiesiog išsigryninami, renkant kuro ar panašius čekius ir draugų ir pažįstamų. Tarybų nariai tiesiog laikė šias lėšas jų atlygio dalimi, tik įforminta be apmokestinimo. Iš čia ir čekiukų skandalas.

Nesėkmė

Žvelgiant objektyviai šios išlaidos nėra tokios didelės, koks skandalas dėl jų kilo. Net jeigu darytume prielaidą, kad tokiu būdu vogė visi tarybų nariai, o taip tikrai nebuvo, valstybės dėl to patirti nuostoliai tikrai nublanktų prieš daugybės tokio rezonanso nesulaukiančių projektų sukurtus biudžeto nuostolius. Pavyzdžiui, vien dėl to, kokiu būdu nutarta įgyvendinti nacionalinio stadiono statybas Vilniuje, patirsime virš 100 milijono eurų nuostolių ir naujausiomis žiniomis ši suma toliau drastiškai augs. Tačiau natūralu, kad didieji projektai ir juose pradingstančios lėšos nesulaukia tokios reakcijos kaip apčiuopiamos, kasdieniškos ir, galbūt svarbiausia, lengvai palyginamos kuro ar ryšio išlaidos. Kiekvienas žmogus, matydamas šimtų ir tūkstančių eurų kuro, telefono ar kanceliarinių prekių sąskaitas, gali jas palyginti su atitinkamomis savosiomis ir išsikelti du klausimus: 1) iš kur tokios didelės išlaidos; 2) kodėl politikams šios lėšos padengiamos, o man – ne? Čekiuku skandalas įgavo tokį mastą, nes kaip niekada apčiuopiamai įkūnija nomenklatūros privilegijas. Tas pačias, prieš kurias kovojo sąjūdis, ir iki šiol neįveiktas. Žmonių pasipiktinimas, nors neproporcingas vagystės mastams, suprantamas ir akivaizdus. 

Nuo šiol skandalo raibulių nukentėjo daug politikų, nes, rodos, visų parlamentinių partijų gretose yra savo išlaidų pagrįsti negalinčių arba nenorinčių politikų. Visgi valdantiesiems ir ypač konservatoriams šis skandalas tapo išskirtinai skaudus dėl dviejų priežasčių – atsitiktinės ir sisteminės. Atsitiktinė priežastis – jie dabar yra valdžioje, jų yra ministrų kabinetas ir tame kabinete yra buvę tarybų nariai, negalėję čekučiais pagrįsti savo kanceliarinių išlaidų. Tai jau atstatydinta Švietimo ministrė Jurgina Šiugždinienė ir kažko dar lūkuriuojantys Finansų ministrė Gintarė Skaistė ir Kultūros ministras Simonas Kairys. Visiška tiesa, kad nepagrįstomis išlaidomis prasikalto ne tik jie, o ir kitų partijų atstovai. Tačiau normalu, kad esantys atsakingiausiame poste patiria didžiausią spaudimą dėl atsakomybės. Kita priežastis sisteminė – konservatorių rinkėjas visgi yra skaidrumui reiklus ir Tapinu tikintis rinkėjas, visai kaip 2016 metais liberalų rinkėjai dabar nusivylęs tuo, kad jų labai aukštus standartus žodžiais kėlusi partija pasirodė esanti tokia pati. Uspaskicho ar Skvernelio partija, gal net LSDP (pamatysime netrukus) gali sau leisti pakankamai neskausmingai išgyventi tokį skandalą, jų rinkėjams tai ne esmė, pagaliau jie visada galėtų pasakyti, kad tai konservatorių klasta. Tuo tarpu TS-LKD rinkėjai, ypač jaunieji – sekantys Tapiną ir besijaučiantys pirmąja skaidriąja Lietuva – kaip reikiant nusivylė ir privertė TS-LKD ieškoti sprendimo. 

Gudrumėlis

Ir TS-LKD sprendimą rado, reikia pasakyti, tikrai išradingą. Suvokdami, kad atsakomybė čia būtina, bet kad sutikti su savo išskirtine kalte neparanku, TS-LKD lyderiai sumąstė išeitį: skelbti, kad tai visos sistemos krizė, kad savivaldos čekiukais suteptas visas Seimas, todėl ir atsistatydinti reikia visam Seimui, o ne Vyriausybės nariams. Žiūrint iš partijos intereso taško, tai gudru ir protinga. TS-LKD žūtbūt reikia savo vaidmenį šiame skandale suvienodinti su kitų partijų, pasirodyti vienais iš daugelio, neišskirtiniais blogąja prasme. Tam geriausiai tinka viso Seimo paleidimas ir tam tikrai netinka daug paprastesnis, mažiau balsų reikalaujantis Seimo nepasitikėjimas Vyriausybe. Sutikę su balsavimu dėl nepasitikėjimo Vyriausybe (kam užtenka 71 balso) vadinamieji konservatoriai sutiktų su jų išskirtinės kaltės pripažinimu. To jie nenori leisti. Verčiau pasiūlys Seimui pasileisti pačiam (reikalingi 85 balsai) – jeigu nepasileis, galės sakyti, kad mes norėjome, bet nesiryžo kiti. O jeigu pasileis?

Čia visas žavesys. Seimo paleidimas matuojant nauda TS-LKD būtent dabar tikrai apsimokėtų. Žinoma, partija negautų tiek mandatų, kiek turi dabar. Naujausi reitingai rodo, kad gautų tikrai nedaug. Tačiau klysta taip situaciją vertinantis Kęstutis Girnius ir kiti politologai. Reikia lyginti ne su 2020 metų rezultatais, kurie jau nesugrįš, o su tuo, kas laukia TS-LKD po pusantrų metų. O po pusantrų metų laukia labai tikėtinai įsibėgėjusi finansinė krizė, tikėtinai išsisprendęs arba (deja) rutina tapęs ir rinkėjų nebemobilizuojantis karas Ukrainoje. To paties karo klausimu gali galutinai išryškėti, kad dėl valstybės gynybos esminiai žingsniai nedaromi. Taigi po metų galima sulaukti daug blogesnio rezultato nei rinkimams įvykus dabar. Tiesa, tas geresnis nei po metų pasirodymas nereiškia, kad TS-LKD vėl būtų valdžioje. Greičiausiai atsidurtų opozicijoje. Juk žmonės ir skandalo neatleidžia, ir pačius rinkimus laiko esant nelaiku. Tačiau jeigu tikėtume krizės perspektyva, gal būtent opozicijoje geriausia, saugiausia ir norisi būti esamiems valdantiesiems? Trumpai tariant, konservatoriams išankstinių rinkimų idėja puiki ne tik kaip blefas. Tik, žinoma, ne visiems. Esantys žemiau sąraše ir rizikuojantys nebepatekti į naują Seimą situaciją vertina visai kitaip nei partijos lyderiai ir tai išlenda į viešumą. 

Ne pirmas kartas

Reikia prisiminti, kad tą patį žaidimą, keliant statymus iki maksimumo, „konservatoriai“ šią kadenciją žaidžia ne pirmą kartą. Iš pradžių Šimonytė prisikalbėjo, kad jeigu įtarimų kels kuris vienas ministras, trauksis visa Vyriausybė. Tada šia logika vadovavosi per Baltarusijos trąšų tranzito skandalą. Tada gerokai prisidirbus viešumoje netiesos prišnekėjusiems (arba visiškai padėties ministerijose nevaldžiusiems) Užsienio reikalų ir Susisiekimo ministrams, premjerė nepriėmė jų atsistatydinimo ir pagrasino, kad atsistatydins pati. Suveikė puikiai – to pasirodė per daug ir nereikėjo atsistatydinti niekam. Dabar žaidimas kartojamas: vietoje konkrečių skandalo suteptų ministrų atsistatydinimo siūloma paleisti ir Vyriausybę, ir net visą Seimą. Visą Seimą iš dalies ir dėl to, kad arogantiškoji premjerė, matote, į šį Seimą tikrintis pasitikėjimo neis, nors kai reikėjo ją paskirti premjere, tas pats Seimas jai puikiausiai tiko. Konservatoriai žaidžia vadinamąjį viščiuko žaidimą, kai sako „viskas arba nieko“ ir tikisi, kad kiti atsitrauks pirmi. O jeigu ir ne, rinkimai dabar jiems nebus blogiau 2024-ųjų rudenį. 

Tačiau žiūrint iš Lietuvos valstybės perspektyvos tai nepaprastai arogantiškas ir neatsakingas žaidimas valstybės stabilumu ir nacionaliniais interesais. Pirma, saugant partijos veidą ir manipuliuojant tuo, kaip čekiukų skandalą priims visuomenė, ryžtamasi savo krizę sutapatinti su valstybės krize, o savo prarastą pasitikėjimą taisyti ypač jautriu metu destabilizuojant politinę situaciją. Tuo jokiu būdu nenoriu pasakyti, kad ši valdžia gera. Priešingai, esu besąlygiškas jos kritikas. Tačiau – antra, kiekvienas, siekiantis valdžios, turi prisiimti už ją atsakomybę, o ne krizių akivaizdoje permetinėti ją rinkėjams (išankstiniai rinkimai) ar opozicijai (mažumos vyriausybė). TS-LKD šią kadenciją turi išskirtinai didelę frakciją ir tuo pačiu galimybes įgyvendinti savo politiką. Gera ji ar bloga (manau, labai bloga), tačiau turi realizuoti rinkėjų lūkesčius, o ne trauktis besitvenkiančios krizės akivaizdoje. Pagaliau kiekviena valstybės krizė (tikra ar dirbtinė) yra ir smūgis jos įvaizdžiui pasaulyje. Europos žiniasklaida jau kalba ir tikrai nėra nesvarbu, ką konkrečiai ji kalbės: apie švaistymo skandalą, ar apie pasileidusį Seimą ir nesugebančią dirbti Vyriausybę. 

Manipuliacija

Siūlymas pasileisti Seimui ir surengti išankstinius rinkimus yra reto masto manipuliacija. Landsbergis argumentuoja tuo, kad Seime yra 52 buvę tarybų nariai iš visų parlamentinių partijų, suprask, visi prasikaltę. Tačiau ką tuo požiūriu pakeistų rinkimai? Kyla net keli klausimai. Pirma, ar dabar Seime esantys buvę tarybų nariai nebekandidatuos naujuose rinkimuose? Jeigu ne, niekas nepasikeičia. Antra, ar rinkimuose nebedalyvaus esamos partijos, kurių atstovai masiškai piktnaudžiavo kanceliarinėmis ir kurios jų už tai niekaip nesvarstė ir nebaudė vidaus etikos posėdžiuose, kol to už jas viešumoje nepadarė Tapinas? Jeigu ne, niekas nepasikeičia. Trečia, ar iki rinkimų rinkėjams būtų pristatyta, kas konkrečiai piktnaudžiavo kanceliarinėmis, o kas ne? Jeigu ne, rinkėjai balsuotų be pilnos informacijos ir net teoriškai negalėtų „nubausti“ prasikaltusių. Ketvirta, kanceliarinės išlaidos (ir neretai didesnės) egzistuoja ir Seime, o viešumoje jau lenda atvejai, kad ir jomis piktnaudžiaujama netikrais čekiais. Ar tokio pat masto valymas įvyks ir su Seimo kanceliarinėmis išlaidomis? Jeigu ne, niekas nesikeičia. Uždavus šiuos klausimus nesunku suprasti, kiek dirbtinas ir absurdiškas yra tariamas sistemos „perkrovimas“ ar „apsivalymas“ išankstiniais rinkimais. Jie nieko neperkrautų, tik padėtų TS-LKD iš balos išlipti sąlyginai sausesnei, nei kad gresia dabar. 

„Valstybininkai?“

TS-LKD siūlo išankstinius rinkimus ir dar ne pačiu sudėtingiausiu keliu tik tam, kad išskaidytų ir nusimestų politinę atsakomybę, taip dėl partijos intereso aukodama politinės sistemos stabilumą ir stabilios valstybės įvaizdį. Išankstinių rinkimų siūlymas neturi jokios kitos logikos, kaip tik TS-LKD rinkiminę ir viešųjų ryšių krizės valdymo logiką. Tą aptarėme. Šis faktas labai kontrastuoja su TS-LKD nuolatos apie save teigiamu valstybininkų partijos įvaizdžiu. Akylesni turėjo pastebėti, kad jau gerą dešimtmetį „Sąjūdžio tęsėjos“ mitologiją TS-LKD retorikoje išstūmė „valstybininkų partijos“ mitologija. Nuo kalbėjimo apie tautą pereita prie kalbėjimo apie valstybę atsietai nuo tautos. Kaip esą valstybininkai TS-LKD lyderiai sau priskyrė tokias pagrindines savybes kaip atsakomybės prisiėmimas, profesionalumas, ryžtas priimti sunkius sprendimus, gebėjimas valdyti krizes, tvirtas stuburas. Apie TS-LKD vertybinį stuburą kalbėti nebėra prasmės – konservatoriais save vadinanti partija jau antrą kadenciją masiškai palaiko visas liberaliausias nuostatas šeimos, kalbos, gyvybės, ugdymo ir kitais klausimais. Tačiau reakcija į čekiukų skandalą kaip niekada aiškiai rodo, kad nieko nevertos ir kalbos apie atsakomybę, ryžtą sunkiems sprendimams ir krizių valdymą. Susidūrusi su krize TS-LKD meta visą atsakomybę rinkėjams arba opozicijai ir grasina trauktis, tiesa, pati blaškydamasi tarp grasinimų: tai kad „Šimonytė trauksis“, tai jau kad „Šimonytė svarstys“. 

Ką daryti? 

Ką iš tiesų reikia daryti šioje situacijoje? Savivaldybių tarybų narių apmokestinimą sureguliuoti įstatymu, o ne pačių tarybų reglamentais. Geriausia, jeigu apskritai panaikinant kanceliarines išlaidas ir nustatant sveiko proto atlygį už tarybos nario darbą. Štai Vilniaus mieste nuo šios kadencijos pradžios beveik taip ir yra. Nemeluojant sau ir visuomenei, kad įmanoma apsivalyti nuo visų, kurie kada nors gavo ir leido tarybos ar Seimo nario kanceliarines, atsistatydinti tiesiogiai piktnaudžiavimo šešėlio paliestiems ministrams, o pačiai Vyriausybei užbaigti darbą, už kurį prisiėmė atsakomybę. Tiems politikams visose parlamentinėse partijose, kurie iš tiesų nepagrįstai leido ar net gryninosi asmeninėms reikmėms kanceliarines lėšas, pasisavintas lėšas grąžinti. Konservatorių atveju, tam trukdo ankstesni radikalūs prisikalbėjimai, kad dėl vieno ministro reputacijos trauksimės visi ir kad į Seimą pasitikėjimo tikrintis neisime. Tačiau jei norėtų, premjerė ir G. Landsbergis tuos nusišnekėjimus peržengtų. Nenori. Partijos interesas ar liguisti principai statomi aukščiau visko.