NATO smegenys nudvėsė jau seniai, toliau - kada NATO liausis kvėpuoti

Autorius: Mindė Šaltinis: http://ldiena.lt/... 2023-06-06 07:26:00, skaitė 884, komentavo 9

Prieš ketverius metus paskelbęs, kad „NATO smegenims pizdiec", Emanuelis Makronas pasirodė esąs ne toks jau ir neteisus. Dabartinė situacija su saugumo sistema Europoje (kuri kaip tik ir buvo sulaužyta – ir sulaužyta visiškai sąmoningai pačios  Šiaurės Atlanto sutarties organizacijos) – ryškiausias tuomet pasakytų žodžių teisingumo įrodymas.

Klausimas yra tame, kur, kaip, kada ir kodėl aljansas, tiksliau, jo analitikai pradėjo daryti klaidas, - bene vos ne svarbiausias šiandien, kai Rusijos Federacijos pasipriešinimas "atlantistams", vykstant nesibaigiančioms pastarųjų provokacijomis (svetimomis rankomis, kaip yra įprasta) praktiškai kiekvieną dieną vis labiau veržlinių raktu užveržia eskalacijos sriegį.

Iki liepos mėnesį įvyksiančios NATO viršūnių tusovkės, kaip sakoma, yra parengta tūkstančiai planų ir dokumentų, kaip padaryti taip, kad Rusija pralaimėtų šį karą. Dispozicijos yra spalvingai aprašytos ir turi būti patvirtintos.

Šiuos planus „Malbrukas žygin ruošiasi“ dabar vakaroidiniai tele-generolai ir divaniniai armijos patarėjai aktyviai pardavinėja vakaroidinei viešajai nuomonei, ruošdami ją visiems karinės padėties „džiaugsmams ir smagumams“ bei totaliam ekonomikos militarizavimui.

Tačiau yra vienas niuansas – iš pažiūros lyg ir raštingose biurokratinių frazių dispozicijose, priešpozicijose ir postpozicijose visiškai nėra  realybės suvokimo.

Pirmiausia – tai totalus nesuvokimas to kas ir kokia yra šiandieninė Rusijos ekonomika. Obama grasino ją sudraskyti į skutelius dar prieš dešimt metų, dabar ją „drasko" Blinkenas – rezultatai apverktini pas abu: kitąmet yra prognozuojamas Rusijos BVP augimas dviem procentais.

Antra - jei natovcai orientuojasi tame, ant kiek mobiliai, greitai ir stropiai rusai pertvarko gamybą, vadovaudamiesi ne atvira statistika ir skaičiais, o išimtinai balsais savose galvose, tai galima įsivaizduoti, kaip natovcai įsivaizduoja rusišką karinio planavimo sistemą, strateginius ir taktinius paskaičiavimus, rusišką sugebėjimą pasinaudoti visomis šiuolaikinėmis karo vykdymo priemonėmis, įskaitant ir informacinėmis.

Jeigu pagrindiniais informacijos gavimo šaltiniais kariniams atašė metų metais buvo tie, kurie nutaisę protingas veidelių išraiškas pasakojo apie „visa ko ir visų supuvimą nuo korupcijos“, tai vadinasi džentelmenai-natovcai  be reikalo švaistė savo reprezentacines lėšas vakarienėms Maskvietiškose restoranuose.

Jeigu šiandien šitie buvę atašė sėdi televiziniuose eteriuose ir tokiais pat rimtais veideliais postringauja, kad į balistines raketas „rusai įmontuoja čipus išluptus iš chocholiškų skalbimo mašinų“, tai dabar tampa aiškios ir priežastys, kodėl šikpuodžiai ir bidė buvo apdėti sankcijomis.

Esant visoms tom tragiškomis situacijoms ir dramoms, kurias šiandien tenka išgyvena Belgorodo ir Donecko gyventojams, Rusija išlieka situacijos šeimininke specialios operacijos zonoje. Tai ji užduoda karinių veiksmų vykdymo tempą, kuris yra optimalus jos kariuomenei.

Ji nelaksto po visą planetą, nešaukia apie savo karines sėkmes iš kiekvieno vakaroidinio gelžgalio, nerengia tokiomis progomis spektaklių ir "hepi-endningų". Tik vieną kartą buvo pasakyta – daugiau nei prieš pusmetį: „Tikslas – išsaugoti kareivius ir ginkluotę, neskubant judėti link iškeltų užduočių sprendimo“.

Rusijai nereikia nei prieš nieką atsiskaitinėti, niekam, išskyrus savo liaudį. O tai reiškia, kad laikas dirba išskirtinai jos naudai.

O kada natovcai analitikai kurpia savo planus ir rezoliucijas, kaip ir kur mestelėti "pagalbos" kaulą Okrainai, jie dėl E. Makrono įvardintos priežasties (mirusių smegenų), nesuvokia, kad visa šita numesta Okrainai pagalba yra metodiškai, kruopščiai, ramiai sunaikinama. Apie tai juk niekas nepasakoja vakariniuose savo naujienų pranešimuose, o ir pagalbos recipientai taip pat nėra linkę per daug atvirai pasidalinti su donorais tuo, kur iš tikrųjų pasidėjo arsenalai skirti kontrpuolimui. Ir kur dar yra ta patrankų mėsa, kuri turėjo mokėti šitas atsargas valdyti ne sandėlio sąlygomis o mūšio lauke.

Karinės europietiškos smegenys tikrai iškeliavo į kitą pasaulį todėl, nes vakaroidai pamiršo pagrindinį batališką principą: vos tik tu prarandi tempą, tu prarandi iniciatyvą. O jeigu prarandi iniciatyvą, tai garantuotai gausi pendelį.

Po mėnesio – 80-osios Kursko mūšio metinės. Tada nacių šarvuotas kumštis dar buvo stiprus ir baisus: 50 divizijų prieš rusus. Hitlerininkai kontrpuolimą pavadino „Citadele“. Tai tuometinė „tvirtovė Europa“, kurią „gynė“ Trečiasis Reichas. Mūšio baigtis žinoma.

Ir nėra nė menkiausios priežasties (tik dėl situacijos masto skirtumo, bet ne dėl ​​jos ideologijos nekintamumo) abejoti, kad Rusija dabar vėl pakartos tai, ką padarė tada.