Algimantas Rusteika: Realpolitik. Užvaldymo istorija

Autorius: Algimantas Rusteika Šaltinis: https://minfo.lt/nuomones/stra... 2023-07-14 18:33:00, skaitė 431, komentavo 5

2021-jų birželis, Ženeva, J.Bideno ir V.Putino susitikimas. Po jo V.Putinas oficialiai pareiškia, kad "Maskva ir Vašingtonas vienodai supranta raudonas linijas" ir "J. Bidenas sutiko, kad padėtis Rytų Ukrainoje turėtų būti sureguliuota laikantis Minsko susitarimų". Amerikiečiai šių teiginių niekaip nepaneigia.

Išvertus į lietuvių tai reiškia, kad viskas sutarta ir bus taip, kaip nori Maskva. Nes klausimą dėl "raudonų linijų", dėl kurio sutarta, visą laiką kelia būtent Kremlius, o Minsko susitarimai visiškai netenkina Kijevo ir visiškai atitinka Rusijos interesą.

Vos po kelių mėnesių pradedama telkti Rusijos kariuomenę prie Ukrainos sienų. Mastas visai kitas ir visi tą mato ir supranta. Žvalgybų visais lygiais perduodama - tai ne pratybos. Tarp Vašingtono, Maskvos, Berlyno, Kijevo pirmųjų asmenų nuolat neviešai konsultuojamasi, štabai irgi bendrauja, bet procesas vyksta toliau. 

Per visas "teisingas" žiniasklaidas be paliovos lojama, kad karo nebus. Prieš naujus 2022-sius ir po to daugelį kartų iki didelio karo pradžios Vašingtonas oficialiai ir ne vieną kartą pareiškia - mes nesikišim. Išvertus iš diplomatinės kalbos tai reiškia - pulk, mes nieko prieš. J.Bidenas net viešai prasitaria, kad į nedidelio masto intervenciją "atsakas bus santūresnis". 

Karas Ukrainoje visiems didiesiems pasaulio žaidėjams naudingas, todėl jį realiai stabdyti norinčių nėra. Rusija planuoja prisijungti Donbasą ir sukurti sausumos koridorių į Krymą, geriausiu atveju - Novorosiją su Odesa. Vašingtonas - nusilpninti Rusiją ilgame konvenciniame, o didelės Ukrainos teritorijos okupacijos sėkmės atveju - partizaniniame kare a la Palestina. 

Kinijai tai šansas, kare Rusijai neišvengiamai silpnėjant, išlošti dar didesnių nuolaidų resursų tiekime ir politinių, o kritinių atveju - net teritorinių įtakų Tolimuosiuose Rytuose. Europos Sąjunga laukia nesulaukia per mažai naudingo Ukrainos daugiamečio finansavimo už dyką pabaigos ir turtingos valstybės plataus masto privatizavimo pradžios.

Ir štai, 2022-jų vasaris, Ukraina - kaip graži panelė guli pataluose, prie jos jau išsirikiavusi eilutė alkanų ir godžių senių. Virš Rusijos ambasados Kijeve rūksta dūmai - deginami slapti dokumentai ir visi žino, ką tai reiškia, išskyrus mūsų propagandistus. Vakarų šalių ambasados skubiai evakuojamos. 

Ir prasideda tai, ką visi žinojo ir ko laukė. JAV V.Zelenskiui nedelsiant pasiūlo malonę evakuotis ir palikti šalį. Po paros rusų diversinės grupės jau Kijeve, užimtas 10 km nuo miesto esantis Hostomelio aerodromas laukia masinio desantinės kariuomenės permetimo, į sostinę juda daugiakilometrinė karinės technikos kolona. 

„Kariniu požiūriu netrukus bus viskas baigta. Mano vertinimu, tai bus tik kelių dienų klausimas, ne daugiau“, – ZDF televizijos laidoje pareiškia buvęs buvusios kanclerės Angelos Merkel patarėjas karinės politikos klausimais. Ir tai ne tik jo asmeninis, bet ir visų Vakarų valstybių vadovų požiūris. 

Lietuva nedelsiant paskelbia perduosianti karinės paramos Ukrainai: šarvinių liemenių, šalmų, automatinių šautuvų „Kalashnikov“ ir šovinių. Vokietija ne tik neleidžia kitoms šalims Ukrainai perduoti jos pagamintos karinės įrangos, bet net gabenti karinės paskirties krovinius per jos teritoriją ir oro erdvę. Į Maskvą, matyt, nusipirkęs nuolatinį bilietą, nuolat laksto pasikalbėti E.Makronas.

Visi Vakaruose laukia pabaigos ir kas bus toliau, niekas netiki, kad Ukraina atsilaikys. Kai atsilaiko Hostomelis ir Kijevas, kada dėl beprotiško judėjimo begalinėmis kolonomis sutrinka rusų logistika ir jos tampa bejėgiu taikiniu, tampa aišku, kad blickrygas nepavyko. Prasideda tolesnės "žudančios sankcijos" ir pirmieji "letalinės" lengvosios ar net prieštankinės ginkluotės tiekimai.

Vokiečiai išsivalo sandėlius, kareiviai su dujokaukėmis sandėliuose atlupinėja supelijusias dėžes. Pasiunčia ukrainiečiams rusiškų "Strela", kurių amžius 50 metų, galiojimas baigėsi prieš 30 metų ir nežinia, ar jos aplamai veiks. Kitos šalys duoda daugiau, bet viską sprendžia ir viską gali ne tos atskiros šalys, o JAV.

Nes tik ten priimami sprendimai. Ir štai, pagaliau - 2022m. gegužės mėnesį J.Bidenas demonstratyviai pasirašo lendlizo įstatymą, kuriuo numatyta nesibaigianti parama Ukrainai! Parama iki pergalės ir po pergalės prieš Rusiją! Tik va, bėda - pagal tą "lendlizą" nesuteikta pagalbos nei už vieną centą. 

Viskas "okay", sakė JAv ponija, "lendlizas" įsigalios spalio mėnesį, nes tuomet prasidės JAV nauji finansiniai metai. Praėjo mėnesiai, atėjo spalis, greit bus jau kitas spalis - ir PIŠ. Nes įsigaliojo nerašytas Vakarų susitarimas - duot Ukrainai tiek ginkluotės, kad nepralaimėtų, bet neduot tiek, kad laimėtų.

Jie sumokės visą kainą, kuri jiems apsimokės ir narsiai dėl savo naudos kariaus su V.Putinu iki paskutinio ukrainiečio. ES vadai prirašys dar kalną susirūpinimų, "sankcijų" ir pereis prie žaliosios energetikos, lyties keitimo operacijų ir Antarktidos tirpsmo problematikos, išdidžiai plevėsuojant šešiaspalvėms.

Vilniuje Ukraina negavo nei per milimetrą daugiau, negu buvo gavusi Budapešte. Karo politikoje realų svorį turi veiksmai, ne paplekšnojimai per petį ir žmonų apsikabinimai per vakarienes, ne tie patys žodžiai ir iki skylių nuvalkiotos frazės apie solidarumą. Manot, dar ilgai karas ir tas Ukrainos aukojimas tęsis? 

Nebeilgai. Ukrainos kontrpuolimas išsikvėpė ir nieko nebereiškia, ir visi neišprotėję politikai tą jau supranta. Pralaužti ešalonuotą gynybą, minų laukus ir nugalėti be vyravimo ore - to dar niekam XX amžiuje nebuvo pavykę ir XXI amžiuje taip pat niekam nepavyks. Tai pirmojo pasaulinio karo metodai, bet ir jie be lemiamo ir daugkartinio artilerijos pranašumo nereiškia absoliučiai nieko.

Karas akivaizdžiai pasiekė fazę, kai nei viena pusė nebegali nugalėti. Dabar vyksta kruvina kova tik už ribas, kuriose bus pasirašomos paliaubos ir nusileis naujoji "geležinė uždanga". Raginimai Vakarams mesti visus karinius išteklius prieš Rusiją yra beprasmiai. Ta valstybė niekada jokio karo nepralaimės ne todėl, kad yra "labai stipri". 

O todėl, kad turi branduolinį ginklą, ir turi karinę doktriną, kuri leidžia jį panaudoti tada, kai valstybei iškils išlikimo grėsmė. Ir turi ryžtą tą padaryti ir savos, kokia ji bebūtų, visuomenės palaikymą. Visi tą žino, yra diplomatiniais kanalais informuoti ir nei vienas politikas neturi jokių iliuzijų, kad gali būti kitaip.

Ilgalaikiame poziciniame kare nugali resursai ir ekonomika, o ne tankai ar raketos. Šis karas dabar yra priešininko sekinimo karas. Galima galvot, kad Vakarai gali tęsti tokią politiką ir toliau, bet taip nėra ir niekas toliau nebetęs. Nes resursų ir galimybių dar liko, bet jos, kaip ir visuomenių nusiteikimas mokėti dėl pergalės savo komforto zonas, yra labai skirtingos. 

Vokietis be savo alaus bokalo numirs, o rusas dėl savo "deržavos" - pakentės. Rusija surinko rekordines biudžeto pajamas už dujų ir naftos eksportą po "žudančių sankcijų". Vakarų valstybės eina į didžiulę krizę ir recesiją, kuri dar visaip dangstoma ekonomistų "analizėmis", bet ir verslui, ir dar bent kiek mąstančiai visuomenei tai jokia paslaptis. 

Sankcijos paprasčiausiai neveikia. Dauguma stambiųjų korporacijų tiesiogiai ar netiesiogiai tebedirba Rusijoje ir su Rusija, finansiniai srautai rado kitus kelius. Sankcionuojamos prekės plaukte plaukia per tarpininkus ir trečiąsias šalis. Ir - kaip netikėta! - paaiškėjo, kad liūto dalis to srauto eina per Lietuvą ir perkraunama Klaipėdos uoste.

Tęsti to, kas prasidėjo ir vyksta, globalūs "sprendimų priėmėjai" nebeturi nei intereso, nei galimybių, nei noro, ką aiškiai ir nedviprasmiškai išreiškė Vilniuje. Ir nieko praktiškai Ukrainai nebežada ir nebenori žadėti. Taigi, artėja šio žaidimėlio pabaiga - kokia ji bus? Kokia šio karo pabaiga?

1940 metai. Užimtų ir aneksuotų teritorijų niekas nepripažins, kaip nepripažino ir Lietuvos aneksijos. Bus nauja "geležinė uždanga" ir "realpolitik", kada kalbama vienaip, galvojama antraip, veikiama trečiaip. Bet visi didieji pasauliniai žaidėjai žais taip, kaip jiems naudinga. 

Po paliaubų, kurios ateina, prasidės "Ukrainos atstatymo darbai". Blackrock, Vanguard ir kiti globalizmo monstrai nedelsiant parengs naują "Maršalo planą" Ukrainai. Už kiekvieną paramą reikės mokėti faktine šalies nepriklausomybe, kaip dabar mokame mes. Šalis bus supjaustyta gabaliukais ir pasidalinta.

To, kas įvyko karo metu, "nepripažins" metus ar tris, bet po to bendraus. Ir prekiaus, ir gyvens taip, kaip bus naudinga. Tokios naujos, ilgalaikės "raudonos linijos" pagal esamą jėgų santykį. Ir jos pasikeis tik pasikeitus jėgų santykiui, kuris kol kas yra toks, koks yra. Ko gaila - tai tik Ukrainos tautos, šeimų ir žmonių, kurie tą kainą sumokės.