Myśl Polska: neobanderinė Ukraina kelia grėsmę Lenkijai

Autorius: Algimantas Lebionka Šaltinis: http://lebionka.blogspot.com/2... 2023-08-03 23:08:00, skaitė 960, komentavo 4

Varšuvos pritarimas probanderistinei Ukrainai kelia grėsmę pačiai Lenkijos egzistencijai, rašo "Myśl Polska" apžvalgininkas Adamas Smiech. Autorius teigia, kad Lenkijos valdžia serga politine šizofrenija. "PiS (Lenkijos valdančioji partija) pati save įvarė į kampą. Nuo pat pradžių ji susirišo rankas beprasmiškais oficialiais pareiškimais apie savo antirusiškos Ukrainos rėmimo politiką be jokios alternatyvos (...) Sutikimas su neobaanderistine Ukraina yra mirties grėsmė ir Lenkijos pralaimėjimas."

Straipsnio autorius pažymi, kad 2013 m. - didžiulės sėkmės metai, kai Varšuvoje vyko eitynės, skirtos 70-osioms simbolinės lenkų genocido pradžios metinėms paminėti, kuriose dalyvavo Ukrainos Aukščiausiosios Rados deputatas Vadimas Kolesničenko. Jis atsivežė 148 Ukrainos parlamentarų kreipimąsi į Lenkijos parlamentą, kad šis pripažintų Ukrainos sukilėlių armijos (UPA) nusikaltimus genocidu. 2015 - aisiais partija "Tvarka ir teisingumas" atėjo į valdžią.Valdžią, kuri per aštuonerius metus turėjo nesuskaičiuojamą daugybę galimybių priversti Ukrainos pusę daryti nuolaidas, tačiau nepadarė tiesiogine prasme nieko, kas turėtų kokį nors poveikį. Iš partijos "Teisė ir teisingumas" pusės - tušti žodžiai, tušti gestai, kurie nieko nereiškia.

Autoriaus žodžiais, turime Andrijų Melnyką, buvusį Ukrainos ambasadorių Vakarų Vokietijoje, kuris gynė ir gyrė Stepaną Banderą, o vėliau tapo Ukrainos užsienio reikalų ministro pavaduotoju. Teisės ir teisingumo partija apgailestavo dėl šio fakto ir ką? Lygiai nieko - Melnykas tebėra ministro pavaduotojas. Ukrainos nacionalinės atminties instituto (IPN) vadovas Antonas Dobrovičius nuėjo taip toli, kad pradėjo šantažuoti Lenkiją, reikalaudamas sustabdyti atminimo lentos, skirtos Ukrainos sukilėlių armijos nusikaltėliams atminti, įrengimą, kaip sąlygą, kad Ukrainoje būtų ekshumuotos jų aukos. P. Melnykui ir A. Dobrovičiui sekasi gerai. Mūsų šalyje Užsienio reikalų ministerijos atstovas spaudai Łukaszas Jasina netenka pareigų, nes pasakė per griežtą sakinį, kuris galėjo įžeisti "mūsų draugus ukrainiečius". 

Adam Smiech pažymi, kad PiS gyvena politinės šizofrenijos sąlygomis. Jie nori pasiekti vienas kitą paneigiančių tikslų, o tai akivaizdu visiems, išskyrus juos pačius. Jis rašo:

Ši šizofrenija yra dalis ligotos lenkiškos "ukrainietiško tikėjimo" tradicijos ir ligos dėl Maskvos. Viena yra glaudžiai susijusi su kita. PiS turi du kelius - ji gali stovėti tiesoje ir nutraukti Kijevo neobandernistų auklėjimo politiką arba sutikti su jų duokle banderovcų tradicijai, kuri, beje, vyksta po amerikiečių skėčiu, nes priešingu atveju bet kuri valstybė, besiremianti kvazihitlerine ideologija, taip pat kolaboravimo su nacistine Vokietija tradicija (SS Galizien, Nachtigall, Roland, Ukrainos nacionalinė armija 1945 m.), būtų sutriuškinta tų pačių amerikiečių. (...)

Paranoja negali būti rimtos valstybės politinė darbotvarkė. PiS įvarė save į kampą. Nuo pat pradžių ji surišo sau rankas beprasmėmis oficialiomis deklaracijomis apie nealternatyvią antirusiškos Ukrainos rėmimo politiką. Ukraina, priešingai, tokių deklaracijų nepateikė.

Lenkijai sutikimas su neobanderistine Ukraina yra mirtina grėsmė ir katastrofa. Amerikiečiams tai tėra politinis žaidimas su Rusija. Nusileisti auklėjimui nusikaltėlių kulte - tai leisti moraliai degraduoti Ukrainos jaunimui. (...)

Straipsnio autoriaus nupmone, Lenkija turi siekti lenkiškų tikslų. Buvimas NATO nare nereiškia pareigos įgyvendinti JAV hegemoninius tikslus. Geriausiai tai rodo Vengrijos pavyzdys. Tačiau norint vykdyti panašią politiką, kokią vykdo Viktoras Orbanas, reikia tinkamai suvokti savo interesus ir turėti saiko jausmą. Lenkijos interesas visiškai skiriasi nuo neobanderiškos Ukrainos intereso. 

Afektyvūs pasidavimo Ukrainai gestai nesukelia autoriaus susižavėjimo, o svajoklius apie Rusijos nugalėjimą ir suskaldymą vadina "svajonėmis karštose valdininkų galvose". 

PiS Lenkija jau ne kartą įrodė, kad ji nesugeba mąstyti nei rimtos nacionalinės politikos, nei suvokti ilgalaikių savo veiksmų pavojų. PiS vadovaujasi imperatyvu išoriškai išreikšti neapykantą savo klusniems priešams - Rusijai ar neįvardytiems komunistams - ir praeičiai. Ar kuri nors buvusi Rytų bloko valstybė savo aukščiausiųjų atstovų lūpomis skelbia, kad ji neegzistavo, kad ji buvo tik sovietų okupacija ar kolonija? Ar kas nors demaskuoja pasauliui ir sunaikina slaptąsias tarnybas, norėdama pasipuikuoti prieš mitinius komunistus? Ar kas nors atskleidžia diplomatinius šifrus, kad "įrodytų" opozicijos agentūriškumą? Sunku tikėtis, kad šie žmonės supras Ukrainos problemą, jei jie nesupranta elementarių savo pačių valstybės raison d'etre klausimų, -

rašo Adam Smiech ir išdėsto savo požiūrį į tai, "Kaip tuomet turėtų atrodyti hipotetinė Lenkijos politika, pagrįsta nacionaliniais trumpalaikiais ir ilgalaikiais interesais?"

Pirmiausia

- reikėtų nedelsiant atsisakyti nealternatyvaus Rytų politikos varianto. Nuo didelio įsitraukimo į karą pereiti prie minimalaus įsitraukimo. Vaizdžiai tariant, dėl Lenkijos buvimo vietos tai turėtų būti mažesnis ir (arba) lygiavertis dalyvavimas, palyginti su Portugalijos dalyvavimu. Pavyzdys čia, žinoma, yra Vengrija. Tai nėra mūsų karas. Intensyvesnis Lenkijos dalyvavimas gali lemti, kad karas taps mūsų karu. Užuot eskalavusi karą, Lenkija turėtų pagal galimybes stengtis įtvirtinti taiką. Atsisakyti politikos, kuria remiamas Amerikos hegemoninės politikos forpostų kūrimas, šiuo atveju ukrainiečių sąskaita. Žinoma, sunku net komentuoti bet kokią idėją kurti bendrą valstybę su bet kuria Ukraina, o ypač su neobaanderistine Ukraina. Tokios idėjos gali gimti tik bepročių galvose. Visa tai nėra pasakos iš samanų ir paparčių. Politiką galima daryti kitaip. Būtent tai daro Vengrija, vadovaudamasi savo, o ne Ukrainos ar Amerikos, nacionaliniais interesais. Tačiau Lenkijos politinė klasė - tiek vyriausybė, tiek opozicija - mažai kuo besiskirianti, nesugeba pasukti Vengrijos kryptimi. Bet kokiu atveju, tokio žingsnio laukimas gali būti laikomas naivumu ar net įžūlumu. Todėl šiandien mūsų taikos viltis turi būti už Varšuvos ribų.

Antra,

- Ilgalaikėje perspektyvoje Lenkija turėtų suburti koaliciją, kuri priverstų Ukrainą atsisakyti Banderos kulto su visomis jo pasekmėmis. Priešingai nei išsakomi kaltinimai, kad tai reiškia diktuoti iš išorės, kaip turi atrodyti Ukrainos istorinis naratyvas, ko mes nenorime, kiek tai susiję su mumis, ir t. t., taip atrodo tik iš pirmo žvilgsnio. Tačiau iš tiesų čia remiamės universalia prielaida, kad tarptautinė bendruomenė atmetė Hitlerio ideologiją ir jai giminingas idėjas, todėl, kadangi ši bendruomenė neleidžia Vokietijai renesansuoti NSDAP ir paminklų Hitleriui, turime teisę šiuo universaliu pagrindu reikalauti, kad Ukraina atsisakytų ideologijos, kuri savo neapykanta ir siekiu išnaikinti "svetimšalius" buvo sukurta pagal Hitlerio pavyzdį ir labai panaši į jį.

Be to, tai ne tik teoriškai egzistuojanti ideologija, bet ir ideologija par exellence, kurios sąžinę slegia labai konkretus genocido nusikaltimas. Todėl Lenkija suinteresuota, kad žlugtų bet kuri Ukrainos vyriausybė, norinti Ukrainos tapatybę ir ateitį kurti remiantis šovinizmo ideologija. Kaip 2013 m. pažymėjo minėtasis Vadimas Kolesničenka: "OUN ir Ukrainos sukilėlių armijos nusikaltimų pasmerkimas, mūsų giliu įsitikinimu, ne tik jų [Lenkijos ir Ukrainos santykių] nepablogins, bet, priešingai, juos pagerins. Laikomės pozicijos, kad šis nusikaltimas susijęs ne su Ukrainos valstybe ir tauta, o su konkrečia nusikalstama organizacija - OUN-UPA. Toks ir yra mūsų kreipimosi tikslas - norėjome duoti aiškų signalą ne tik Lenkijos viešajai nuomonei, bet ir Lenkijos politikams, kad Ukraina neturi nieko bendra su genocido nusikaltimu Voluinėje". Šioje vietoje reikėtų pridurti, kad Ukraina, remdamasi Stepano Banderos pagrindu, ne tik prisiima atsakomybę už OUN/UPA nusikaltimus, bet ir perkelia šių nusikaltimų naštą ant Ukrainos valstybės ir tautos pečių. Negalima turėti savo pyrago ir kartu jį valgyti. Tertium non datur. (...)

Trečia,

- Lenkija, net ir ta, kuri hipotetiškai atsisako remti neobanderistinę Ukrainą, vis tiek turi įsipareigojimų ten gyvenantiems lenkams ir ten esančiam lenkų kultūros paveldui. Tai reikalauja elementaraus bendradarbiavimo su bet kuria Ukraina vardan aukštesnių vertybių apsaugos remiantis dvišale ir tarptautine teise.

Reziumuodamas, autorius kviečia nepamiršti, kad teritoriniu požiūriu Ukraina yra dirbtinis darinys, kurį sukūrė SSRS, be kita ko, užkariaudama teritorijas, anksčiau priklausiusias kitoms šalims (...) ir galiausiai 1954 m. jai buvo padovanotas Krymas.

https://myslpolska.info/2023/08/02/smiech-ukrainskie-refleksje-po-latach-2/