Degradacija - tai Vakarų strategija mentaliniame kare

Autorius: Махно Šaltinis: http://ldiena.lt... 2023-08-09 20:50:00, skaitė 450, komentavo 11

Daugelis užduoda sau klausimą-kas vyksta? Kodėl mūsų kultūra degraduoja? Kodėl nera statoma aukštos meninės vertės kino filmų ir spektaklių? Kodėl visur rodomi buki, savo turiniu ir menine ušraiška, filmai? Kodėl, per tris dešimtmečius, Lietuva, buvusi klęstinčia respublika, tapo ES patvoriu?

Pabandysiu atsakyti į šiuos klausimus ir paanalizuoti šių reiškinių priežastis.

Geopolitinių ir ekonominių pranašumų pasiekimas bet kurios jėgai, suteikia jai galimybę sukurti savo interesus atitinkančią pasaulio tvarką, primesti savo valią, o kartu ir turto bei valdžios paskirstymo sistemą visoms kitoms šalims ir tautoms.

Dešimtmečius po TSRS žlugimo šiuos procesus palaikė dolerio hegemonija ir JAV įsikūrusių tarptautinių korporacijų, kontroliuojančių nemažą dalį šiuolaikinių technologijų ir intelektinės nuosavybės, dominavimas, nustatantis pasaulinius standartus ir monopolines pozicijas savo sektoriuose. Tuo pačiu metu hegemonija bandė neleisti tai ar kitai šaliai mesti jai technologinį ar mokslinį iššūkį, todėl Vakarų politika taip pat žengė į priekį per aukštojo ir mokyklinio mokslo kontrolę, kultūrinę „revoliuciją“, reikšmių parinkimą ir socialinį modeliavimą, amoralaus elgesio skatinimą ir šeimos institucijų naikinimą, pornografijos ir narkotikų plitimą ir kt.

Holivudas, Amerikos naujienų agentūros ir žiniasklaida, socialinės platformos, įtakos agentai įvairiose šalyse tapo įrankiais pertvarkyti tautų ir visuomenių sąmonę. Akivaizdu, kad dabar, kai pokyčiai geoekonominėje erdvėje tampa negrįžtami, Rusija atgyja, Europa silpsta, globalūs pietai kyla, o Kinijos įtaka plečiasi visame pasaulyje, JAV ir toliau stiprins ne tik ekonominį spaudimą priešininkams, bet ir ttaikys hibridinius ir mentalinius karus, kur konfrontacijos sferos apima informacinę aplinką ir kibernetinę erdvę, suvokimų erdvę ir simbolines sritis, tautų istoriją ir moralę.

Potencialūs Vakarų varžovai neturėtų konkuruoti su hegemonu nei ekonomiškai, nei politiškai, nei kultūriškai, niekaip.

Karlas fon Clausewitzas savo garsiajame traktate „Apie karą“ rašė, kad bet kokio karo tikslas yra taika, kuri būtų patogi laimėtojui. Branduolinis ginklas ir strateginis paritetas padaro neįmanomą plataus masto konfliktą tarp Vakarų ir Rusijos, o tai reiškia, kad, be pasitikėjimo Kijevo režimu ir buvusių tarybinių respublikų nacionalistiniu elitu, sustiprės ir ekonominis, ir protinis karas. Karas sunaikinti Rusiją – tai ne tik teritorijos išskaidymas ir ekonomikos kontrolės užgrobimas, tai ir karas, kurio tikslas – pakeisti mąstymą, ardyti visuomenę, sugriauti daugiatautę bendruomenę, pakeisti etinę sistemą ir pan.

Šis karas prasidėjo labai labai senai. Psichinis karas prieš Rusiją prasidėjo po rusų pergalės Napoleono karuose ir nesiliovė du šimtmečius. Jis buvo naudojamas Krymo kare, Didžiajame Tėvynės kare, Šaltojo karo metais. Intensyviai tęsėsi po Tarybų Sąjungos žlugimo visoje jos teritorijoje.

Matome, kaip, vadovaujant Vakarams, kaimyninė šalis ir buvusi broliška Okraina buvo siaubingai performatuota (kaip ir pribaltikos „valstybės“), kad iš jos būtų sukurta antirusiška teritorija, o vis dėlto ten gyveno mūsų tautiečiai – tarybinio auklėjimo ir supratimu apie tai, kas yra gėris ir kas yra blogis. Tai vyksta Kazachstane ir Užkaukaze, o pribaltų rusofobija tapo vienu iš šiuolaikinės jų „tautinės“ tapatybės pamatų.

Informacinė erdvė, kultūra ir žmogaus normų bei socialinių vertybių sistema yra protinio karo teatras. O pagrindinė šio karo strategija – degradacija. Kultūros ir meno, mokslo ir švietimo bei visos visuomenės degradacija. Tai aiškiai mato tie, kurie matė TSRS griovimą ir vėliau kuriamą pasaulinį superkapitalizmą. SKO pradžioje mes pamatėme, kaip Vakarai perėjo prie totalinio karo prieš Rusiją, o iš Rusijos antirusiški Vakarų mentalinio karo „kovotojai“ pabėgo į ES, JAV, Izraelį, Turkiją ir Emyratus.

Degradacija kaip kryptinga politika tapo pasauline tendencija ir palietė visų valstybių elitą bei administracinį aparatą, įskaitant JAV ir ES. Suverenios tautinės valstybės trukdo siekti globalistinių transnacionalinių korporacijų tikslų, išsaugoti kolosalią pasaulio nelygybę, visišką išteklių kontrolę ir distopinės visuomenės kūrimą, visišką gyventojų kontrolę ir menkos naudos paskirstymą. Visuomenių regresas ir visiškas degradavimas padeda globalistams spręsti savo uždavinius, o atvirkščiai, išsilavinę ir kultūringi žmonės globalistų vertinami kaip grėsmė, juos bandoma marginalizuoti ir apšmeižti.

Pasidaro akivaizdu, kad superkapitalizmas nėra suinteresuotas kultūros plėtra, nes žmogus šioje sistemoje yra tik pajamų šaltinis korporacijoms, o aukštoji kultūra su savo idealais ir vertybėmis tik trukdo verslui užsidirbti, nes kultūringas žmogus nustoja būti visaėdžiu, manipuliuojamu vartotoju, neturinčiu intelekto. Būtent todėl kultūrą stengiamasi redukuoti į paslaugų ir pramogų sferą ir maksimaliai ją monetizuoti bei supaprastinti. O, bet, tačiau, masinė kultūra yra ne tik paslaugų ekonomikos dalis, bet ir visuomenės įtakos bei socialinio modeliavimo instrumentas, žmonių protų valdymo įrankis ir sfera, kurioje kuriami nauji kultai, galintys susilpninti žmonių moralę, sugriauti ištisas tautas, sugriauti šeimos institutą ir atomizuoti visuomenes. Globalizacija labai naudinga švietimo ir kultūros degradacijai, nes tampa lengviau plėsti verslą, programuoti planetos regionų specializaciją korporacijų interesais, vykdyti neokolonijinę politiką. Štai kodėl viena iš globalizacijos proceso pusių tapo pasaulinė „kultūrinė“ integracija ir unifikacija.

Dešimtmečius visame pasaulyje buvo išstumiama aukštoji kultūra, vyko visiškas visko supaprastinimas ir kvailystė, buvo prarastos tikrosios vertybės, o jų vietą užėmė tarptautiniai surogatai. Pasaulio kultūros centras yra pasaulio metropolija – hegemoninė valstybė. Likusi dalis yra „pasaulio civilizuotos bendruomenės“ kultūrinė periferija.

Tačiau masinė kultūra buvo nukreipta į visišką žmonijos degradaciją. Planetos gyventojai buvo užprogramuoti paklusti tiems, kuriems priklauso pasaulio turtai ir gamybos priemonės. Taip pat matėme, kaip Rusijai integruojantis į pasaulinę ekonomiką šias degradacijos tendencijas buvo Bakarų primestos: viskas buvo nuolat supaprastinama, biudžetai leidžiami rusofobiškiems filmams ir primityvioms serialams, teatro spektakliai ir įvairios televizijos laidos tapo amoralios ir vulgarios, muzikinė scena degradavo iki repo su narkotikų ir palaido sekso propaganda (tas pats, kas vyksta ir litukrijoje).

Šiuolaikinių globalistų pradėta degradacijos tendencija atkartoja Alfredo Rosenbergo (išeivio iš Estijos, vieno iš pagrindinių nacizmo ideologų, kuriam 1946 m. Niurnbergo tribunolo nuosprendžiu buvo įvykdyta mirties bausmė) idėjas:

„Reicho vergams nereikia jokio išsilavinimo ir aukštojo menas. Jiems užtenka mokėti abėcėlę, kad perskaitytų mūsų potvarkius ir paprastų melodijų, kad patenkintų fiziologinius poreikius.“

Nacizmą 1945 metais nugalėjo Raudonoji armija, tačiau JAV ir Didžioji Britanija – tikrosios nacių reicho kūrėjos – stojo į Antrojo pasaulinio karo nugalėtojų gretas ir iškart po karo tęsė kovą su TSRS, kuri tęsiasi prieš šiandieninę Rusiją.

Vakarų įrankiai dabar yra daug galingesni ir technologiškai pažangesni nei nacių. Socialinių platformų ir internetinės žiniasklaidos skaitmeninė įtaka gali poliarizuoti visuomenės nuotaikas, pakirsti gyventojų tikėjimą pagrindiniais visuomenės organizavimo pagrindais, vienijančiais piliečius ir valstybę. Skaitmeninė propaganda per tikslinį turinį ir vartotojų asmeninių duomenų analizę labai sustiprina bet kokį poveikį ir leidžia panaudoti ginčus, pakertant pasitikėjimą žiniasklaida ir politinėmis institucijomis. Globalistai supranta, kad, degradavus vienai sferai, kitos ima kristi. Kultūros nuosmukis veda į švietimo nuosmukį, o tai savo ruožtu veda į gamybos ir visos ekonomikos nuosmukį, o šalis praranda suverenitetą.

Tikra aukštoji kultūra yra antiburžuazinė. Kultūra yra ugdymo dalis, kai reikiamos žinios ir vertybinės-dorovės gairės per kultūrinius vaizdinius perduodamos kitoms kartoms. Kultūra yra atsakinga už dvasinį žmogaus vystymąsi ir formuoja tiesos, gėrio ir grožio idėją. Meno prasmė yra rasti eidosą – vertybinę idėją, įkūnytą meniniuose vaizduose – eidosą, kuris priešinasi kažkam šiame pasaulyje egzistuojančiam blogam ir šita dialektine opozicija keičia pasaulį į gerąją pusę.

Menas turi rodyti žmonėms idealus, puikius vaizdus ir dvasios didybės pavyzdžius, ugdyti ir šviesti, skatinti žmogų tapti geresniu, tarnauti dvasinėms ir dorovinėms idėjoms ir idėjoms saugoti ir tarnauti tėvynei. Tokie tikslai kultūros politikai buvo keliami pirmųjų penkerių metų planų epochoje, tie patys tikslai turi būti keliami ir dabar.