Gyva atsiranda tik iš gyvo! Evoliucionavę ar sukurti?

Autorius: Stasys Gliaudys Šaltinis: http://radikaliai.lt/radikalia... 2014-11-20 09:58:49, skaitė 5816, komentavo 1

Žemės planetoje bet kuris gyvas organizmas tai 20-ties kairiųjų aminorūgščių - sudarančių įvairiausių erdvinių struktūrų ir savybių (funkcijų) baltymus – darinys.

Kaip iš lego kaladėlių surenkami įvairūs daiktai, taip iš tų 20-ties išskirtinių (žinoma virš šimto) aminorūgščių surenkami visi gyvi organizmai: žmonės, gyvūnai, augalai, virusai... Valgydami vieni kitus organizmai gauna tų pačių amino rūgščių, t. y. savo ir savo palikuonių kūno statybai reikalingų medžiagų.

Yra lego kaladėlių surinkimo planas (piešinėlis). Yra ir kiekvieno gyvo organizmo projektas (failas). Jis Žemėje užrašytas DNR struktūra, tiksliau keturių skirtingų azotinių bazių (nukleotidų) seka. Daugindamiesi organizmai visada perrašo ir perduoda savo gyvybės projektą (genomą) sekančiai kartai.

Liaukitė mane sekioti!
Mūsų niekas nesieja.

Klaidingai sakoma, jog genetinė informacija yra DNR struktūroje. Nė viename nukleotide jokios informacijos nėra - kaip nėra informacijos jokioje raidėje. Informacija užrašoma raidėmis, keturiais skirtingais nukleotidais, patefono plokštelės mikronelygumais... Sukarpykite tekstą į atskiras raides, DNR padalinkite į nukleotidus, plokštelę sumalkite – ir nei žodžio, nei gyvybės failo, nei muzikos ar skaitomo eilėraščio nebeliks.

Iš tų pačių elementų tik pagal skirtingus projektus galima pastatyti ir šuns būdą, ir bažnyčią. Kaip iš abėcėlės raidžių galima sudėlioti ir kvailą, ir genialią mintį. Arba kaip iš prisilietimų teptuku nupiešti ir teplionę, ir šedevrą. Rezultatas priklausys nuo to, kokio lygio autorius.

Gyvybės Projekto didybei žmogaus mintys dar neprilygsta. Tikriausiai Gyvybės Projektas (Failas) senesnis už mūsų Visatą.

------------ . -------------

Medžiagos, kuri lemia organizmo išvaizdą (fenotipą), funkcijas ir pokyčius nuo gimimo iki mirties (ontogenezę), ieškojimui buvo mestos didžiulės lėšos ir talentingiausių mokslininkų pajėgos. Pradžioje manyta, kad tai baltymai, nors tos medžiagos savybės spėtos teisingai: stabilumas ir kopijuojanti sintezė. Kad tai dviejų grandinių (gijų) polimeras - dezoksiribonukleino rūgštis (DNR) - buvo staigmena! Abi DNR grandinės sudarytos iš daugybės nukleotidų (monomerų) sekos ir dėl kompaktiškumo susuktos į glaudžią spiralę.

Nukleotidas tai fosforo rūgšties, cukraus ir azotinės bazės junginys. Grandinių „stuburas“ per visą DNR ilgį visiškai vienodas: tai fosforo rūgšties ir cukraus iš penkių anglies atomų (dezoksiribozės) girlianda. Užtat prie kiekvienos cukraus molekulės prisijungusi gana sudėtinga azotinė bazė būna keturių rūšių ir lemia nukleotido pavadinimą.

DNR gijas (kaip ir vandens molekules) riša azotinių bazių vandenilinės jungtys. Viena vandenilinė jungtis labai silpna, bet kai jų yra tūkstančiai ar milijonai... Taigi, vienos grandinės azotinės bazės jungiasi su kitos grandinės azotinėmis bazėmis ir vienodais tarpais sudaro daugybę jungčių („skersinukų“). Todėl DNR piešiama kaip begalinės spiralinės kopėčios. „Kopėčių skersinukai“ tai keturių skirtingų azotinių bazių (adenino - timino arba guanino – citozino,sutrumpintai A - T ir G - C) poros.

Azotinės bazės nesijungia bet kaip - A tik su T, o G tik su C. Dėl nekintančios nukleotidų poravimosi tvarkos, kai DNR grandinės atsiskiria, pirmoji grandinė visada atgamins antrąją, o antroji - pirmąją. Tokiu būdu visa Gyvybės informacija tiksliai perrašoma ir padauginama. Vietoj vienos DNR (vieno projekto) atsiranda lygiai tokios pat dvi DNR – du identiški failai turintys po vieną seną grandinę.

Keturių skirtingų azotinių bazių (nukleotidų) besikaitaliojančia tvarka ir yra užrašyta visa informacija apie kiekvieno organizmo išvaizdą bei prigimtinę elgseną. Pvz., „žmogaus genomas – tai 3,3 x 109 (3,3 milijardų) azotinių bazių porų („skersinukų“). Palyginimui žirnio (Pisum sativum) – 5 x 109.“ (Rančelis V. Genetika. V., 2000. P. 127.) Martynas Yčas savo knygoje Apie biologiją pateikia tokią genomų statistiką milijardais azotinių bazių porų: žinduolių – 3,2; aštuonkojų - 4,4; paukščių - 1,2; svirplių – 5,7; varlių - 6,2. Šiuo atžvilgiu rekordininkai dvikvėpės žuvys: 111,7 (Kaunas. 1994. P. 83.)

Tačiau stebuklas ne DNR molekulė. Ji sąlyginai paprasta ir monotoniška. Bet jos informacija apie gyvo sutvėrimo sukūrimą užrašyta keturių skirtingų azotinių bazių (nukleotidų) seka.

Mokslininkai sako, jog genomas „lyg“, „tarytum“, „kaip“ raštas. Iš tikrųjų DNR yra tikras Raštas! Tai Gyvybės Biblija (Gyvybės Failas), tik parašyta ne mums įprastais ženklais, o keturiomis skirtingomis azotinėmis bazėmis! Kiekviena chromosoma su joje esančiais genais ir juos skiriančiais tripletais yra atskiras Gyvybės Knygos skyrius. Visą Gyvybės Knygą, vadinamą Genomu, sudaro pilnas informacijos komplektas, reikalingas padaryti vieną ar kitą gyvą sutvėrimą. „Genetinis kodas, kaip ir mūsų raštas, pilnas visokiausių ženklų. (...) Jo sandarą, matyt, galima palyginti su knygos turiniu. Yra labai svarbūs skyriai, po to smulkesni, dar smulkesni...“ (Rančelis V. Genetika. V. 2000. P. 62.)

Kokį bepaimtume tekstą esmė ne kokios naudojamos raidės (ženklai), o tai kas tomis raidėmis (ženklais) parašyta, kokia mintis iš jų sudėliota. Analogiškai: esmė ne pati DNR, bet tai kokia informacija ja užrašyta! Aklai sintetindami DNR mes jai nesuteiksime turinio - nei informacijos, nei minties, nei žodžio, nei failo apie gyvybės sukūrimą. Lygiai taip pat neparašysime mokslinio straipsnio aklai dėliodami raides arba bet kaip liedami patefono plokštelę.

Dar kartą akcentuoju: gyvybės failas užrašytas azotinėm-is bazėm-is arba nukleotid-ais!Žymiausi pasaulio mokslininkai klydo ir klysta rašydami, kad genetinė informacija slypi DNR struktūroje, kad prisiminimai užrašomi smegenyse. Norėdami perteikti savo mintis kitiems (matantiems) mes jas dėliojame iš raidžių!

Mintį galime užrašyti lietuviškomis, rusiškomis, angliškomis... raidėmis, kinų ar egiptiečių hieroglifais. Mintį galime užrašyti Brailio raštu - iškiliais taškais storo popieriaus lape, pritaikytu akliesiems skaityti pirštais. Arba taškų ir brūkšnių (trumpų ir ilgų impulsų) seka - Morzės abėcėle. Mintį galime užrašyti patefono plokštelės mikronelygumais, kristalų arba DNR struktūra. Kuo tik norite - net galaktikomis.

Savo mintis (žodžius) galite perduoti ir kalba (oro virpesiais), arba gestais, mimika (skirtais kurtiesiems), įvairaus ilgio elektromagnetinėmis bangomis... Savo mintis galite perduoti net tam, kuris yra ir aklas, ir kurčias! Pabandykite savarankiškai sugalvoti kaip?

Informacija (mintis, žodis, projektas, failas) neturi vieno pavidalo. Informacija nėra paslaptinga medžiaga, kurią galima kur nors sandėliuoti. Niekas smegenyse nerado minties todėl, kad ji vienupavidalu neegzistuoja. Informacija kaupiama ne smegenyse, bet smegenimis (jų kintančiomis baltymų molekulėmis). Niekas ir DNR struktūroje neras informacijos, nes ji pati ir yra informacija.

Kas tą Gyvybės Knygą parašė? Kas Žemėje sukūrė Gyvybės Failą? Vieni atsako – Dievas (Protas), kiti – Atsitiktinumas (Evoliucija, Gamta).

Atsitiktinumas prigijo tuo metu, kai buvo parašyta evoliucijos teoriją. Darwinas teigė, jog gyvų organizmų pokyčiai atsiranda dėl atsitiktinių paveldimų mutacijų, o toliau viskas priklauso nuo to, ar tie pokyčiai naudingi ar žalingi. Vertingos mutacijos plinta, nes daugiau išlieka ir dauginasi tas mutacijas patyrusių individų. Tie kas patiria žalingas mutacijas, palaipsniui išnyksta. Tuo metu apie genetinį kodą dar nieko nebuvo žinodama. Evoliucijos teorija teigia, jog viskas kinta ir vystosi. Tačiau šalia „šiuolaikinių“ organizmų, atsiradusių santykinai neseniai, Žemėje apstu gyvybės formų mažai pasikeitusių per milijonus ir milijardus metų.

Mokslininkų tarpe vyrauja nuomonė, jog mūsų planetoje visa gyvybė prasidėjo nuo vienopaprasto organizmo, atsitiktinai susiformavusio daugiau kaip prieš 3,5 milijardo metų (Iliustruotasis mokslas. 2011. Nr. 11. P.6). Beje, „paprastas“ ar „primityvus“ organizmas tėra hipotetinė, niekuo nepagrysta sąvoka. Mokslininkai savo moderniose laboratorijose to „paprasto“ ar „primityvaus“ dar neišmoko sukurti. Žmonės iš negyvos materijos nesugeba padaryti gyvos ir net nežino, kur ta riba tarp negyvo ir gyvo. „Kaip formavosi genomas ir labai sudėtinga baltymų sintezės sistema iki šiol tebėra mįslė.“ (Rančelis V. Genetika. V., 2000. P. 124.) Vien dėl DNR replikacijos būtina darniai veikianti fermentų sistema. DNR saugos sistema.

Genetikai jau gali nustatyti nukleotidų seką, suskirstyti ją į genus, lygindami sveikų ir sergančių genus gali aptikti žalingas mutacijas... Tačiau mokslininkai bejėgiai pagal šią informaciją (atitinkamą gyvybės failą) padaryti gyvą organizmą, jie šiandiena tokios laboratorijos dar neturi. Mes kol kas vaikai, kurie dar nemoka rašyti ir skaityti, tačiau jau dėlioja raides.

DNR struktūra užrašytas projektas skirtas ir pritaikytas ląstelei, kalbant apie daugialąsčius gyvūnus - ne somatinei (kūno), bet lytinei ląstelei. Pagal DNR programą pasiruošusi

veikti ląstelė yra tikras Gyvybės Fabrikas! Čia daug tobulai veikiančių cechų, pritaikytų pagrindiniam tikslui: naujos gyvybės sukūrimui!! Tačiau tiek DNR, tiek zigotos per maža, kad sėkmingai vyktų kito organizmo statyba. Naujos gyvybės užuomazga turi būti patikimai apsaugota, maitinama ir apvaloma nuo susidarančių nereikalingų medžiagų.

Gyvybės failas

Kaip formuojant konkretų baltymą (polipeptidą) reikalingą amino rūgštį „užsako“ (koduoja) DNR nukleotidų seka jeigu skirtingų nukleotidų (arba azotinių bazių) yra tik keturi (A; T; C; G), o aminorūgščių – dvidešimt? 1954 metais G. Gamovas, M. Yčas (išeivijos lietuvis) ir A. Ričas teisingai spėjo, kad tokiu atveju vieną aminorūgštį turi koduoti trijų nukleotidų derinys. Dviejų (iš keturių rūšių) nukleotidų kombinacijų sudarančių tik 16 skirtingų ženklų neužtektų. Trijų ( iš keturių rūšių) nukleotidų kombinacijomis galima gauti 64 ženklus, pvz., CTA; TCA; ATC... Trijų nukleotidų derinį, pastatantį reikiamą aminorūgštį į jai skirtą baltymo vietą genetikai pavadinokodonu, visą nukleotidų seką, informuojančią apie baltymo struktūrą ir funkcijas – genu, o patį genetinį kodą - tripletiniu.

Vilniaus universiteto docentas Dobilas Kirvelis 1994 metais pristatydamas Martyno Yčo knygą „Apie biologiją“ parašė, jog pastarasis su kolegomis „sugalvojo biologinio genetinio kodo tripletus“. Reikėjo sakyti, kad jie suprato Jo (Atsitiktinumo arba Dievo) raštą. Atvėrė galimybę skaityti Jo informaciją. Iš tikrųjų šį raštą skaityti nėra paprasta, nes iš 64 tripletų ne 20 bet net 61 koduoja amino rūgštis. Pvz., net 6 skirtingi kodonai užsako leuciną, seriną ir argininą. Dėl tokių neapibrėžtumų mokslininkai pyktelėjo ir genetinį kodą apibūdino išsigimusiu.

Likę 3 kodonai UAA, UAG ir UGA yra išskirtiniai. Tai pabaigos (terminacijos) kodonai skelbiantys, kad baltymo sintezė baigta. Tik šie 3 kodonai, skirtingai nuo pradžios (iniciacijos) kodonų, aminorūgščių „neužsako“ (jų nekoduoja).

Prokariotų ir eukarijotų sintetinamo baltymo pradžios kodonai truputi skiriasi, nors pagrindinis (AUG) yra tas pats.

Bet kurio organizmo projektą (genomą) galime užrašyti keturiomis raidėmis, keturiais skaičiais ar kitais keturiais skirtingais ženklais. Nuo to jo esmė (mintis) nepasikeis, tik kitokiame nei DNR pavidale jo informacija nebus prieinama ląstelei. Be to tai užims daug laiko ir vietos. 1990 pradėjus sekvenuoti žmogaus genomą darbas buvo baigtas tik 2000 balandį. Nors DNR plika akimi nematoma sako, jog žmogaus genomo nukleotidų seką žymėdami raidėmis išleistume 428 tomų, turinčių po 1000 puslapių, enciklopediją. Beje, tokių enciklopedijų, ir net po du komplektus, yra bet kurioje iš 100 trilijonų mikroskopinėje žmogaus kūno ląstelėje. Per vidutinės trukmės žmogaus gyvenimą ši enciklopedija stulbinančiu tikslumu nukopijuojama apie 1016 kartų.

Kaip minėjau, aklai sintetindami DNR prasmingos informacijos ja neužrašysime. Tai tolygu iš maišo traukti pirmas pasitaikiusias raides ir rikiuoti į eilę. Bet tokio „teksto“ nei kiti, nei patys neperskaitysime. Tačiau pagal vieną ar kitą loginę sistemą galima bet kurį skaitmeninį failą paversti DNR failu - DVD ar standaus disko informaciją užrašyti azotinių bazių seka. Šiandien tai dar ilgai trunkantis ir brangus procesas, bet žinant kaip viskas sparčiai tobulinama...

Kadangi visų Žemėje gyvenančių organizmų amino rūgštys („lego kaladėles“) su nedidelėmis išimtimis koduojamos (užsakomos) tais pačiais kodonais, kadangi daug kur naudojami tie patys iniciacijos ir terminacijos trejetai genetinis kodas apibūdinamas kaip universalus. Pavyzdžiui,GGG bet kuriame (musės ar kaktuso) genome užsako gliciną.

Genetinio kodo visuotinumą dauguma mokslininkų laiko įrodymu, jog visi gyvi organizmai Žemės planetoje kilo iš vieno bendro protėvio. Bet ar taip buvo iš tikrųjų? Kaip atsirado tas pirmasis protėvis? Aišku tik, kad informacija apie skirtingų gyvybės formų sukūrimą Žemėje užrašyta tomis pačiomis raidėmis ir pagal tas pačias taisykles.

Dėl visų Žemėje gyvenančių organizmų genų (DNR atkarpų) panašumo panašios ir baltymuose esančių amino rūgščių sekos. Pavyzdžiui, tiek žmogaus, tiek šimpanzės baltymo hemoglobino molekulėje visur tos pačios amino rūgštys ir tik viena (iš 150) pozicija nesutampa su gorilos hemoglobinu. Žmogaus ir šuns hemoglobinas skiriasi 16 % padėčių, karpio ir žmogaus – 50 %, sojos pupelių ir žmogaus hemoglobinai skiriasi net 84 %. Todėl daroma prielaida, kad visos rūšys kažkada turėjo bendrus protėvius. Kadangi žmogaus ir sojos pradininkas gyveno seniau nei pvz., žmogaus ir šuns, tai jų ir nukleotidų (azotinių bazių), ir baltymų sekos skiriasi labiau.

„Visos rūšys yra unikalios, tačiau turi daugiau ar mažiau bendrų genų. Jų procentas padeda nustatyti kaip seniai mūsų keliai išsiskyrė. Pvz., žmogus ir ryžio grūdas turi ketvirtadalį tų pačių genų. Visi gyvūnai, augalai ir grybai turėjo bendrą protėvį, gyvenusį prieš 1,6 mlrd. metų. Su šimpanze (Pan troglodytes) mes dalijamės net 90% genų.“ (Pagal Zimmer Carl. Mes sukurti genų. Jie irgi / National Geographic. 2013. Nr. 7. P. 96.) Beje, nei mes, nei jie nesame sukurti genų (knyga nesukurta raidžių) – tai tik organinės raidės, kuriomis užrašyti mūsų projektai. Ką reiškia mūsų ir šimpanzės genetinio kodo panašumas? Kad mes evoliucionavome iš bendro žmogaus ir beždžionės protėvio? Ar kad žmogaus Kūrėjas (Dievas ar Atsitiktinumas) pirma sukūrė beždžionę?

Tie dešimt procentų genų, kurie mus skiria nuo šimpanzės - daug ar mažai? Kiek reiktų pakeisti skyrybos ženklų, raidžių, žodžių, kad iš gero teksto padarytume tobulą? Svarbiausia žinoti, kuo ir kur pakeisti! Juk net vienas kablelis gali lemti priešingą prasmę... „Panašius genus sumaišius pagal skirtingus molekulinius receptus, galima sukurti ir tokius skirtingus padarus kaip žmonės ir šimpanzės.“ (Marcus Chown. Kaip paprastai paaiškinti pasaulį. V., 2014. P. 87) Bet to niekada nepadarysite aklai!

Nuo ko priklauso teksto tobulumas, tiksliau jo informacijos vertė? Žinoma, ne nuo raidžių formos, dydžio, spalvos, kiekio, bet nuo to, kas jomis parašyta. Raidės gali būti net auksinės, o mintys užrašytos jomis - lėkštos ir kvailos. Analogiški tekstai (failai) yra tiek mūsų, tiek kitų gyvų organizmų genomai, užrašyti keturių skirtingų azotinių bazių seka. Genomo lygis priklauso ne nuo to kokiomis bazėmis jis užrašytas ir kiek jų tame genome yra, o nuo to kas jomis užrašyta.

„Tiksli žmonijos protėvių ir šimpanzės kelio išsiskyrimo data nėra tiksliai žinoma. Bet spėjama, kad tai nutiko maždaug prieš 6-7 milijonus metų. Evoliucijos mąstais visai neseniai, o tai paaiškina, kodėl su šimpanzėmis mūsų DNR sutampa 98% – 99%. Bet pribloškia tai, kad šimpanzės nekalba, nestato miestų, neprogramuoja kompiuterių ir neskraido į mėnulį.“ (Marcus Chown. Kaip paprastai paaiškinti pasaulį. V., 2014. P. 86.)

Šimpanziukas vystosi beždžionės kūne, žmogiukas - moters kūne. Sąlyginai nedidelis žinduolių genomas tarytum sako, jog smegenis nuo tam tikro embriono vystymosi etapo formuoja smegenys.

„Genome daug genų kartojasi dešimtis, šimtus ar net tūkstančius kartų. Šiuo atžvilgiu genai skirstomi į unikaliuosius ir kartotinius. Iš 100 000 bendro žmogaus genų sąrašo unikaliųjų genų (kurie nesikartoja) yra apie 64%, drozofilos – 70%. Tai genai, koduojantys tokius fermentus, kurių ląstelei reikia nedaug, todėl pakanka vienos matricos.“ (Rančelis V. Genetika. V. 2000. P. 130.)

Tai žuvys kvėpuojančios ir žiaunomis, ir plaučiais, turinčios panašią į keturkojų gyvūnų kaulų struktūrą todėl galinčios savo atraminėmis galūnėmis judėti sausumoje. Po vieną rūšį jų dar aptinkama Afrikoje, Pietų Amerikoje ir Australijoje. Dvikvėpės žuvys laikomos roplių, žinduolių, paukščių protėviais, gyvenusiais maždaug prieš 375 mln. metų – trūkstama grandimi tarp žuvų ir sausumos gyvūnų. „Iki šiol mokslininkai manė, kad pirmoji į sausumą išlipusi žuvis judėjo tik priekiniais pelekais, nes dubens pelekai buvo maži ir silpni. (...) O užpakalinės kojos jų palikuonims užaugo gerokai vėliau.“ (Žuvų pelekai tapo kojomis / Iliustruotasis mokslas. 2014. Nr. 8. P. 35) Tačiau nauji gerai išsilaikiusių Tiktaalik fosilijų atradimai parodė, jog šie gyvūnai pasižymėjo ne tik dideliais priekiniais pelekais su tvirtais pečiais, alkūnėmis, daliniais riešais, bet ir dideliu dubeniu, lanksčiu kaklu bei klubu, kas visai nebūdinga žuvims. Paslankus klubo sąnaris „leidžia gyvūnui peleku irtis kaip irklu ir žengti kaip koja. Remdamiesi šiais atradimais mokslininkai padarė išvadą, kad visi keturi pelekai tuo pačiu metu virto kojomis, kai gyvūnai dar tebegyveno vandenyje. Tačiau kaip žiaunos tapo plaučiais? Mokslininkų teigimu, Tiktaalik ir kitiems pereinamiesiems gyvūnams išsivystė primityvūs plaučiai, kad jie galėtų prisitaikyti gyventi seklumoje.“ (Žuvų pelekai tapo kojomis / Iliustruotasis mokslas. 2014. Nr. 8. P. 37)

Plaučiai išsivystė todėl, kad galėtų prisitaikyti gyventi seklumoje, kojos – kad galėtų eiti, sparnai - kad galėtų skristi... Bet ar protingą žmogų toks paaiškinimas gali tenkinti? Be to, tikslinu: ne kaip žiaunos tapo plaučiais, o kaip šalia žiaunų atsirado plaučiai? Kaip galėjo išsivystyti tas, kurio nebuvo? Kaip pastatyti tą, kurio net vizijos nėra? Kodėl jūros gyviams plaučiai neišsivystė anksčiau? Kaip prieš 375 mln. metų atsirado genomas, kurio azotinių bazių seka daugiau kaip 30 kartų viršija žinduolių, t. tarpe ir žmogaus genomą?

Jeigu sukarpysite knygą į atskiras raides, po to jas sumaišysite knyga pavirs tik krūva raidžių (ženklų), kurioje nerasite jokios informacijos, jokios minties. Analogiška knyga yra bet kurio gyvybės formos DNR. Jeigu konkretaus žmogaus, gyvūno, augalo ar viruso DNR padalinsite į atskirus nukleotidus ir jų seką sumaišysite irgi prarasite jų projektų informaciją.

„Galimų variantų skaičius yra stulbinantis. Pavyzdžiui, suskaičiuota, kad žmogaus chromosomoje yra vidutiniškai apie 140 milijonų bazių porų. Kadangi bet kurioje polinukleotidinės grandinės pozicijoje gali būti bet kuris iš keturių nukleotidų bendras galimų sekų skaičius 4 pakeltas 140 000 000 laipsniu.“ (Sylvia S. Mader. Biologija. I knyga. V., 1999. P. 226.) Vienas genas vidutiniškai turi 27 tūkst. tokių raidžių.

Kartoju: esmė – ne kuo užrašyta informacija, bet kokia ta informacija. Galite rašyti ir auksinėmis raidėmis, bet tai Jūsų neapsaugos nuo kvailų minčių. Tas kas Žemėje užrašė gyvybės formulę (Dievas ar Atsitiktinumas) naudojo keturias skirtingas azotines bazes (keturis skirtingus nukleotidus). Genetikų uždavinys išmokti skaityti Jo raštą ir suprasti Jo mintis (tikslus). Kai tą tikslą pasieksime iš anksto žinosime, kaip pagal konkretų genomą „pagamintas“ organizmas atrodys ir kokiomis savybėmis jis pasižymės. Tuomet galėsime kurti ir naujus gyvūnus. O skaitydami neandertaliečio genomą tiksliai žinosime kaip atrodė jo veidas, odos spalva, koks buvo jo plaukuotumas.

Taigi Dievas ar Atsitiktinumas? Prieš sau atsakydami į šį klausymą pabandykite iš krūvos raidžių surinkti sukarpytą knygą aklai, t. y. imdami pirmas po ranka pasitaikiusias raides. Ir jeigu kada nors sukarpytą knygą taip surinksite galėsite teigti, jog DNR informacija galėjo atsirasti atsitiktinai, be proto ar minties.

Susimąstykime: jeigu Atsitiktinumas sukūrė tokius stebuklus kaip gyvybė ar logiška Jį vadinti Atsitiktinumu! Geriau Jį vadinkime Protu ar Dievu.

Genetinis kodas nepaneigia Darwino evoliucijos teorijos. Paaiškėjo, jog evoliucijos priežastis ne atsitiktiniai, bet užprogramuoti pokyčiai! „Negi gamta tokį svarbų reiškinį, kaip organizmų kintamumas, „patikėjo“ vien tik atsitiktinumų valdomiems įvykiams? „Tyliąja“ sensacija būtų galima pavadinti tai, kas dabar neabejotinai įrodyta – kintamumas yra genetiškai užprogramuotas ir persiduoda palikuonims. „Tyliąja“ vadiname dėl to, kad šis vienas stambiausių nūdienos atradimų „įslinko“ tyliai, be jokio mokslinei sensacijai būdingo triukšmo. Be to, tai ne vienas atskiras atradimas, o visa jų serija...“ (Rančelis V. Neatsitiktiniai atsitiktinumai / Mokslas ir gyvenimas. 1986, Nr. 2. P. 15.) Kodėl tyliai nesunku suprasti: nes po tokių atradimų savaime peršasi mintis ne apie atsitiktinę, bet užprogramuotą evoliuciją! Tikrai, jeigu norime iš gero teksto (pvz., meilės laiško) padaryti dar geresnį to niekada nedarysime aklai, taip tik viską sugadintume.

Genetinio kodo atradimas nepaneigia dieviško kūrybos akto? Priešingai, genetinis kodas akivaizdžiai byloja apie Kūrėją, užrašiusį savo Mintis (Projektą) keturiomis azotinėmis bazėmis. Ne veltui Tarybų Sąjungoje po antro pasaulinio karo vyko arši kova prieš genetiką. Tai, kad viskas iš anksto nulemta ir tiksliai suplanuota, visai nesiderino su marksizmo – leninizmo ideologų propaguojamu savaiminiu, nuo nieko nepriklausomu tobulėjimu (vystymusi).

Gerbiami mokslininkai, informacija reikalinga užaugti žirniu, šimpanze ar žmogumi yra ne DNR struktūroje - ši informacija užrašyta DNR struktūra.

„Norėdamas paneigti Dievo buvimą, privalai turėti milžinišką išmanymą,..“ (Šri Šri Ravi Šankaras. Švenčiant meilę. V., 2011. P. 151.) tačiau to pasiekęs nematysi prasmės įrodinėti, kad Jis neegzistuoja.

„Mūsų genai atlieka dvi funkcijas. Pirmoji, „šabloninė funkcija“, leidžia genams atsikartoti, t. y. pagaminti savo pačių kopijas, kurios perduodamos iš kartos į kartą. Paveikti šios funkcijos neįmanoma.

Antroji yra „transkripcinė funkcija“. Kiekvienoje mūsų kūno ląstelėje yra visi mūsų turimi genai, tačiau ne visi jie aktyvuoti. Kai genas aktyvuojamas, jis ima gaminti naują baltymą, pakeičiantį ląstelės struktūrą ir funkciją.“ (Doidge N. Save keičiančios smegenys. V., 2012. P. 223.)

Ryškėja vaizdas, jog reikiamu momentu „snaudžiančius“ genus „pažadina“ ar sukuria pati aplinka. O aplinka – tai ne tik įvairios materijos formos su savo struktūromis, tai ne tik jų įvairūs reiškiniai ir funkcijos, bet ir jausmai...

Rašau, nes turiu suvokimo dovaną, taip pat kantrybę ramiai dirbti ir ramiai laukti savo valandos. Galbūt aš klystu, bet jeigu yra priešingai?

--------------- . ---------------

KNYGOS "ŽMONIJOS KILMĖS PASLAPTYS"

PRISTATYMAS

Tai - Šv. Rašto, mokslo ir mitų sintezė apie žmogaus ir Žemės civilizacijos kilmę.

Apie idealumo (kultūros) virsmą materialumu (Homo s. s. smegenų struktūromis) ir atvirkščiai...

Apie tai, kad informacija negali būti kaupiama kažkur: smegenyse, DNR struktūroje,raidėse.., o tik kažkuo: smegenimis, DNR struktūra (keturių skirtingų nukleotidų seka), raidėmis... Ne veltui dezoksiribonukleino rūgštis vadinama genetine medžiaga. Ji pati yra informacija, jojejokios informacijos nėra.

Mes, žmonės, galime visko išmokti ir be galo daug prisiminti ne todėl, kad mūsų (kromanjonietiškos) smegenys nepaprastai talpios, o todėl, kad mūsų smegenų gyvas baltyminis kosmosas turi praktiškai neriboto kitimo, t.y. informacijos kaupimo potencialą! Sveikasžmogaus vaikas, klausydamas suaugusių šnekos, lengvai išmoksta kalbėti girdima kalba, nes jo kromanjonietiškas genotipas taip suformavo, kad kalbančių žmonių informacija jo galvos didžiųjų pusrutulių žievėje kaupiama pokyčiais, baigiančiais (pradžią lemia genai) suformuoti artikuliuotos kalbos (44 arba Broca) sritį (kalbos žemėlapį). Tuos pokyčius pats vaikas jaučia (girdi), kaip kalbančius žmones.

--------------- . ---------------

Nerviniai signalai smegenyse nepaverčiami nei vaizdu, nei garsu, nei kvapu, nei švelniu prisilietimu, nei skausmu, nei šalčiu... Jų sukelti fiziologiniai procesai jaučiami arba vaizdu, arba garsu, arba kvapu, arba švelniu prisilietimu, arba skausmu, arba šalčiu..! Bet jaučia (mato, girdi, uodžia, ragauja, liečia, orientuojasi erdvėje) tik tas, kurio smegenyse tai vyksta. Jausmų pasaulis - tai stebuklų šalis, kur veikia mums dar nežinomi dėsniai. Bet kuris gyvas organizmas visų pirma individualus, egocentriškas jausmų pasaulis.

Mūsų sudėtingi jausmai suformuoti iš daugybės elementarių pojūčių prisiminimų ir yra mūsų Siela!! Pojūčiai ateina iš išorės ir iš mūsų organizmo vidaus. Žinoma nelengva suvokti, jog tai ką matome aplinkui yra pojūtis, kaip ir alkis, skonis, šaltis ar prisilietimas. Paradoksas - Siela mūsų esmė, o kiek žmonių jos egzistavimą neigė? Gal dėl to, kad anatomiškai tyrinėdami kūną iki atskirų atomų sielos taip ir nerado?

Siela yra tai ką matome, girdime, uodžiame... ką prisimename. Siela - mūsų smegenų jausmai ir jų prisiminimai. Tai ką matome yra Siela, tai ką girdime yra Siela, skausmas – Siela, skonis – Siela, meilė - Siela... Dabar madinga akcentuoti, jog meilė – tėra chemija. Taip – chemija - bet tik stebėtojui! Tam, kurio smegenyse tos reakcijos vyksta, yra meilė.

Kol matome, girdime, skanaujame, kol mums skauda... tol esame gyvi (turime Sielą). „Šventajame Rašte žodis Siela ne kartą reiškia žmogaus gyvybę arba visą žmogaus asmenį.“ (2010-12-05 sekmadienio katechezė.) Kitame gyvame sutvėrime Sielos tikrai nerasime, nors patys kiekvieną akimirką esame tik Jos dėka („maudomės savo Sielos spinduliuose“).

Bet kurį jausmą: troškulio, švelnumo, pripažinimo, garbės, pasiaukojimo, pažinimo... lydi atitinkamas noras. Troškulį – noras atsigerti, pažinimo – noras mokytis, meilės – susirasti porą... Yra jausmų, kurių mes iškart nesuprantame. Yra jausmų kuriuos suprantame vėliau padedami kitų. Tai Jo (Prigimties, Dievo) balsas, kuris mums rodo kelią, pataria kaip elgtis, perspėja... Tereikia įsiklausyti ir pamėginti suprasti...

2014 metų Nacionalinės geografijos antrame numeryje yra straipsnis „Smegenų paslaptys“. Jau praėjo keli dešimtmečiai, o viso pasaulio neurobiologams nepavyko išsiaiškinti, „kaip apie milijonas neuronų su rega susijusiose pelės smegenų srityse informaciją akimirksniu paverčia katės atvaizdu. (...) Mūsų tikslas – atkurti tai, ką mato pelė, - sako K. Ridas. – Ir, viliuosi, kad pavyks.“ (P. 51.)

Ar neurobiologai užmiršo, ar nežino, kad regėjimas yra tik vienas iš šešių pagrindinių pojūčių? Ar galima pamatyti pelės skausmą ar skonį (t.y. pelės sielą)? Mes galime matyti tik besikankinantį gyvūną ar godžiai valgantį gyvūną. Lygiai tas pats yra ir su vaizdu, kurį mato gyvūnas! Tai ką mato gyvūnas yra jo smegenų jausmas. Ką jaučia (pvz., mato) pelė, pajustume tik turėdami jos smegenis, t. y. patys būdami pele. Niekas negali jausti už tave, o tu už kitą. Kaip niekas nepavalgys už tave, o tu už kitą.

Neurobiologai smegenų regos srityje gali tirti ten vykstančius procesus, bet tokiu būdu niekada nepamatys to vaizdo, kurį mato jų tiriamos žmogaus ar gyvūno smegenys. Tačiau manau netrukus bus techniškai galima iš kito žmogaus regos receptorių einančius impulsus dubliuoti ir nukreipti į savo smegenis arba juos sukurti (kaip sukuria regos receptoriai).Tuomet mes pamatysime ką mato kitas arba pamatysime vaizdą, kurio įrašą mums sukūrė. Įsivaizduokite žmogų neseniai praradusį akis ir vėl matantį savo artimuosius į kuriuos žiūri jo „jausmų donoras.“ Taip bus galima patirti ir kovotojo, ir besimylinčio... jausmus. Beje, jausmas nebus identiškas (nepatirsime lygiai tokio pat pojūčio), nes skirtingų žmonių smegenys yra skirtingos. Dar sunkiau suprasti kitų gyvių pojūčius (sielas). „Jokiais eksperimentais negalima patikrinti, ar tau žalia spalva atrodo tokia pat, kaip ir man.“ (Yčas M. Apie biologiją. K., 1994. P. 96.) Dėl ko žmogui kyla haliucinacijos? Todėl, kad dėl įvairių psichotropinių preparatų, dėl pervargimo, troškulio, maisto medžiagų ar deguonies stygiaus pakinta žmogaus smegenys (jų fiziologinė terpė).

„Biologams, ko gero, niekada nepavyks suprasti, kaip paukščiai ar vabzdžiai mato aplinką ir save. Spalvos yra tik pojūtis, atsirandantis, kai suaktyvinamos už regą atsakingos smegenų ląstelės.“ (Gyvūnų akies raidos istorija / Iliustruotasis mokslas. 2009, Nr.1. P. 60.) Tiksliau tariant, daiktų spalvos tai nuo daiktų atsispindėjusi šviesa, paveikusi kažkieno receptorius. Tam tikrai šviesai (atitinkamo ilgio elektromagnetinėms bangoms) pritaikytų receptorių signalai kažkieno smegenyse sukels atitinkamus cheminius procesus, kuriuos kažkas jaus kaip tam tikrą spalvą.

Galimas ir atvirkštinis variantas. Aplinkui nieko nėra, mes stovime, bet jeigu mūsų smegenis pasieks atitinkami impulsai mes ir matysime, ir girdėsime, ir liesime, ir užuosime, ir skrisime... Mokslininkams patarčiau pirmiausia išmokti modeliuoti impulsų srautus, kurie sukelia paprastus pojūčius, pvz., šaltį ar adatos dūrį.

Koks iš tikrųjų yra mus supantis pasaulis? Deja, tai klausimas į kurį tikrai nėra atsakymo. Mums egzistuoja tik toks pasaulis, kokį jį sukuria mūsų nervų sistema (smegenys). Pasaulis toks - kokį tą pasaulį jaučiame: matome, girdime, liečiame, užuodžiame... Pasaulis toks - kokia yra mūsų Siela. Pvz., žmogaus regos receptoriai nefiksuoja 300 – 400 nanometrų ilgio (ultravioletinių) spindulių, todėl žmogus negauna tokių pojūčių, kaip daugelis vabzdžių, driežų, vėžlių, žuvų, graužikų ar paukščių.

Mūsų pasaulis: „žvaigždės, dulkės ir dujos – visa tai, ką galime pamatyti, - sudaro mažiau kaip 5% Visatos.“ (Visatos klausymai / National geographic. 2014. Nr. 4. P. 48.) Vadinasi net 95% tikrovės mūsų nervų sistema nefiksuoja, neturime receptorių reaguojančių į tamsiąją medžiagą ar tamsiąją energiją. Tuose 95 procentuose gali egzistuoti ir informaciniai srautai, ir paraleliniai pasauliai, bet mes be ateities aparatūros jų nepastebėsime.

Jausti – pagrindinė gyvų organizmų savybė (funkcija), jų prisitaikymo prie aplinkos mechanizmas, svarbiausias gyvybės požymis. Jeigu nejaustume karščio, šalčio, į mus smingančio daikto, alkio ar troškulio, nematytume mus puolančio plėšrūno (pelė - katino)... žūtume. Jeigu nejaustume lytinio potraukio - nesusilauktume palikuonių ir netrukus išnyktume nuo Žemės paviršiaus. Atėmus iš mūsų visus pojūčius mūsų atžvilgiu išnyktų ne tik aplinkinis pasaulis bet ir mūsų kūnas. Mes būtume mirę. „Gyvieji žino, kad turės mirti, o mirusieji nebežino nieko (...) Jų meilė, neapykanta, pavydas (visa ką jautė būdami gyvi) jau seniai pradingo“ (Mokytojo 9 : 5, 6).

Pažvelgę į mus supantį pasaulį kitu kampu priartėjame net prie gyvybės supratimo. Maiklo Brukso (Michael Brooks) kvantinės fizikos daktaro, žurnalisto, penkių knygų autoriaus žodžiais priminsiu ką mokslas išsiaiškinęs apie gyvybę (iš jo knygos skyrelio „Gyvybė“). „Joks pasaulio mokslininkas negali pasakyti kuo skiriasi gyva materijos būsena nuo negyvos (...) ir niekas negali negyvo daikto paversti gyvu. (...) Kaip sujungti chemines medžiagas, kad jos taptų gyvos? (...) Ar tokia dėlionė Žemėje gavosi atsitiktinai (...) ar atkeliavo iš tolimojo kosmoso?“ (13 protu nesuvokiamų dalykų. V., 2013. P. 96-113). Tačiau tame skyrelyje net neužsiminta apie gyvų organizmų pojūčius, Jausmus (Sielą). Pacituosiu ką apie gyvą organizmą rašė Martynas Yčas. „Tai visų pirma dinamiška cheminių junginių sistema, vienus junginius verčianti kitais. Gyvajai sistemai būdinga pastovi būsena. Nors medžiagos į ją patenka ir pasišalina sistema lieka beveik tokia, kokia ir buvo. Tai panašu į fontaną. Vanduo įteka ir išteka, bet fontano lygis nekinta.“ (Apie biologiją. K., 1994. P. 60). Gyvąją sistemą sudarančiuose junginiuose vienos reakcijos turi, o kitos neturi vykti.

Žemėje gyvybė sudėliota iš baltymų, pastarieji tik iš 20 kairiųjų aminorūgščių, nors viso jų žinoma apie 100. Vaizdžiai tariant iš 20 kairųjų Lego kaladėlių. Sintetinant amino rūgštis laboratorijose dešiniųjų ir kairiųjų molekulių gaunama po lygiai, o gyvybė sudaryta tik iš kairiųjų. Gyvybės projektas (piešinėlis) yra DNR. Chemikams nesunku ištirpinti reikiamas amino rūgštis ir, sukūrus deramas sąlygas, sujungti jas peptidinėmis jungtimis. Bet šis atsitiktinis „baltymas“ nebus gyvas. Kiekvienai bet kurios rūšies gyvo baltymo molekulei būdinga tik tam tikra aminorūgščių seka. Ji lems reikiamą erdvinę baltymo struktūrą, o tuo pačiu ir funkcijas.

Vadinasi, kurdami gyvą robotą, visų pirma jį turėtume padaryti jaučiantį. Jis turėtų matyti, girdėti, užuosti, jausti skausmą, baimę, alkį, meilę, neapykantą...

Taigi pasauly egzistuoja trys skirtenybės neatsiejamos viena nuo kitos. Kaip vienas Dievas trijuose asmenyse. Tai materija, veiksmas ir jausmas. Pagal Šv. Raštą – kūnas, dvasia ir siela. To suvokimui siūlau paprastą pavyzdį: tikrai yra erelio sparnas, erelio skrydis ir jausmas kurį jaučia skrisdamas erelis. Tačiau sparne nerasime nei skrydžio, nei skrydžio jausmo (kaip smegenyse – vaizdo) nors tikrovėje tai egzistuoja jei yra gyvas paukštis. Atrodo viskas paprasta ir aišku, bet tik tada kai kalbame apie elementarias trejybes ir visai susimaišome kalbėdami apie smegenis.

------------ . -------------

Apie tai kodėl pirmas Dievo paliepimas žmonėms skamba taip, lyg būtų adresuotas gyvuliukams?? „Būkite vaisingi ir dauginkitės, pripildykite Žemę ir valdykite ją!“ (Šventas Raštas. V. 1998. Pr 1. 28). Atsakymo ieškojimas atvedė prie minties, jog bet kurioje DNR užprogramuota ir evoliucija.

Ši sintezė turėtų dominti tiek mokslininkus, tiek ir Šv. Rašto žinovus. Nėra teologo, kuris suprantamai paaiškintų, kas buvo uždraustas vaisius, ką reiškia jo paragavimas ir kas tas Rojaus sodas iš kurio mūsų protėviai buvo Dievo išvaryti. Lygiai taip pat nėra mokslininkų, kurie šiems „raktams“ ieškotų „skrynių“. Problema ta, jog nei vieni, nei kiti nesigilina į savo oponentų mintis.

--------------- . ----------------

Žmogaus vystymasis turi vieną mįslingą laikotarpį, prieštaraujantį nuoseklios evoliucijos logikai. Tai periodas kai Žemėje neandertaliečius pakeičiame mes – kromanjoniečiai. „Kromanjoniečiaiperėjo nuo beveik vien biologinės pirmtakų evoliucijos iki socialinės. Jų vystymuisi ypač reikšmingi pasidarė auklėjimas, mokymas, patirties perteikimas“(Bendroji biologija. Vadovėlis X-XI klasei. K. 1984. P. 90).

Kyla klausymas, o kas buvo iki mūsų? Gyvūnas, kurio bazėje ir buvo sukurtas žmogaus genomas?

Aukšto lygio Civilizacijai tai pats paprasčiausias būdas kolonizuoti kitus pasaulius. Juk lengviau keisti ne svetimos žvaigždės aplinką, o savo smegenų (savo Sielos) valdomą kūną. Kitaip tariant racionaliau susilieti su svetimos biosferos gyvybės formomis į jas infiltruojant savo nervų sistemą, negu mėginti adaptuotis fiziškai ar apsigyventi uždaroje dirbtinėje prigimtinėje erdvėje. Ir jeigu mes tokių genetinių operacijų pasekmė – tikrieji ateiviai yra mūsų jausmai, priklausantys nuo mūsų paveldėtos nervų sistemos (smegenų) ir aplinkos.

Belieka pasakyti svarbiausią išvadą, kurią pasiekiau po 33 metų savarankiškų studijų. Mūsų civilizacijos istorija yra dukterinės civilizacijos gimimo istorija, kitos Civilizacijos (Dievo) pasekmė!!!

Ištrauka apie genetinį kodą

Ar unikalus žmogaus projektas (genomas) galėjo atsirasti savaime? Paimkite, pvz., Homero poemąIliada, sukarpykite ją į atskiras raides bei skyrybos ženklus, sumaišykite ir bandykite užsimerkę surinkti visą buvusį tekstą. Jeigu kada nors Iliadą taip surinksite – galėsite teigti, jog genomas atsirado atsitiktinai. Argi mėginate savo knygą, mokslinį darbą ar meilės laišką taisyti aklai? Taip darydami greičiau viską sugadinsite. O juk „Homo s. s. knyga“ – tai 3,3 milijardų nukleotidų seka! Ar ginantys Darvino teoriją nepagalvoja, kad analogiškos pasekmės nusimato ir po atsitiktinių mutacijų? Negalima neigti Darvino ir jo pasekėjų indėlio į mokslo vystymą, bet jo teorija tik kur kas sudėtingesnių, mums dar nesuprantamų, procesų dalis.

„Visos rūšys yra unikalios, tačiau turi daugiau ar mažiau bendrų genų. Pvz., žmogus ir ryžio grūdas turi ketvirtadalį tų pačių genų. Jų procentas padeda nustatyti kaip seniai mūsų keliai išsiskyrė. Visi gyvūnai, augalai ir grybai turėjo bendrą protėvį, gyvenusį prieš 1,6 mlrd. metų. Su šimpanze (Pan troglodytes) mes dalijamės net 90% genų.“ (Pagal Zimmer Carl. Mes sukurti genų. Jie irgi / National Geographic. 2013. Nr. 7. P. 96.) Beje, nei mes, nei jie nesame sukurti genų – tai tik organinės raidės, kuriomis užrašyti mūsų projektai.

Nuo ko priklauso teksto tobulumas, jo vertė? Žinoma, ne nuo raidžių, o nuo to, kas jomis parašyta. Raidės gali būti net auksinės, o mintys - lėkštos ir kvailos. Tie dešimt procentų, kurie mus skiria nuo šimpanzės - tai daug ar mažai? Kiek reikia pakeisti žodžių, raidžių, skyrybos ženklų, kad iš gero teksto padarytume tobulą? Svarbiausia žinoti, kuo ir kur pakeisti! Juk net vienas kablelis gali lemti priešingą prasmę... Analogiški tekstai (projektai) yra tiek mūsų, tiek kitų gyvų organizmų genomai, užrašyti keturių skirtingų nukleotidų seka. Kadangi šie nukleotidai skiriasi tik savo azotinėmis bazėmis tiksliau sakyti, jog Žemės biosferos formulė užrašyta keturiomis azotinėmis bazėmis. Teoriškai, bet kokią informaciją galima užrašyti bet kuo, net ir galaktikomis.

Gyvybės knygų (genomų) perskaitymui mestos didžiulės lėšos ir talentingiausių mokslininkų pajėgos. Pradžioje manyta, kad tos knygos baltymai, nors pačios genetinės medžiagos savybės spėtos teisingai: stabilumas ir kopijuojanti sintezė. Kad tai dezoksiribonukleino rūgštis (DNR) ir kad ji polimeras buvo didelis netikėtumas.

Be to DNR – tai dviejų grandinių molekulė. Viena grandinė sąlygoja (papildo) kitą nes skirtingų grandinių nukleotidai nesiporuoja bet kaip - G tik su C, o A tik su T. Šias grandines jungia silpni vandeniliniai ryšiai, todėl jos nesunkiai atsiskiria. Dėl griežtos nukleotidų poravimosi tvarkos atsiskyrusi pirmoji grandinė visada tiksliai pasigamins antrąją, o antroji visada tiksliai pasigamins pirmąją. Taip vietoj vienos DNR atsiras lygiai tokios pat dvi DNR, turinčios po vieną seną grandinę.

DNR nukleotidų seka koduoja aminorūgščių seką polipeptiduose (baltymuose). Bet nukleotidų yra tik keturi (A; T; C; G), o aminorūgščių - dvidešimt. 1954 metais G. Gamovas, M. Yčas (išeivijos lietuvis) ir A. Ričas teisingai spėjo, jog tokiu atveju vieną aminorūgštį turi žymėti 3 nukleotidai. Dviejų (iš keturių rūšių) nukleotidų kombinacijų sudarančių tik 16 skirtingų ženklų neužtektų.

Trijų (iš keturių rūšių) nukleotidų kombinacijomis galima gauti 64 skirtingas raides, pvz., CTA; CCG; TTC... ir dar liks „neutralių“ tripletų pasakančių apie baltymo pradžią ir pabaigą. Tokį trijų nukleotidų derinį pastatantį reikiamą aminorūgštį į jai skirtą baltymo vietą genetikai pavadino kodonu, o visą nukleotidų seką – informuojančą apie baltymo struktūrą ir funkcijas (rūšį) – genu.

„Negi gamta tokį svarbų reiškinį, kaip organizmų kintamumas, „patikėjo“ vien tik atsitiktinumų valdomiems įvykiams? „Tyliąja“ sensacija būtų galima pavadinti tai, kas dabar neabejotinai įrodyta – visokeriopas paveldimas kintamumas yra genetiškai užprogramuotas ir persiduoda palikuonims. „Tyliąja“ vadiname dėl to, kad šis vienas stambiausių nūdienos atradimų „įslinko“ į mokslą tyliai, be jokio mokslinei sensacijai būdingo triukšmo. Be to, tai ne vienas atskiras atradimas, o visa jų serija...“ (Rančelis V. Neatsitiktiniai atsitiktinumai / Mokslas ir gyvenimas. 1986, Nr. 2. P. 15.) Kodėl tyliai nesunku suprasti: juk seka išvada, apie užprogramuotą (programą koreguoja aplinka) evoliucija! Paneigiamas Darvino teorijos kertinis postulatas – aklas atsitiktinumas! Tame pačiame straipsnyje profesorius pasakoja, kaip giminiški, aleliniai genai gali virsti vienas kitu.

Apie Nobelio premiją. Kodėl nėra kalbančių kurčiųjų, o yra tik kurčnebyliai?

Sveikas (girdintis) žmogaus vaikas kalbančių žmonių informaciją natūraliai kaupia savo smegenų žievės pokyčiais, formuojančiais vadinamąją kalbos (44 arba Broca) sritį (žemėlapį)! Štai kodėl iš prigimties kurčias lieka nebylys, nors jo balso aparatas yra veiksmingas. Nei šuniukui, nei kačiukui, kad jie lotų ar miauktų, nereikia to girdėti, gyvūnų garsų centrų struktūra visiškai užprogramuota genais (ne genuose)!

Mokslininkai apie tai dar nešneka, jie kol kas nesusiejo trijų dalykų: 1) informacija kažkuo kaupiama, 2) kurčias – nekalba (nėra kalbančių kurčiųjų – yra tik kurčnebyliai), 3) žmogaus kalbą valdo tam tikra smegenų sritis. (Beje, ta sritis nebūtinai turi būti standartinėje vietoje.)Subrendusio žmogaus kalba ar bet kuri kita jo veikla vaiko atžvilgiu yra pavyzdys (Dvasia). Tikvaiko smegenų ir pavyzdžių sąveikoje susiformuoja naujos smegenys, galinčios kalbėti, rašyti, paišyti, skaičiuoti... Jeigu vaikas dėl vienų ar kitų priežasčių negirdi kalbančių žmonių, jis ir nekalbės, jo smegenys šiuo atžvilgiu nebaigs formuotis (neišnaudos savo prigimtinių galimybių), neturės baigtos žmogiškos struktūros ir negalės atlikti kalbos funkcijų.

„Tik gimus mūsų smegenų žemėlapiai yra tarsi juodraščiai, tarsi eskizai, kuriems trūksta detalių ir diferenciacijos. (...) Nuostabiausia tai, kad kritiniu laikotarpiu smegenų žievė tokia plastiška, kad jos struktūrą keičia kiekvienas naujas dirgiklis. Toks jautrumas leidžia kūdikiams ir mažiems vaikams kritiniu kalbos (ir visų kitų įgūdžių – aut. past.) laikotarpiu atskirti naujus garsus ir žodžius be jokių pastangų, tiesiog klausantis, kaip kalba tėvai. (...) Praėjus kritiniam laikotarpiui, vaikai, kaip ir suaugusieji, žinoma, ir toliau gali mokytis kalbų, tačiau tam reikalingos pastangos ir dėmesys.“ (Doidge N. Save keičiančios smegenys. V., 2012. P. 89.) Ne veltui sena patarlė sako: „Lenk medį, kol jaunas“.

Šį reiškinį žmonės tik dabar pradeda suvokti. 1986 metais Vilniaus planetariumo direktorius Saulius Kanišauskas man oponavo: „Jums vertėtų giliau susipažinti su kibernetikos pagrindais – tada suprasite, kad jokioje kibernetinėje sistemoje, tarp jų ir žmogaus smegenyse, informacijos apdorojimo metu jokios sistemos struktūra nesikeičia ir jai keistis nereikia. (...) Nejau, jei mes į ESM įvesime kur kas galingesnį banką duomenų, mes būtinai privalėsime keisti ESM pavidalą, struktūrą? (...) Sukarikatūrintu pavidalu atrodytų, kad, pvz., perskaičius dar vieną knygą, mūsų smegenys pasidarytų kietesnės, o gal net ir gumbas, netelpant smegenims, pakaušyje iššoktų (...). Kiek man žinoma, žmogaus smegenų talpumo ir galimybių ribos net šiuolaikiniame etape yra toli nuo saiko. Vien dėlto, socialiniams santykiams tampant sudėtingesniems, laukti kokių nors struktūrinių pokyčių neverta.“

Į tų laikų ESM įvedant naujus duomenis jų perfojuostų atitinkamose vietose būdavo išmušamos naujos skylutės – taigi mikrostruktūra buvo keičiama. Žmogaus smegenyse pokyčiai irgi vyksta įvairiuose matavimo lygiuose, pvz., baltymų molekulės gali greitai keisti savo daugiamatę struktūrą, panašią į susipynusių siūlų kamuolį. Antrinės, tretinės ir ketvirtinės baltymų struktūros persitvarkymai lydimi esminių šių molekulių savybių (funkcijų) pokyčių. Taip aiškinau savo knygoje (p. 45–47) 2000 metais.

Šiandien marksizmo–leninizmo lektoriams cituočiau Normano Doidge knygą Save keičiančios smegenys. „Ericas Kendelis buvo pirmasis parodęs, kad mokantis keičiasi tam tikrų neuronų struktūra ir tarp jų esantys sinapsiniai ryšiai. Jis pirmasis pademonstravo, kad mums formuojant ilgalaikius prisiminimus keičiasi neuronų anatominė forma ir didėja jų su kitais neuronais turimų sinapsinių ryšių skaičius. Už šį darbą 2000 metais jis buvo apdovanotas Nobelio premija.“ (P. 220; 221.)

Iki tol „mokslininkai tikėjo, kad vienintelė galimybė smegenims pakeisti savo struktūrą yra rūšies evoliucija, kuri daugeliu atvejų gali užtrukti daug tūkstančių metų. Pasak moderniosios Darvino evoliucijos teorijos, naujos biologinės tam tikros rūšies smegenų struktūros galimos tik dėl mutacijų, kurios nulemia genofondo variacijas. Jei šios variacijos naudingos išgyvenimui, tikėtina, kad jos bus perduotos ir kitoms kartoms.“ (Ten pat P. 292.)

Žmogus - degradavęs gyvūnas

Deja, daugumą istorijų apie tikrus „mauglius“ jau mena tik seni užrašai ar nuotraukos. Skeptiškai nusiteikę mokslininkai kelia versiją, jog indų mergaitės Amala ir Kamala buvo išsigimusios, o misionierius A. L. Singchas istoriją apie jas „auginusius“ vilkus išgalvojo siekdamas populiarinti savo prieglaudą ir taip gauti daugiau lėšų... Bet... yra filmuota medžiaga apie Oksaną Malają, gimusią 1983 m. lapkričio 4 d. Niekas tiksliai nežino kaip ir kokio amžiaus būdama ji atsidūrė sulaukėjusių šunų gaujoje! (Internete įvedę jos vardą ir pavardę sužinosite daugiau.)

Šią „mergaitę“ aptiko 1991 metais skurdžioje ir atkampioje Ukrainos TSR vietovėje, griūvančioje fermoje. Valdžios atstovams iš pirmo karto jos net pagauti nepavyko – apgynė šunys. „Uždaryta izoliatoriuje ši būtybė bejėgiškai gulėjo ant grindų, tačiau kai prie jos kas nors artindavosi, ji rodė dantis ir grasinančiai urzgė. Laukinukė judėjo keturiomis, lengvai užšokdavo ant kėdės ar stalo. Atsidūrusi tarp žmonių ji galėjo pasakyti tik „taip“ arba „ne“ – užtat gerai lojo. „Mergaitei“ nereikėjo jokios lovos, ji ilsėjosi ant grindų susirietusi į kamuoliuką. Automatiškai blusinėdavosi, o kai norėdavo pasikasyti, pakeldavo koją virš ausies ir greitai judindavo pirštus. (Turėtų judinti koją, bet galbūt čia žurnalistės, rašiusios straipsnį, netikslumas – aut. past.) Prieš valgydama „mergaitė“ maistą apuostydavo. Paprastai visus patiekalus Oksana sumaišydavo į vieną lėkštę, atskiesdavo kompotu ir tą jovalą srėbdavo garsiai čepsėdama. Ji galėjo skaudžiai įkąsti, nemokėjo verkti, o įsižeidusi gailiai inkštė.

Oksana sunkiai vadavosi iš gyvūno įpročių (ne veltui sakoma: papratimas – aršiau prigimimo –aut. past.), tik po dešimties metų ji tapo panaši į kitus vaikus. Tačiau ir šiandien Oksana mėgsta nuo visų pabėgti norėdama nušuoliuoti per sodą ar pakaukti. Į jos šauksmą kaipmat atsiliepia visos apylinkės šunys. Apie praeitį ji papasakojo labai mažai, kažką apie būdą ir šunį.

Bent jau iki šio straipsnio Oksana Malaja gyveno Odesoje, protiškai atsilikusių vaikų globos namuose. Viso kolektyvo pastangomis mergina išmoko skaityti, truputį rašyti, skaičiuoti iki dvidešimties. Ji geba nusiprausti, išsivalyti dantis, apsitarnauti, o svarbiausia – normaliai bendrauja su žmonėmis, nors gyvūno instinktai tebėra giliai įsišakniję.“ (Pagal Liudmilos Tribušnajos 2001 m. rašytą straipsnį: http://www.peoples.ru/family/children/malaya/.) Ja besirūpinanti gydytoja sako, jog maža vilties, kad Oksana kada nors galės gyventi savarankiškai.

Funkciniu požiūriu (savo elgesiu) Oksana – tikras šuo žmogaus pavidale. Tragiškai susiklosčius aplinkybėms mažas žmogaus vaikas įgijo tik gyvūno lygio smegenis. Kitaip tariant, aplinkoje be žmonių (be reikiamų pavyzdžių) ji netapo žmogumi. Oksanos reakcija į ją filmuojančius žmones kaip tikro kiemsargio: iššiepusi dantis „mergaitė“ puola keturiomis ir staiga, lyg pabrukusi uodegą, sustoja...

Berniukas iš Ugandos, Džonas Sibunija, kurį laiką augo džiunglėse tarp žaliųjų beždžionių. Nors jį vėliau daug mokė, Džono gebėjimas pačiam kalbėti ir suvokti kitų kalbą buvo labai ribotas. Ištyrus jo smegenis kompiuteriniu tomografu paaiškėjo, kad toje vietoje, kur turėjo būti kalbos sritis, yra tamsi dėmė. Neurobiologas Džei Geit šią anomaliją aiškina „stipriu smūgiu į galvą“. Šis mokslininkas mąsto taip, lyg kalbos žemėlapis turi susiformuoti savaime, pagal žmogaus DNR informaciją. Tačiau iš tikrųjų tai vaiko smegenų raidos sutrikimas netinkamoje aplinkoje. Aplinkoje, neperduodančioje žmogaus smegenų tolesnio vystymosi programos. Dėl tikros priežasties suvokimo būtinas funkcinio-receptorinio žmogaus smegenų neocortex perdavimo dėsnio žinojimas.

„Maugliai“ labai panašūs į psichinius ligonius ne dėl paveldėtų (genetinių) sutrikimų ar smegenų traumų, o dėl bendravimo su fiziškai ir psichiškai subrendusiais žmonėmis nebuvimo svarbiausiu jų raidos (dabar vadinamu kritiniu) laikotarpiu.

Iš esmės, tai juk tas pats: šalia tavęs nėra žmonių arba tu jų nejauti (nematai, negirdi...).

Žymi lietuvių kilmės mokslininkė Birutė Galdikas 1971 metais išvyko į Indonezijos Borneo salą tyrinėti orangutangų. Ten gimė jos sūnus Bintis. „Aplink save matydamas vien orangutangus, berniukas vis labiau ėmė mėgdžioti jų elgseną, veido mimikas, pamėgo laipioti į medžius. Apsilankęs psichologas patarė Bintį išvežti. Dabar žiūrėdamas į ramų, santūrų (...) vyriškį net neįtartum, kad jis kažkada elgėsi kaip beždžioniukas.“ (Lietuvos rytas. 2000 m. rugsėjo 9 d. Nr. 212.)

Retos tikrų „mauglių“ gyvenimo istorijos vaizdžiai byloja, kad gyvūno, iš kurio evoliucionavo žmogus, genetinio kodo (biologinės programos) dalis (kažkada lėmusi griežtai apibrėžtą gyvenimo būdą, elgesį) yra visiškai degradavusi, t. y. kromanjonietiško žmogaus kūdikis pasižymi iš anksto jam paskirtos funkcinės paskirties neturėjimu. Nykstančią vidinę programą turėjo kompensuoti tobulėjanti žmogaus išorinė programa, suteikianti galimybę adaptuotis vis platesniame gamtinių ir socialinių sąlygų diapazone.

Panagrinėkime žmogaus programos dalelytę – baletą. Mažos mergytės atžvilgiu jos šokių nervinių struktūrų „genas“ yra suaugusi balerina – aplinka. Šis „genas“ egzistuoja gyvo, socialiai subrendusio žmogaus forma. Atidžiai stebėdama patyrusios šokėjos kūno padėties pokyčius erdvėje, mergaitė „formuoja“ savo smegenų motorinę sritį (smegenų žemėlapio dalį, atsakingą už šokio judesius). Kaupia informaciją apie šokančią baleriną savo smegenų žievės pakyčiais, formuojančiais tokios pat funkcijos (baleto) motorinę sritį. Kitos kartos organizme vyksta funkcijos – baletas ir jausmo – baletas įsikūnijimas!

Norint tapti gera šokėja, pasyvaus stebėjimo maža. Tarp smegenų žievės motorinės srities ir efektorių turi vykti ilgalaikė informacijos kaita, koreguojama fotoreceptorių informacijos srauto. Paprastai tariant, mergytė turi nuolatos kartoti mokytojos judesius, stebėdama save veidrodyje. Mokymosi šokti metu mergaitės kūno padėties ir pusiausvyros bei fotoreceptorių signalai pamažu suformuos tokių pat sudėtingų, kaip patyrusios balerinos, judesių sužadinimo žemėlapį (įvyks šokio įsiminimas).

Sąmoningomis, valingomis, sistemingomis pastangomis maža mergytė palaipsniui sukurs save – šokėją, savo individualius smegenis ir raumenis!

Mergaitė įgyja antrą – socialinę programą (prigimtį), kurią ji pasirinko aplinkoje. Socialinė programa taip pat turi biologinį, tiksliau neurobiologinį, pagrindą, tik be specialios aparatūros nematomą. Materialus socialinės programos pagrindas – pusrutulių žievės pokyčiai formuojasi dėl paveldimos unikalios nervų sistemos. Formuojasi ne kaip atskira savarankiška funkcinė sritis, bet kaip žmogaus organizmo dalis,

2014 11 05