NATO siūlo Ukrainai aukoti dalį teritorijų

Autorius: Alkas.lt Šaltinis: https://alkas.lt/2023/08/16/na... 2023-08-16 20:58:00, skaitė 466, komentavo 1

Geopolitinė padėtis

NATO kanceliarijos vadovas Stianas Džensenas (Stian Jensen) siūlo, kad Ukraina galėtų gauti narystę Aljanse mainais į dalies savo teritorijos perleidimą Rusijai. Pasak Dženseno, tai galėtų būti karo Ukrainoje užbaigimo dalis, skelbia Norvegijos žiniasklaida.

„Manau, kad sprendimas galėtų būti toks: Ukraina atsisakytų teritorijos ir mainais gautų narystę NATO. Nesakau, kad taip turi būti. Bet tai galėtų būti galimas sprendimas“, – sakė Džensenas.

Aljanso atstovas pridūrė, jog Rusija turi didžiulių karinių sunkumų, todėl atrodo nerealu, kad ji gali užimti naujas teritorijas.

NATO vadovo Jenso Stoltenbergo kolegos teigimu, diskusijos dėl galimo pokario statuso jau vyksta ir kad klausimus dėl teritorijų perleidimo Rusijai kėlė ir kiti asmenys.

Mums sakinio dalis apie „jau vykstančias diskusijas“ labai įdomios, nes nepanašu, kad Kijevas jose dalyvautų. Beje, labai daug sužinotume išgirdę tai, ką CIA direktorius Viljamas Biornsas (William Burns) ir jo pasiuntiniai kalba su kolegomis rusais, lankydamiesi Maskvoje.

Netiesiogiai šį (laikiną) taikos variantą pirmosios paskelbė JAV, siūlydamos pagalvoti apie „būsimas Ukrainos sienas“. Mes taip pat rašėme apie laikiną Ukrainos „padalijimo“ variantą, naudojantis pokario Vokietijos patirtimi, jei tai sudarytų sąlygas Ukrainai nedelsiant tapti ES ir NATO nare.

Žinoma, apie jokius mainus čia negalima net kalbėti – aneksuotos teritorijos ir liktų aneksuotomis iki to laiko, kol jas (ne)diplomatiniu keliu Ukraina susigrąžintų atgal.

Kitas kelias, kuriuo Vakarai turėtų, bet, deja, nesiruošia eiti – paramos Ukrainai didinimas dešimteriopai ir NATO šalių taikdarių dislokavimas. Kadangi to nebus, bet jau iki Vašingtono NATO viršūnių susitikimo, Ukrainai turėtų būti pasiūlyta narystė Aljanse ir ES iš karto, be jokių sąlygų su dabartinėmis sienomis, įrašant papildomą punktą apie aneksuotų teritorijų nepripažinimą.

Atvirkščias precedentas jau yra: Turkija okupavusi Kipro teritorijas, kurių jai nepripažįsta civilizuotas pasaulis, priklauso 32 šalių stipriausiam pasaulyje kariniam blokui.

Šiandien manome, kad tai yra labiausiai reali laikinos taikos formulė. Kodėl taip manome? Įkvėpkite. Iškvėpkite.

Nepaisant to, jog ukrainiečių tauta didvyriškai kaunasi už savo ir visų mūsų laisvę, turime pripažinti, jog Rusija šiuo metu turi pranašumą mūšio lauke.

Be jausmų pažiūrėję į žemėlapį matome, kad teroristai Kremliuje, ne Ukrainos gynėjai, kontroliuoja dideles užgrobtas teritorijas. Kai kuriuose ruožuose, nepaisant ukrainiečių puolimo, rusai kasdien labai lėtai, po truputį, po penkis, po dešimt metrų stumiasi į priekį, naudodami ir patrankų mėsą, ir paruoštus pėstininkus naujų linijų užėmimui, dengdami naujai rengiamus įtvirtinimus iš oro ir artilerijos pagalba.

Okupantai turi daugiau žmogiškųjų resursų, tankų, artilerijos, radijo ryšio, elektroninės kovos, žvalgybos priemonių, dronų, naikintuvų, sraigtasparnių.

Rusija su Irano ir Kinijos pagalba ketina paleisti dronų gamybos liniją. Turėdamos visą šį pranašumą, okupacinės rusų pajėgos dengia savo pozicijas, neleisdamos prie jų priartėti ukrainiečiams.

Tuose fronto ruožuose, kuriuose ukrainiečiai įkirto į rusų gynybos linijas ar išlaisvino kelias gyvenvietes, buvo pralietos marios kraujo ir ant laužo sudėta daugybė vakarietiškos technikos, įrangos ir, iššaudyta, begalė amunicijos.

Ar galime dėl ginklų tiekimo strigimų kaltinti Vakarus? Ir taip, ir ne. Vakarai šiam (kontr)puolimo etapui suteikė ginkluotės tikėdamiesi pralaužti fronto liniją pietuose. To padaryti nepavyko, ir, greičiausiai, artimiausiu metu nepavyks. Tiek dėl subjektyvių, tiek dėl objektyvių priežasčių.

Turime suvokti, jog „vakarietiški ginklai“ mūšio lauke savaime nesuteikia pranašumo. Vakarietiški ginkluotė turi sąveikauti su ukrainietiška, tačiau svarbiausia – turi būti koordinuotas vadovavimas, kuriuo šiandien trūksta.

Atvirai kalbant, ukrainiečiai šiuo metu dar tik mokosi kariauti ir naudotis moderniais ginklais. Daug jų šiandien dėl patirties stokos sunaikinta mūšio lauke.

Būtent dėl to nutilo Vakarų lyderių kalbos apie naujas sunkiosios technikos siuntas, įskaitant naikintuvus. Net Ukrainos palaikymo ir Rusijos smerkimo retorika pritilo.

Manome, kad NATO, JAV lyderiai, svarsto, skaičiuoja nusiųstos ginkluotės naudą, suteiktų ukrainiečiams mokymų efektyvumą ir jiems dėl to kyla tam tikrų pagrįstų abejonių. Tuo tarpu rusai (sukąstais dantimis turime pripažinti) padarė nemenką pažangą, iš beviltiškų driskių tapo mūšiuose pakankamai gerai organizuota karine orda, turinčia milžiniškus resursus užnugaryje.

Suvokdami, jog šiame etape karo laimėti neįmanoma, NATO vadovai siunčia Kijevui testinę žinutę. Mums labai nepatinka, kad joje kalbama apie tam tikrų teritorijų paaukojimą Rusijai, vietoje aiškaus narystės siūlymo ir ultimatumo Rusijai.

Visgi, gali būti, kad tai yra dalis strateginės komunikacinės klastos žiūrint, kokia bus karo nusikaltėlių Maskvoje reakcija.

Kodėl Vakarai nepadeda Ukrainai tiek, kiek reikia galutinei greitai pergalei pasiekti?

Pirmiausia, todėl, kad išmokti naudotis NATO ginklais mūšio lauke, kovoti Aljanso naudojama taktika, reikia ne kelių mėnesių, o kelių metų.

Antra, ir JAV ne kartą ir labai aiškiai savo nacionalinio saugumo strategijoje tą išdėstė, didžiausia grėsmė šiuo metu yra Kinija. Ukrainos – Rusijos karas Vašingtono akimis tėra lokalus konfliktas

Todėl visų resursų metimas į Maskvos sukeltą karą, susilpnintų pačias Valstijas. Todėl ir NATO (kuriai, pripažinkim, vadovauja JAV) negali šiuo metu mesti visų resursų Kijevo gelbėjimui.

Taip, JAV, NATO įgaus visus reikiamus pajėgumus, ginklavimosi mašina jau įsukta, tačiau tam, kad visas mechanizmas supyškėtų ir taptų veiksnus, reikės mažiausiai dar kelių metų.

Tad Baltieji rūmai ir NATO strategai į karą Ukrainoje pažvelgė ramiai, rimtai ir realistiškai. Šiuo metu šansų laimėti karo – sutriuškinti Rusijos mūšio lauke Ukrainos rankomis – nėra daug.

Tęsiant jį, bus sugriauta daugybė Ukrainos miestų, toliau žus tūkstančiai žmonių, o rusų ordos, naudojantis senstančio, į mirtį žvelgiančio diktatoriaus didybės manija, gali sugalvoti mesti iššūkį Vakarams. Tiesa sakant, iššūkis mestas pradedant plataus masto invaziją.

Ši geopolitinė padėtis susiklosčiusi dėl situacijos ant žemės nėra laisvalaikio pamąstymai ar nuomonė. Tai yra realybė. Mes nesame šio scenarijaus šalininkai. Mes už tiesioginį NATO įsikišimą, mažų mažiausiai – taikdarių korpuso įvedimą į Ukrainos teritoriją.

Vakar vakare Ukrainos užsienio reikalų ministerijos atstovas Olehas Nikolenko pavadino nepriimtinomis kalbas apie tariamą galimybę Ukrainai mainais į narystę NATO atiduoti dalį savo teritorijų.

O. Nikolenko pridūrė, kad „visada buvo remiamasi tuo, kad Aljansas, kaip ir Ukraina, teritorijomis neprekiauja“.

„Sąmoningas ar nesąmoningas NATO pareigūnų dalyvavimas formuojant naratyvą apie galimybę Ukrainai atsisakyti savo teritorijų žaidžia į naudą Rusijai. Tačiau euroatlantinio saugumo labui būtina aptarti būdus, kaip paspartinti Ukrainos pergalę ir jos visateisę narystę NATO“, – pabrėžė politikas.

Ukrainos ir NATO nesutarimai – labai blogas ženklas. Pirmiausia, Ukrainai. Tai rodo, jog Kijevo nepriima dalyvauti svarbiausiuose geopolitiniuose žaidimuose ir strateginių sprendimų priėmimo parengiamuosiuose etapuose.

Rusijos gynybos ir teroro ministras Šoigu vakar pareiškė, kad Ukrainos gebėjimas kovoti „beveik išsekęs“, ir sakė, kad karas atskleidė Vakarų ginklų sistemų pažeidžiamumą, kuriuo netrukus pasidalys ir Maskva.

Kalbėdamas Maskvoje vykusioje saugumo konferencijoje, kurioje dalyvavo Kinijos gynybos ministras Li Šangfu (李尚福), Šoigu sakė, kad konfliktas buvo rimtas išbandymas Rusijai.

Šoigu teigimu, per „specialią karinę operaciją“ Rusijos kariuomenė paneigė daugybę mitų apie Vakarų karinių standartų pranašumą.

Kinijos ir Rusijos gynybos ministrų reziumuotas karo etapas leidžia teigti, jog šios dvi nukvakusių diktatorių valdomos šalys karą prieš Ukrainą kariauja išvien.

Tačiau Šoigu, švelniai tariant, nusišneka apie patirtį, kovojant prieš vakarietišką ginkluotę. Į Ukrainą buvo siunčiami toli gražu ne naujausi technikos modeliai, o okupantai dar nepatyrė moderniausių JAV naikintuvų galios ir ant galvos krintančių „Tomahaukų“. Nekalbant apie supergalią, koncentruotą ant JAV lėktuvnešių.

Reikšmingi postūmiai

Šią naktį rusai taikėsi į uostų ir grūdų infrastruktūrą Ukrainos pietuose. Dronais buvo atakuojamas Odesos regionas.

Pagrindinis taikinys – uosto ir grūdų infrastruktūra. Okupantams pavyko apgadinti į vieną iš Dunojaus uosto sandėlių ir grūdų saugyklą.

Gaisrai buvo užgesinti, žuvusiųjų ir sužeistųjų nėra. Sunaikinta 11 bepiločių orlaivių.

Ukrainos kariuomenė surengė sėkmingą kontrpuolimo operaciją ir išlaisvino svarbią Urožainoje gyvenvietę, esančią Donecko srityje.

Prezidentas Volodymyras Zelenskis apsilankė Melitopolio krypties brigadų štabuose.

Trumpai

Vokietijos kancleris Olafas Šolcas paragino dėti daugiau diplomatinių pastangų siekiant taikos Ukrainoje po Saudo Arabijoje įvykusio aukščiausiojo lygio susitikimo šiuo klausimu.

„Mums prasminga tęsti šias derybas, nes jos didina spaudimą Rusijai, kad ji suprastų, jog pasuko neteisingu keliu, kad turi išvesti savo karius ir sudaryti sąlygas taikai“, – sakė O. Šolcas savo interviu visuomeniniam transliuotojui ZDF.

Paklaustas, ar Berlynas sutiktų tiekti Kijevui sparnuotąsias raketas „Taurus“ gynybai nuo Rusijos, kancleris leido suprasti, kad Berlynas laikysis savo nuosaikios karinės paramos Ukrainai politikos.

Kitaip sakant, „Taurus“ artimiausiu metu Ukrainoje nebus.

Užsienio žiniasklaidos teigimu Lenkija surengė didžiausią per pastaruosius dešimtmečius karinį paradą, taip demonstruodama savo gynybinius raumenis.

Konstatuojama, jog Lenkija tampa didžiausia Europos karine galybe. JAV pagaminti tankai „M1A1 Abrams“, Pietų Korėjos tankai K2, savaeigės haubicos K9, HIMARS, priešlėktuvinės sistemos „Patriot“ – didžiuliai kariniai techniniai pajėgumai, kuriuos šiuo metu turi mūsų kaimynai.

Praėjusią savaitę Lenkija prie sienos nusiuntė tūkstančius papildomų karių, demonstruodama raumenis Baltarusijoje dislokuotiems rusų daliniams po „Vagner“ vėliava.

Tokiems kaimynų ėjimams mes plojame atsistoję. Ir tai savaime yra didžiulė parama Lietuvai bei nieko apie grėsmes nenutuokiantiems politikos varškėčiams.

Nors mūsų politikieriai šaiposi iš lenkų, esą jie karinį šou rengia rinkimų akivaizdoje, tačiau jau geriau toks karinių raumenų šou, nei feisbukiniai uspakajoncai liaudžiai, manant, kad nieko blogo nenutiks.

Maskva supranta tik jėgos kalbą, todėl Varšuvos ėjimai yra itin savalaikiai. Tuo tarpu mūsų strategų fiksuojamos „melagienos“ apie „Vagner“ karius ant mūsų sienos ir Lietuvos teritorijoje – praėjusio dešimtmečio atgyvena.

Fotografijomis su prie mūsų sienos pozuojančiais „Vagner“ žudikais siekiama ne suklaidinti Lietuvos piliečius, o paveikti psichologiškai mūsų karius.

Kad tų, kurių rankose ginklas, skirtas ginti Lietuvą, pamatęs ausis, galvas ir kojas pjausčiusių žudikų atvaizdus, pašiurptų oda ir imtų drebėti rankos.

Tad kovojama su tokiomis psichologinėmis operacijomis turėtų būti ne spaudos pranešimais, o kovinės galios telkimu prie sienų ir kovinės parengties didinimu.

Lietuvoje

Keista vasaros ramybė. Tarsi už sienos nebūtų rusų smogikų, lenkų karių, grėsmių ir kitų nemalonumų.

Žmonės taip pavargo nuo karo, kad geriau visa tai pergyventi, ramiai paatostogauti nedegant žemei po kojoms, kur pigesni skrydžiai, apartamentai, merginos ir šaltas alus. O be to, panika griauna ekonominį stabilumą ir stabdo investicijas. Pasitikėkime NATO skydu ir ramiai gyvenkime.

Tačiau ramiai gyventi nenori stambusis verslas bei pramonė, prabilę apie verslo perkėlimą iš Lietuvos, besitraukiantį eksportą ir mažėjančius užsakymus.

Mes, naivuoliai, manėme, jog išrinktieji nesikalba tik su visokia smulkme, brazdinančia pajūry gitaras, drožiančia smūtkeles ir pardavinėjančia turgėj kiaušus.

Pasirodo, nesikalbama ir su tradiciniais rėmėjais – stambiuoju kapitalu. O su kuo kalbama? Su atvaizdu veidrodyje?

Jei taip yra iš tiesų, tuomet visiškai aišku, kodėl kyla mintys apmokestinti žmones, kurių darbu bankuose sukaupti milijardiniai indėliai.

Bet mąstymas, kad jei žmonės taupo pinigus, vadinasi, neturi kur jų dėti/turi per daug yra bolševizmo klasika.

Sveikas protas turėtų kuždėti, kad pinigų kaupimas infliacijos ir išorės grėsmių laikotarpiu rodo, jog žmonės jaučiasi nesaugiai, neinvestuoja pinigų į akcijas, verslą, o pasideda lašinius juodai dienai.

Bet kas tas eilinis žmOgus yra mūsų išrinktiesiems. Skruzdė aukštoj žolėj. Net ir prie jos pasilenkus, nieko nesimato.