Vakarai prarado ryšį su tikrove

Autorius: Sarmatas.lt Šaltinis: https://www.sarmatas.lt/08/vak... 2023-08-22 19:23:00, skaitė 1076, komentavo 2

Nuo koronaviruso iki bręstančio karo Nigeryje – Vakarų naratyvo krizė akivaizdi, sako straipsnio „UnHerd” portale autorius. Niekas nežino, kur eiti toliau ir kuo tikėti. Visuomenė dreifuoja kankinančiose abejonėse, ją paralyžiuoja tvyrantis įtarimas, kad Vakarai galutinai prarado ryšį su realybe.

Nuo pat psichoanalizės atsiradimo XIX a. pabaigoje filosofai, psichologai, istorikai ir kultūros teoretikai desperatiškai ieškojo prieglobsčio vadinamuosiuose „naratyvuose”. Viso pasaulio universitetų auditorijose šiuo miglotu terminu bandoma apibūdinti pačią mūsų tikrovę.

Mums įteigiama, kad naratyvas yra kažkas, kas apibrėžia mūsų sąmonę. Nuoseklus naratyvas suteikia tvirtą tapatybę, antraip prasideda tapatybės irimas.

Jei ši idėja privedama iki absurdo, viskas nugrimzta į savotišką postmodernią užmarštį: gauname pasaulį, kuriame viskas yra ne kas kita kaip naratyvas, ir nėra jokio esminio skirtumo tarp Niutono „Matematinių gamtos filosofijos pradmenų” ir Kerol „Alisos stebuklų šalyje”. Tačiau tai nereiškia, kad naratyvinė analizė yra nenaudinga. Priešingai.

Jau daugiau nei dešimtmetį mūsų gebėjimas suformuoti nuoseklų pasakojimą apie save yra smukęs. Sakydamas „mes”, turiu omenyje dabartinius Vakarus, atsiradusius 1945 m. po tris dešimtmečius trukusio karo, niokojimo ir ekonominių sukrėtimų. Pasakojimas apie save išsikristalizavo Šaltojo karo metais: Vakarai bus laisvės siena prieš totalitarinę Sovietų Sąjungą.

Tačiau šios ideologinės konstrukcijos žlugo kartu su Berlyno siena ir komunizmo žlugimu. Staiga prireikė naujo naratyvo, ir jis neprivertė savęs laukti. Ideologinis pasakojimas po Šaltojo karo pradėjo formuotis po 1990 m. Persijos įlankos karo, kai Saddamo Huseino vadovaujamas Irakas užpuolė Kuveitą, daugiausia taikydamasis į jo naftos telkinius.

JAV ir 42 šalių koalicija įsikišo, irakiečiai buvo nustumti atgal, o Kuveitas atgavo kontrolę. Taip buvo pasėta naujo naratyvo sėkla: laimėję Šaltąjį karą, Vakarai išlaikys taiką pagal naująjį status quo.

Šiam naujam pagrindiniam mitui reikėjo apčiuopiamo vidinio palaikymo – jį rado „naujosios ekonomikos” ideologijoje, kuri pabrėžė išsivysčiusių Vakarų perėjimą nuo pažangios pramoninės ekonomikos prie aukštųjų technologijų.

Ši idėja neatsiliko nuo kompiuterių revoliucijos, finansinių ir prekybos taisyklių sušvelninimo ir dešimtojo dešimtmečio ekonominio pakilimo euforijos. Šiame pasaulyje Billas Clintonas grojo saksofonu, o akcijų rinka sparčiai kilo.

Tačiau 2000-ųjų pradžioje naujasis pasakojimas apie erą po Šaltojo karo ėmė silpnėti. Pirmasis smūgis buvo ideologinis naujosios ekonomikos žlugimas, kai tūkstantmečių sandūroje sprogo didžiulis akcijų rinkos burbulas.

Po trejų metų prasidėjo invazija į Iraką. Ši intervencija smarkiai skyrėsi nuo pirmojo Persijos įlankos karo, kai Saddamas Huseinas aiškiai veikė kaip agresorius.

Šį kartą konfliktą inicijavo Jungtinė Karalystė ir JAV, jo neparėmė net daugelis Europos šalių, ir jis buvo pateisintas melaginga ir netikra žvalgybine informacija, vėliau pavadinta „purvinuoju dosjė” apie esą turimą Saddamo Huseino masinio naikinimo ginklą.

Tačiau net ir nepaisant šių sukrėtimų, mūsų pasakojimas iš esmės išsilaikė: toliau vyko spartus ekonomikos augimas, o karas paskatino antikarinį judėjimą, kuris galiausiai atvedė į valdžią būsimąjį prezidentą Baracką Obamą. Bet tada atėjo kitas smūgis – tikras smūgis kūju.

2008 m. visame pasaulyje žlugo būsto rinkos, ir paaiškėjo, kad visas 2000-aisiais aukštinamas augimas buvo netikras, būsto skolų išpūstas „falsifikatas”. Dar didesnė nelaimė, kad įspūdinga finansų struktūra, kuri buvo sukurta liberalizavus sektorių, pasirodė esanti supuvusi.

Tačiau dar buvo šansų, nes po 2008 m. kracho atsirado du nauji judėjimai: dešiniųjų populistų ir kairiųjų populistų. Pirmieji, daugiausia siejami su Arbatėlės judėjimu JAV, manė, kad valdžia ir korporacijos yra paskendusios korupcijoje ir pažeidinėja įstatymus.

Jo kairieji kolegos, paskatinti Bernie Sanderso ir Jeremy Corbyno iškilimo, iš esmės laikėsi tos pačios nuomonės. Abu judėjimai skyrėsi tik siūlomais metodais: kairieji norėjo didesnio valstybės įsikišimo, o dešinieji – mažinti aparatą ir skatinti rinkos konkurenciją.

Vėlesniais metais kairioji populistinio judėjimo inkarnacija praktiškai išnyko. JAV jį pasiglemžė Demokratų partija, žadėdama radikalias socialines ir kultūrines programas, kurios iš esmės nieko nekeitė. Tuo tarpu Didžiojoje Britanijoje Corbyno judėjimą užgniaužė skandalų banga, o valdžios vadžias vėl perėmė kiek apstulbę T.Blayro šalininkai.

Tuo tarpu populistinė dešinė mutavo. Paskatinti „Brexit” ir Donaldo Trampo (Donald Trump) iškilimo, jie nustūmė į šalį libertarinius blaiviuosius ir tapo pragmatiškesni, nebereikalaudami, tarkime, mažinti mokesčius dėl mokesčių mažinimo.

Dabar jie nori kultūrinio ir ekonominio atsinaujinimo. Ši evoliucija nebuvo netikėta rimtų ir vis didėjančių socialinių ir ekonominių problemų fone.

Tačiau šiandien yra pagrindo manyti, kad populistinė dešinė taip pat patyrė nesėkmę. Donaldas Trampas laimėjo prezidento rinkimus, tačiau jokių rimtų konstruktyvių pokyčių nepasiekta.

Įvyko tik tai, kad Amerikos politinė sistema tapo labai nestabili, o daugelis ankstesnių normų, kurios ją kažkaip laikė kartu, ėmė byrėti. Pastarosiomis savaitėmis tai pasiekė kulminaciją, kai buvo suimtas ir apkaltintas pats D. Trampas – įsisiautėjo anarchija, nuo kurios šalis vargu ar atsigaus.

Didžiojoje Britanijoje „Brexit” judėjimui pavyko išstoti iš Europos Sąjungos po ilgus metus trukusių konservatorių partijos ginčų. Tačiau ir vėl niekas iš esmės nepasikeitė. Ekonomika nepakilo kaip raketa. Masinė imigracija tik padidėjo.

Kultūrinės ir sisteminės dešiniojo populizmo problemos išliko tokios pat, kokios buvo prieš „Brexit”. Kartu neįvyko ir nieko katastrofiško. „Europos Sąjungos šalininkai” žadėjo ekonomikos žlugimą ir smarkiai sumažėjusią prekybą su Europa, tačiau ir jie apsiskaičiavo. Nieko iš to neįvyko. Tiesą sakant, apskritai niekas nepasikeitė.

Pasirodo, nei Jungtinėje Karalystėje, nei JAV nebėra nuoseklaus naratyvo. Niekas nežino, kur eiti toliau ir kuo tikėti. Ir, kaip parodė trys pastarieji įvykiai, ši pražūtinga situacija jau sukėlė rimtų mūsų politinės kultūros sutrikimų.

Pirmasis toks įvykis buvo koronaviruso protrūkis ir priimtinas atsakas – karantinas ir vakcinacija. Palyginkime šį skaudų epizodą su, tarkime, karu Irake. Šiandien dauguma vakariečių sutinka, kad karas Irake buvo tragiška klaida, sukėlusi siaubingų padarinių, tačiau mes kažkaip su tuo susitaikėme.

Jei susėstumėte prie pietų stalo su nepažįstamais žmonėmis, visi kažkiek žinotumėte apie Irako karą ir turėtume apie ką diskutuoti.

Tačiau to negalima pasakyti apie pandemiją ir vyriausybės atsaką. Paprasčiausiai nėra jokio priimtino pasakojimo. Ar mes įveikėme virusą protingais ir racionaliais veiksmais? O gal, priešingai, per daug jį užgriebėme ir tik padidinome chaosą? Vienareikšmiško atsakymo nėra, ir tai kankina.

Antrasis įvykis buvo praėjusių metų „Nord Stream” dujotiekio diversija. Vėlgi, neturime oficialios versijos ar net visuotinai priimtino požiūrio į tai, kas įvyko. Dauguma žmonių supranta, kad šis milžiniškas įvykis turės didžiulių ekonominių ir geopolitinių pasekmių ateinančiais metais.

Tačiau neturime nuoseklaus pasakojimo apie tai, kodėl buvo sunaikintas dujotiekis, kas tai padarė ir kokios bus pasekmės. Vietoj to plinta sąmokslo teorijos, o ši tema, kaip ir koronavirusas, yra jautri.

Vėliau, vasaros pradžioje, į Maskvą žygiavo Rusijos PMC „Wagner” vadovas Jevgenijus Prigožinas. Kai tai įvyko, žiniasklaida ėmė virsti iš koto. Buvome priversti manyti, kad artėja perversmas, kuris pakeis pasaulį, ir kad prieš mūsų akis vyksta istorinis įvykis, savo mastu galbūt prilygstantis Sovietų Sąjungos žlugimui.

Bet iš viso to gavosi šnipštas. Prigožinas sustojo, atsiprašė ir su dalimi kariuomenės pasitraukė į Baltarusiją. Išvados buvo labai neįtikinamos, ir vėl nėra nuoseklaus aiškinimo, kas įvyko. Negalime to suvirškinti, ir ši tema mums kelia nepatogumų.

Visi šie pasaulį keičiantys momentai patvirtino, kad laikui bėgant naratyvas bus vis labiau ir labiau trūkinėjantis. Tai dar kartą parodė neseniai įvykęs perversmas Nigeryje, atskleidęs nepatogią tiesą apie Prancūzijos ir Afrikos santykius, kurią mes mieliau ignoruotume.

Tačiau, kai užmerkiame akis, mūsų įtaka pasaulyje mažėja. Vis dažniau pasaulyje įvyksta svarbių įvykių – arba pseudoįvykių – kurie sukelia didžiulį atgarsį, bet paskui tyliai nugrimzta į užmarštį.

Kas bus toliau? Po pirminio protrūkio, o kartais net isterijos, žmonės priversti judėti toliau, dar nespėję suvirškinti to, kas įvyko. Kitaip tariant, mes, kaip visuomenė, judame į priekį nesusiformavę nuoseklaus, darnaus ir visuotinai priimtino pasakojimo apie realią tikrovę.

Mes dreifuojame, kamuojami kankinančių abejonių ir paralyžiuojami kankinančio įtarimo, kad Vakarai galutinai prarado ryšį su tikrove.

Philipas Pilkingtonas – makroekonomikos ir investicijų specialistas, knygos „Reformation in Economics” autorius.