M. Kundrotas. Slinktis į vulgarybę

Autorius: Alkas.lt Šaltinis: https://alkas.lt/2023/09/22/m-... 2023-09-23 17:11:00, skaitė 820, komentavo 3

Stebint pretendentų į politinį, kultūrinį ir socialinį elitą retoriką kyla klausimas: kada? Kada Lietuvos viešajame gyvenime tapo norma kuo šlykščiau ir įžūliau kalbėti ir elgtis, kada tai imta laikyti šaunumu?

Gatvės ir kalėjimo subkultūrose, ko gero, taip buvo visada. Klausimas kitas – kada ši norma prasismelkė į bendrąjį viešąjį diskursą, o ypač – į sluoksnį, pristatomą kaip aukštuomenė? Tik apčiuopę reiškinio šaknis galėsime atsakyti, iš kurios pusės pradėti spręsti problemą.

Viena pirmųjų kregždučių, aplankiusi mus dar persitvarkymo laikais, buvo satyrinė estrados grupė „Gulago univermagas“. Jau jos repertuare būta į valias seksualinės ir fekalinės retorikos, pateiktos gana vulgaria forma. Vis dėlto ši grupė dar išties buvo satyrinė.

Vulgarybes galima skirstyti į dvi grupes: sąmojingas vulgarybes ir vulgarybes be jokio sąmojo. Pastarosios ypač būdingos lytiškai bręstančiam, hormonų kamuojamam jaunimui. Užtenka nupiešti lytinį organą – ir jau juokinga, linksma. Sukurti ką sąmojingesnio dar trūksta intelektualinių jėgų.

Akivaizdu, kad „Gulago univermago“ satyra buvo sąmojinga. Vulgarūs seksualiniai tekstai pasižymėjo išradingumu. Ko vertas vien fragmentas apie kampe pastatytas Čiapajevo kojines – užuomina į sovietų kariuomenėje ir apskritai sovietiniame gyvenime besireiškusias antisanitarines sąlygas, apsileidimą, čia pat laikant save žmonijos žiedu.

Be to, šie tekstai kilo iš teisėto pasipiktinimo okupacine represine sistema. Tai buvo savotiška emancipacija, išsivadavimo, atsiribojimo ir pasmerkimo žymuo.

„Gulago univermagas“ atėjo ir praėjo, kartu su pačiu persitvarkymu. Ilgalaikę kultūrinę revoliuciją reikėtų sieti su kitu projektu. Tai buvo „Radijo šou“. Jei „Gulago univermagas“ šaipėsi iš okupantų ir jų kultūrinių stabų, tai „Radijo šou“ siekė sulaužyti visai kitas kultūrines ikonas. Šis projektas nukreiptas prieš tautiškumą, krikščionybę ir kultūrinį konservatyvumą. Visa tai, ką dabartinė kultūrinė kairė laiko laužytinais stabais. Nežinia, ar projekto autoriai buvo skaitę šios krypties lyderių tekstus, bet juos vykdė.

Tai buvo niūrūs komunistų restauracijos laikai. Socialinis chaosas, kai vieni žmonės lipo per kitų galvas, kad įsitvirtintų naujojoje santvarkoje. Humoro tada reikėjo kaip oro. Tai buvo vienintelė adekvati reakcija į socialinį absurdą, kai vieni statėsi pilis, o kiti graužė sausą „bulką“. Ir atsirado žmonių, kurie gebėjo pakelti lietuvio ūpą. „Bentski šou“, „VRS kamera“, „Dviračio šou“, iš kurio išsirutuliojo „Dviračio žinios“ šią misiją – nors ir su epizodiniais vulgarumo atvejais – vykdė puikiai.

„Radijo šou“ išsiskyrė iš bendro konteksto. Jis pasižymėjo vulgarumu dėl paties vulgarumo, siekiant dekonstruoti šimtametes lietuvių kultūrines ir istorines vertybes. Antanas Smetona, Steponas Darius ir Stasys Girėnas, partizanai, tremtiniai ir politiniai kaliniai ten vaizduoti menkystomis ir iškrypėliais. Neapykanta viskam, kas lietuviška ir krikščioniška, smelkte smelkėsi praktiškai iš kiekvienos laidos.

Sovietų okupacijos metais išaugusią kartą daug kas vadina prarastąja karta. Bet ši karta išugdė Vytautą Klovą ir Justiną Marcinkevičių, Antaną Terlecką ir monsinjorą Alfonsą Svarinską, ši karta sukūrė Sąjūdį ir atkūrė Lietuvą. Daug labiau prarasta reiktų laikyti „Radijo šou“ kartą.

Nepritrūko ir importo. Šalia vietinio „Radijo šou“ augantį jaunimą auklėjo „Byvis ir Tešlagalvis“, nors šiam animaciniam filmukui buvo dar toli iki šiandieninio „Pietų parko“. O muzikos pasaulyje siautėjo „Pompa“, turbūt pirmoji iš vietinių grupių estetizavusi ir normalizavusi kriminalinį pasaulį.

Ne paskutinį vaidmenį persitvarkymo kartos pasaulėvaizdžio formavimosi procese suvaidino ir grupė „Ž.A.S“. Visgi jos tekstai skyrėsi nuo „Pompos“. „Ž.A.S“ apdainavo socialinės apačios gyvenimą, apdainavo jį tos pačios apačios žodynu, bet šios grupės tekstuose nėra pasimėgavimo šiuo gyvenimu. Veikiau atvirkščiai – matyti tam tikra empatija tų žmonių skausmui, galima net įžvelgti persergėjimą, ko vengti. Deja, daugelis šios grupės dainose įžvelgė tik paviršių ir atitinkamai kūrėsi savo pasaulį.

Persitvarkymo karta užaugo. Jos atstovai tapo rinkėjais ir renkamaisiais. Atėjo laikas, kai viešojoje kultūroje įsitvirtinusios normos perėjo ir į politiką. Ekshibicionistas pripažintas valstybės kūrėju, viešas valstybės vėliavos išniekinimas – kultūrinės drąsos požymiu, vertu premijos, o valstybės premjerė leidžia sau tokią leksiką, nuo kurios net paprastam liaudies žmogui raustų ausys. „Radijo šou“ užmojis pavyko. Revoliucija pasiekė apogėjų. Padugnės tapo elitu, o elitas paskelbtas padugnėmis.

Šiandien aukštoji kultūra – tik saujelės konservatyvių inteligentų rūpestis. Jos vietą užėmė liumpenų kultūra. Jai besipriešinantys skelbiami marginalais, ekstremistais, patvoriniais. Net valstybės priešais. Nes valstybė sutapatinta su revoliucine sistema.

Paradoksalu, bet, atskyrus minėtą saujelę inteligentų, daugiau sveiko proto ir bendražmogiško padorumo dabar pastebėsime liaudyje nei „elito“ gretose. Didelė dalis liaudies bent supranta, kam skirti lytiniai organai, ir kur veda narkotikai.

Vakaruose kairieji radikalai pirmiausiai užgrobė kultūros ir švietimo įstaigas, tik tada atėjo į politiką. Panašiai įvyko ir Lietuvoje. Algirdas Ramanauskas ir Rimas Šapauskas užaugino kartą, kuri šiandien balsuoja už Ingridą Šimonytę, Viktoriją Čmilytę ir Aušrinę Armonaitę.

Savo užmojį „Radijo šou“ duetas atvirai pripažino viename interviu: tai, kad mes šlykščiai keikdavomės, išgelbėjo Lietuvą nuo to, kad į valdžią ateitų koks Kazimieras Uoka. Dabar galima džiaugtis, nes atėjo Tomas Vytautas Raskevičius.

Teisus A. Smetona, įžvelgęs, kad politikos gyvenimui paruošia kultūros gyvenimas. Nuo kultūros ir dera pradėti, jei norime gyventi kitokioje valstybėje. Kai tautinis jaunimas gatvėse šūkaudavo „šiandien – gatvė, rytoj – Seimas!“, visad norėdavosi pridurti: „taip, bet tik per universitetą“.

Alternatyvi žiniasklaida, alternatyvus švietimas, alternatyvus kultūrinis turinys – kelias į viešosios erdvės keitimą.

Jokia revoliucija nėra amžina. Žmonijos istorija – tai aibė banguotų linijų. Degradacijos epizodus keičia dvasinio atgimimo etapai ir atvirkščiai. Jaunam žmogui būdinga siekti malonumų, bet dėsninga ir prasmės paieška.

Nuo likusios inteligentijos priklauso, kuris motyvas taps svarbesnis. Inteligentija turi rasti kelią į sveikosios liaudies dalies protus ir širdis. O tada bendromis jėgomis užsiauginti naują kartą.

Tai reikalaus daug ilgesnio proceso nei sudalyvavimas vieneriuose rinkimuose. Bet tik taip kuriami ilgalaikiai pokyčiai.

Autorius yra politologas