M. Kundrotas. Antroji Lietuva. Ar tai – Lietuva?

Autorius: Alkas.lt Šaltinis: https://alkas.lt/2023/10/06/m-... 2023-10-06 16:49:00, skaitė 771, komentavo 2

Internete verda aštrios diskusijos. Vytautas Sinica pavadino Antaną Kandrotą-Celofaną antrosios Lietuvos atstovu. „Antrosios Lietuvos“ partijos iniciatorė Nida Vasiliauskaitė tai pavadino niekšybe. Nesą nieko bendro tarp Celofano ir antrosios Lietuvos. Tad kiek gi yra Lietuvų ir kas jas sudaro?

Lietuvos vizijų takoskyra nėra tik šiandienos reiškinys. Mažų mažiausiai jis siekia XIX–XX a. sandūrą, kai išsiskyrė istorinė ir tautinė Lietuva.

Pirmajai atstovavo sulenkėjusi bajorija, antrajai – tautiška inteligentija. Liaudis šiuo klausimu pasidalijo, nors didesnė jos dalis linko į antrąją pusę.

Atkūrus Lietuvą tautiniais pagrindais vėl radosi takoskyra. Tautininkai ir dalis krikdemų siekė išlaikyti tautinę Lietuvą, dauguma liaudininkų ir socdemai puoselėjo pilietinės-teritorinės Lietuvos projektą. Trečiąsyk išsiskyrė sovietų ir partizanų, vėliau – taikiosios rezistencijos Lietuvos.

Šiandien skirties liniją tarp skirtingų Lietuvų kiekvienas brėžia ten, kur tik išmano.

N. Vasiliauskaitė, kiek įmanoma suprasti iš jos retorikos, mato skirtį tarp priimančiųjų sprendimus ir nuo tų sprendimų nušalintųjų.

Šiuo atveju antroji Lietuva sudarytų absoliučią daugumą Lietuvos Respublikos piliečių. Bet ar viskas taip paprasta?

Ar tikrai priimantys sprendimus ir nuo jų nušalintieji vadovaujasi vieningomis vizijomis? Kita vertus, ar nėra besidengiančių segmentų iš to, kas vadinama pirmąja ir antrąja Lietuva?

Šiuolaikinės Lietuvos skirstymas į pirmąją ir antrąją, mažų mažiausiai, siekia prezidento rinkimus, kuriuose Rolandas Paksas įveikė Valdą Adamkų. Labai supaprastintai ši skirties linija brėžta tarp elito ir liaudies.

Dar labiau supaprastintai – tarp provakarietiškų ir prorusiškų elementų. O labiausiai supaprastintai – tarp patriotų ir priešiškos valstybės agentų.

Nors R. Pakso pusėje buvo ir žymūs Lietuvos laisvės gynėjai, pradedant Antanu Terlecku, baigiant Petru Gražuliu.

Jei kalbėsime apie skirtį tarp elito ir liaudies, pirmiausiai teks apsibrėžti, kas yra elitas? Jei tai – tie, kurie sprendžia tautos ir šalies likimą, tai skirtis bus vienur, jei tai – išsilavinusi ir mąstanti visuomenės dalis, skirtis bus visiškai kitur.

Galima ir šiandien beveik vyraujanti apibrėžtis yra ir tokia, kad elitas – tai tie, kuriems gyvenime pasisekė, kurie – gal ne visada dorais būdais – pasiekė turtų ir įtakos.

Daugelį metų kalbantis su įvairių visuomenės segmentų atstovais kyla įspūdis, kad N. Vasiliauskaitės antroji Lietuva, kuri nušalinta nuo sprendimų, bet yra mąstanti ir galinti balsuoti už filosofės partiją, gyvuoja tik jos gražiose ir šviesiose mintyse.

Tarp nušalintųjų mąstantieji sudaro vertybiškai gerbtiną, bet kiekybiškai – apgailėtiną mažumą. Dauguma visuomenės narių galvoja tik apie duoną ir žaidimus. Jie norėtų, kad valstybė jiems duotų, o patys iš jos nusiteikę tik imti. Politika Platono prasme jiems svetima.

Ne taip seniai antrajai Lietuvai bandė atstovauti Pranciškus Šliužas, siekęs, kad visi Lietuvos piliečiai būtų labiau įgalinti prieiti prie esminių visai šaliai sprendimų. Kas tuomet buvo antroji Lietuva – saujelė aktyvistų, šaltyje ir drėgmėje rinkę parašus referendumui dėl pilietinių teisių išplėtimo, ar tie, kurie, patvirtinus referendumą, patingėjo pakelti savo aptukusias sėdynes ir nueiti iki balsadėžių?

Simboliška, jog N. Vasiliauskaitei prabilus apie antrąją Lietuvą jos Feisbuko sienoje suskubo reikštis vata, kalbanti, jog Ukraina grumiasi JAV imperiniame kare prieš Rusiją.

Kuri čia Lietuva – pirmoji ar antroji? O gal nei viena, nei kita? Tada reiktų kalbėti apie trečiąją, o gal ir ketvirtąją Lietuvą.

Akivaizdu, jog daugeliui inteligentų nėra pakeliui su žmonėmis, galvojančiais kategorijomis „valgyti, miegoti“. Jie verčiau save priskirs pirmajai Lietuvai, elitui ir politinei klasei, nors su valdančiąja sistema čia nėra nieko bendro.

Savo ruožtu tarp norinčių valgyti taip pat gali būti ir esama žmonių, kuriems esama sistema šį poreikį užtikrina, ir tokių, kurie jaučiasi nuskriausti.

Pagaliau nuskriaustuosius galima skirstyti į tuos, kuriems priimtina Kovo 11-osios Lietuva, kurie norėtų LSSR, ir kuriems tiesiog „dzin“.

Vienąsyk prabilus apie skirtingas ir susipriešinusias Lietuvas atveriama Pandoros skrynia. Paaiškėja, kad kiekvienas Lietuvos gyventojas galiausiai gali turėti savo Lietuvą. Visgi, jei kalbėsime apie apčiuopiamiausią skirtį – tarp elito ir liaudies – N. Vasiliauskaitė nėra ir nebus antrosios Lietuvos lyderė.

Šarikovams bet kokie inteligencijos požymiai kelia alergiją. Jų lyderiai, geriausiu atveju, Vilija Blinkevičiūtė ar Ramūnas Karbauskis, blogiausiu – Celofanas ar Erika Švenčionienė.

Kalbėti apie laisvę, tautiškumą, dorybes ar kitas teorines koncepcijas su šarikovais nėra jokios prasmės. Jiems reikia sakyti: ateisime į valdžią, duosime pinigų. Mažinsime mokesčius ir didinsime išmokas.

Iš ko mokėsime išmokas? Atimsime iš „buržujų“. O kas tie „buržujai“? Čia jau priklauso nuo auditorijos. Proletarui „buržujus“ gali būti verslininkas, o verslininkui – valstybės tarnautojas.

Žaliaisiais pasivadinusi partija, žadanti grąžinti sadistinį kailių verslą, irgi apeliuoja į tuos, kurie nori valgyti.

Ar yra išeitis? Yra, tik palaipsnė.

Pirmiausiai sutelkti vertybiškai mąstančią inteligentiją, nes tai – stabiliausias ir patikimiausias elektoratas. O tada jau galvoti, kaip motyvuoti norinčius valgyti. Pradėti nuo mažumos, tada eiti į daugumą. Tai – ne vieno dešimtmečio darbas.

Tiek pirmoji, tiek antroji Lietuva yra segmentuotos. Ne visi pirmosios atstovai remia sistemą, kaip ir ne visi antrosios atstovai – vatnikai.

Pastarieji apskritai nėra Lietuva.

Metas tai pasakyti aiškiai ir principingai. Su kitais galima kalbėtis.

Autorius yra politologas