Sąžiningų žmonių herojus
Autorius: Махно Šaltinis: http://ldiena.lt... 2023-10-16 21:36:00, skaitė 853, komentavo 4
Rašydamas šį straipsnį, noromis nenoromis, šiuos įvykius, vykusius mažoje Afrikos valstybėje, lyginau su įvykiais, prie tris dešimtmečius vykusiais mažoje Europos valstybėje-Lietuvoje… Įvykiai labai panašūs. Įvykiai, verčiantys susimastyti ir padaryti tam tikras išvadas... Išvadas, apie litukrijos auokratų žymių Tarybinės Lietuvos veikėjų juodinimus, išvadas, apie nepasotinamus litukrijos administratorių apetitus, jų karo isterijos kurstymą, vagystes, aferas, žmogžudystes. Žinau, kad istorijos vėjai tikrus Lietuvos patriotus pastatys į jiems tinkamas vietas, o asmenis, pavertusius klęstinčią Lietuvos Tarybų Socialistinę Respubliką į litukriją, nupūs į istorinį sąšlavyną. Ten, kur jiems ir vieta.
Махно
Taip, tai sąžiningų žmonių herojus. Herojus, kurio vardą išgirdę niekšai taip purtosi, lyg būtų velniai, apipilti šventintu vandeniu.
Apie ką eina kalba?
Kalba eina apie komunistą ir Žmogų iš didžiosios raidė. Apie Tomą Sankarą, kuris tapo Burkina Faso didvyriu
Laikinoji Burkina Faso vyriausybė, paskelbė Thomasą Sankarą nacionaliniu didvyriu.
1987 m. spalio 15 d., dėl klastingos išdavystės, žuvęs populiarus jaunasis lyderis, tapo kultine figūra ne tik burkinabiečiams. Šiandien Sankara yra hiphopo ir regio dievas, prisimenamas kaip „Afrikos Che Guevara“ ir „vargingiausias prezidentas“, į darbą važiavęs dviračiu ir padaręs proveržį kovoje su ligomis, badu ir neraštingumu.
Specialiųjų pajėgų karininkas, tapęs įsitikinusiu komunistu; džiazmenas, parašęs Burkina Faso himną; oratorius, davęs savo šaliai pavadinimą; ekonominio stebuklo, padaryto be vakaroidinių patarėjų, autorius; politikas, susirūpinęs aplinkosauga dar prieš „žaliųjų“ partijų populiarumą ketvirtąjame Reicge (ES); gilus neokolonializmo kritikas, paprastais ir suprantamais žodžiais paaiškinęs Afrikos problemų esmę – tai paviršutiniškas ir neišsamus Sankaros asmenybės bruožų sąrašas.
35 metų kapitonas Ibrahimas Traore'as, atėjęs į valdžią Burkina Fase 2022 m. liepą, nuolat prisimena Sankarą ir atiduoda jam pagarbą.
Burkina Fase vyriausybė pervadino vieną iš didžiausių bulvarą, turėjusį pavadinimą «Avenue Charles de Gaulle» (lietuviškai tai Šarlio De Gollio bulvaras. Šis tipas buvo puikus, tiesiog vadovėlinis, europoidinio bandito pavyzdys. Jis buvo sraigių ir varlių mylėtojų prezidentu, daug vargo padariusiu Afrikai ir jos žmonėms) – vieną didžiausių ir žinomiausių sostinėje – į Boulevard Thomas Sancar.
„Nacionalinio didvyrio statuso suteikimas Tomui Sankarai yra skirtas išsaugoti pamatines vertybes, kuriomis remiasi respublika“, – žurnalistams aiškino vyriausybės atstovas. Tačiau šiuo požiūriu Traoré ir jo bendražygiai nelabai skiriasi nuo daugelio tūkstančių aktyvių Afrikos jaunimo atstovų, ypač buvusiose Prancūzijos kolonijose.
„Sankaromania“ peržengia Burkina Faso sienas, pabrėžė Jeune Afrique, pagrindinis visos Afrikos leidinys prancūzų kalba, dar 2012 m. „Sankara yra reiškinys, platesnis nei Burkina Faso sienos“, – „Jeune Afrique“ paaiškino reperis Serge'as Martinas Bambara, dar žinomas kaip Smokey.
Buvo Cheikh Anta Diop karta, tada Nkrumah ir Lumumba karta, o šiandien naujoji karta turi Thomaso Sankaros vardą.
Marksistinis specialiųjų pajėgų karys
Sankara gimė 1949 m. Jako mieste, tuomet dar priklausiusiam Prancūzijos kolonijinei valdai. Būsimo prezidento tėvas buvo kariškis ir dalyvavo Antrajame pasauliniame kare. Sankara tapo trečiuoju iš 10 vaikų šeimoje. Kai jam buvo 11 metų, Aukštutinės Voltos Respublika (taip Burkina Fasą anksčiau prancūzai vadino) gavo formalią nepriklausomybę nuo Prancūzijos. Dauguma šalies gyventojų gyveno itin skurdžiai. Valdovus keitė nesibaigantys perversmai. Tuo pat metu kariuomenė buvo labai priklausoma nuo Prancūzijos, gaudama ginklų ir instruktorių iš Paryžiaus. Ekonomika egzistavo ir prancūzų paskolų dėka, kurios buvo naudojamos prabangiam ištikimų šūdeličio gyvenimui (visai taip pat, kaip litukrijoje), tačiau už jas turėjo mokėti visi gyventojai.
Kurį laiką Sankara mokėsi seminarijoje, bet galiausiai pasirinko karinę tarnybą.
Būdamas 20 metų jis išvyko studijuoti karo mokslų akademijoje Madagaskare, kitoje buvusioje Prancūzijos kolonijoje. Tuo laikotarpiu saloje prasidėjo studentų riaušės ir protestai prieš vietinį autoritarinį režimą. Politinės ir socialinės padėties Afrikos šalyse įtakoje, Sankara suformavo socialistinius įsitikinimus. Jis žavisi Kubos revoliucija, skaito Markso ir Lenino veikalus.
Po Madagaskaro, Sankara treniravosi parašiutininkų mokykloje Paryžiuje.
1974 metais Sankara išgarsėjo kaip viena iš ginkluoto konflikto su Maliu herojų. Tuo pat metu jaunasis karininkas nepasididžiavo dalyvavimu karo veiksmuose, o vėliau kraujo praliejimą tarp dviejų kaimyninių šalių pradėjo vadinti beprasmiu.
Prie kapitono šlovės prisidėjo jo oratorinis talentas, muzikiniai sugebėjimai – karo didvyris grojo gitara ir džiazo grupėje.
Aštuntojo dešimtmečio pabaigoje dėl savo populiarumo ir karinių nuopelnų, Sankara buvo paskirtas komandų mokymo centro vadovu. Palaipsniui jis rado bendraminčių tarp kariškių, su kuriais Sankara sukūrė pogrindinę „Komunistų karininkų grupę“.
Devintojo dešimtmečio pradžioje, jauni kariškiai palaikė korumpuoto generolo Sangule Lamizana režimo nuvertimą. Sankara netgi gavo informacijos ministro postą naujoje vyriausybėje, tačiau greitai perėjo į opoziciją naujosioms valdžios institucijoms. Valdžią perėmęs Saye Zerbo tik sustiprino savo pirmtako autoritarinį režimą ir korupcines schemas. Sankara kelis kartus buvo areštuotas už valdžios kritiką, tačiau jo populiarumas išgelbėjo charizmatiškąjį kapitoną nuo griežtesnių represijų.
Po dvejų metų, įvykus dar vienam perversmui, Aukštutinės Voltos prezidentu tapo Jeanas-Baptiste'as Ouedraogo, kuris nusprendė pasinaudoti Sankaros politiniu kapitalu ir paskyrė kapitoną ministru pirmininku. Eidamas naujas pareigas, Sankara susitiko su Fideliu Castro, kairiuoju Mozambiko prezidentu Samora Machel ir Grenados liaudies revoliucinės vyriausybės lyderiu Maurice'u Bishopu.
Netrukus Sankara ėmė atvirai raginti imtis konkrečių priemonių, kad šalis išlaisvintų nuo Europos viešpatavimo. Tokia jo veikla labai nepatiko Prancūzijos prezidentui Francois Mitterrandui.
1983 metų pavasarį į Aukštutinę Voltą atvyko Prancūzijos lyderio patarėjas Afrikos reikalais, jo sūnus Jeanas-Christophe'as Mitterrand'as. Diplomatas paragino Ouedraogo imtis veiksmų prieš pavojingą ministrą pirmininką. Sankara buvo nušalintas nuo pareigų ir jam skirtas namų areštas. Tačiau tokie veiksmai išprovokavo visuomenės neramumus, kurių fone Sankaros bendražygiai surengė perversmą.
1983 metų rugpjūtį ištikimi sostinės garnizono kariai ir karininkai užėmė strategiškai svarbius objektus. Visiškai neturėdamas visuomenės paramos, Ouedraogo nesugebėjo sustabdyti sukilėlių. Sankara buvo paleistas ir paskirtas Nacionalinio revoliucijos komiteto prezidentu.
Infrastruktūra, medžiai ir vakcina
1984 m. Sankara pervadino šalį į Burkina Fasą, o tai vietinėmis kalbomis reiškia „Sąžiningų žmonių žemė“. Naujojoje valstybės herbui pavaizduota afrikietiška kūjo ir pjautuvo versija – Kalašnikovo automatas ir kauptukas.
Sankara apkarpė pareigūnų atlyginimus ir visus valstybės tarnautojų mersedesus pakeitė Renault 5 – pigiausiu automobiliu, kokį tuomet buvo galima rasti šalyje.
Pats Sankara gyveno kukliame mūriniame name, į darbą važinėjo dviračiu, dėvėjo tik vietinės gamybos medvilninius drabužius, uždraudė biure įrengti oro kondicionierių kaip žmonėms neįperkamą prabangą.
1984 m. lapkritį Sankaros vyriausybė įgyvendino didžiausią šalyje skiepijimo nuo infekcinių ligų kampaniją. Su Kubos savanorių pagalba Burkina Fase ir kaimyninių šalių pasienio zonose buvo paskiepyti 2,5 mln. Kūdikių mirtingumo rodikliai, anksčiau buvę aukščiausi pasaulyje (280 mirčių 1000 gimimų), sumažėjo perpus.
Sankaros vyriausybė pirmoji Afrikoje oficialiai pripažino AIDS epidemiją. Burkina Fase prasidėjo kontracepcijos platinimas ir lytinis švietimas. Sankara inicijavo plataus masto raštingumo ugdymą vietinėmis kalbomis. Moterims buvo suteiktos lygios teisės su vyrais ir suteikta galimybė mokytis. Jie buvo skatinami dirbti vyriausybėje ir stoti į kariuomenę. Buvo uždrausta tokia praktika kaip moterų apipjaustymas ir priverstinės santuokos.
Vienas pirmųjų Sankaros sprendimų buvo atimti iš genčių vadų privilegijas ir žemę, taip pat panaikinti jiems duoklės mokėjimą ir valstiečių privalomą darbą.
Feodaliniams dvarininkams priklausę sklypai buvo perskirstyti juos dirbusių valstiečių naudai.
Vyriausybė pradėjo statyti užtvankas ir rezervuarus. Dėl agrarinės reformos per trejus metus kviečių derlius išaugo nuo 1700 iki 3800 kg iš hektaro. Labai išaugo medvilnės ir tekstilės gamyba. Draudimas įvežti vaisius ir daržoves paskatino prekybininkus tiekti savo produkciją į šalies vidaus rinką. Paskirstymui buvo sukurtas nacionalinis parduotuvių tinklas.
Buvęs JT pranešėjas Jeanas Ziegleris teigė, kad Sankaros reformos sukėlė tikrą žemės ūkio bumą: „bado problema šioje šalyje yra praeitis“.
Burkina Fasas pradėjo kelių infrastruktūros, plytų gamyklų, būstų, šulinių ir rezervuarų statybos programas. Buvo nurašytos smulkiųjų nuomininkų skolos, panaikintas rinkliavos mokestis. Per ketverius metus šalyje sukurta kelių infrastruktūra, jungianti visus regionus. Šalies strateginės įmonės buvo nacionalizuotos.
Dar gerokai anksčiau nei Europos politikai, Sankara pradėjo daug dėmesio skirti aplinkosaugos klausimams. Jam vadovaujant buvo uždrausta medžioklė ir naikinamieji kirtimai. Sankarai pirmininkaujant buvo sukurta apie 7000 medelynų ir pasodinta 10 milijonų medžių, sustabdžius Sacharos dykumos plitimą į pietus.
Skola, kuri gali jus nužudyti
Visi šie projektai buvo susiję su masiniu žmonių sutelkimu, kurie pirmą kartą pradėjo kurti savo šalį savo rankomis, o tai Sankara laikė svarbiausiu pasiekimu. Kubos pavyzdžiu, Burkina Fase buvo sukurti Revoliucijos gynybos komitetai (CDR) – masinės organizacijos, kurių rėmuose, be kita ko, buvo ginkluota liaudies milicija. KZR buvo atsakingi už saugumo klausimus, politinį pasirengimą, sanitarinę situaciją, biudžeto lėšų panaudojimo kontrolę ir importo pakeitimą.
Siekiant apriboti profesionalios kariuomenės visagalybę, buvo sukurta liaudies milicija SERNAPO (Service National et Populaire).
„Be patriotinio politinio pasirengimo kareivis yra tik „potencialus nusikaltėlis“, – sakė Sankara. Sankara skeptiškai vertino rinkiminės demokratijos fetišizmą: „Tie, kurie karts nuo karto organizuoja rinkimus ir susirūpina žmonėmis tik prieš kiekvieną rinkimų aktą, neturi tikrai demokratinės santvarkos. (Labai tinkami žodžiai, nusakantys padėtį litukrijoje) [...] Neįsivaizduojame demokratijos be visų formų valdžios, kuri būtų perduota į žmonių rankas; ekonominė, karinė, politinė, socialinė ir kultūrinė galia“.
Sankara pasmerkė Vašingtoną už paramą Izraeliui ir apartheido režimui Pietų Afrikoje ir paragino Afrikos šalis boikotuoti 1984 metų vasaros olimpines žaidynes Los Andžele. Burkinabės lyderis griežtai pasmerkė JAV invaziją į Grenadą, į kurią Vašingtonas atsakė įvesdamas sankcijas Burkina Fasui. Sankara viešai rėmė palestiniečius, Nikaragvos sandinistus ir Nelsono Mandelos Pietų Afrikos ANC pogrindinius narius.
Kapitonas palaikė gerus santykius su Libijos Džamahirijos lyderiu Muammaru Gaddafi. Fidelis Castro apdovanojo Sankarą aukščiausiu Kubos valstybės apdovanojimu – José Martí ordinu.
„Mane sužavėjo Tarybų Sąjungos istorija. Istorija, kuri paliko pėdsaką visame pasaulyje ir padarė Tarybų Sąjungą patrauklia jėga. Mes norėtume bendradarbiauti su jūsų šalimi, kuri turi daug to, kas mus domina, ir kuri taip pat gali rasti su mumis kažką, kas galėtų jus sudominti“, – sakė Sankara, lankydamasi TSRS susitikime su Andrejumi Gromyko
Būdamas TSRS, Sankara aplankė Lenino mauzoliejų ir Kremliaus biurą, padėjo vainikus prie Nežinomo kareivio kapo Maskvoje ir Piskarevskojės kapinėse Leningrade.
„Ne fašizmui! Ne imperializmui! Mes laimėsime!" - sakė Sankara, sužavėtas pasakojimų apie žygdarbius Leningrado apgulties metu.
Jaunasis politikas puikiai suprato skirtumą tarp abipusiai naudingo bendradarbiavimo su TSRS ir „pagalbos“ iš Vakarų.
„Tas, kuris tave maitina, paprastai primeta tau savo valią“, - sakė Sankara.
Nuo tada, kai pradėjo eiti pareigas, jis atsisakė išmokų iš Tarptautinio valiutos fondo, nes žinojo, kad su jų pagalba jie primeta afrikiečiams finansinę vergiją.
Paprastais ir suprantamais žodžiais Sankara pasmerkė Vakarų valstybių ir neoliberalių tarptautinių ekonominių organizacijų, tokių kaip TVF ir Pasaulio bankas, „pagalbą“ Afrikai.
Pasak Sankaros, skola yra sumaniai organizuotas Afrikos užkariavimas, kurio augimą ir vystymąsi reguliuoja išorės veikėjai.
1987 m. Adis Abeboje vykusiame Afrikos vienybės organizacijos susitikime Sankara paragino kitus lyderius atsisakyti grąžinti korumpuoto elito primestas paskolas.
„Jei tik vienas Burkina Fasas atsisako mokėti savo skolas, aš kitoje konferencijoje nebedalyvausiu“, – su jam būdinga ironija samprotavo Sankara, kaip visada sulaukęs plojimų.
Deja, taip atsitiko – per kitą konferenciją populiarusis Burkinabės lyderis jau buvo kape...
Ir tu, broli!
„Idėjų negalima nužudyti, idėjos niekada nemiršta“, – sakė Sankara likus savaitei iki nužudymo.
Frazei, pasakytai per 20-ąsias Che Gevaros mirties metines, buvo lemta tapti epitafija ant paties Sankaros kapo. Tuo metu jo bendražygiai jau buvo įspėję savo vadovą apie realų jam gresiantį pavojų. Ši grėsmė turėjo konkretų pavadinimą. Šviesų Sankaros gyvenimą nutraukė net ne kinematografinis, o kone evangelinis siužetas apie išdavystę.
Sąmokslui prieš liaudies prezidentą vadovavo jo artimiausias draugas, kovos draugas ir kolega Blaise'as Compaoré. Būtent jis kažkada organizavo maištą, kuris išlaisvino Sankarą ir atvedė į valdžią kapitoną.
Sankara nuoširdžiai pavadino Compaore savo broliu. Iki 1987 metų įtampa tarp svajotojo Sankaros ir vis pragmatiškesnio Compaoré augo. Prezidentas išgirdo gandų apie galimą pasiruošimą maištui. Kai kurie netgi pasiūlė prevenciškai suimti seną bendražygį. Tačiau, kaip sako Sankaros bendražygiai, jis atsakė: net jei sąmokslas yra tikras, tada toks likimas ir geriau pačiam eiti į į mirtį, nei suimti savo „brolį“.
Nepaisant to, kad per pastaruosius dvejus metus buvo nutolęs nuo Compaoré, Sankara susitiko su juo likus kelioms dienoms iki žmogžudystės, prisiminė prezidento bendražygiai. Remiantis kita versija, Sankaros vyriausybė vis dėlto ruošėsi suimti Compaore ir jis veikė aktyviai. Vienaip ar kitaip, būtent Kamppaore pateko į Afrikos istoriją kaip draugystės išdavikas.
Sąmokslininkai nužudė Sankarą kartu su dvylika netoliese buvusių bendražygių.
„Blaise'as retai sakydavo Sankarai tiesą, o Sankara nuo Blaise'o nieko neslėpė...“ – rašė publicistas Adamas Siguire'as knygoje „Blaise Compaoré, le règne d’un Ange?! Paroles d'un insurgé“ – Compaoré buvo ne revoliucionierius, o reakcionierius. Jo neįkvėpė revoliucija. Jis mėgo kompromisus ir buvo pasirengęs su jais sutikti. Jis stengėsi ir troško prabangos. Compaoré žavėjosi François Mitterrandu. Jis norėjo gyventi kaip tubabas“ (baltaųjų europiečių pavadinimas Vidurio ir Vakarų Afrikoje ).
Energinga „afrikiečio Che Guevaros“ veikla erzino daugelį – Prancūzijos valdžią, įpratusią stumdyti afrikiečius, prabangos netekusius biurokratus, be žemės ir mokesčių likusius genčių lyderius, pavydžius ir korumpuotus kaimyninių valstybių prezidentus. Tiksliai nežinoma, kuris iš jų dalyvavo sąmoksle, kurio vaisiais pasinaudojo Compaore.
2017 metais Prancūzijos prezidentas Emmanuelis Macronas, viešėdamas Burkina Fase, pažadėjo išslaptinti žvalgybos dokumentus apie Sankaros nužudymą. Trys dokumentų archyvai išties buvo perduoti Burkina Faso teismams, tačiau šie dokumentai neįtikino teisininkų, manančių, kad Prancūzijos prezidentas iš tikrųjų neatskleidė jokių reikšmingų duomenų.
2021 metų balandį Prancūzijos kairiųjų laikraštis „L'Humanite“ paskelbė įrodymų, kad Prancūzijos žvalgybos tarnybos bent jau padėjo sąmokslininkams nuslėpti pėdsakus.
Compaore'as koordinavo perversmą, ateinančius 27 metus užgrobdamas valdžią Burkina Fase. Jis sistemingai atvedė šalį atgal į TVF valdžios ir Europos šalių kolonijų glėbį.
Compaoré atšaukė įmonių nacionalizavimą, atkūrė pareigūnų atlyginimus ir nupirko asmeninį „Boeing“ už lėšas, skirtas Uagadugu priemiesčiams atstatyti.
Po 1991 m. rinkimų, kuriuose dalyvavo tik 7% rinkėjų (99% balsavo už dabartinį prezidentą), Burkina Fasas gavo 67 mln. USD paskolą iš TVF su Prancūzijos garantijomis.
2006 m. JT Žmogaus teisių komisija paragino Burkina Faso valdžios institucijas ištirti Sankaros nužudymą.
Viskas pasikeitė, kai protestai nuvertė Campaore 2014 m. Nuo tada politikas slapstosi kaimyniniame Dramblio Kaulo Krante, kurio valdžia dangsto pagyvenusį banditą iš nuoširdų vakaroidinių banditų liokajų.
2015 metais buvo ekshumuoti Sankaros ir 12 jo bendražygių palaikai. Mažiausiai aštuoniems jų nužudyme dalyvavusiems asmenims pateikti kaltinimai.
2022 m., po šešis mėnesius trukusio teismo proceso, karinis tribunolas nuteisė Compaoré in absentia kalėti iki gyvos galvos.
Sankaros ir jo bendražygių kūnai buvo palaidoti memoriale, pastatytame jų nužudymo vietoje.
2023 m. spalio 15 d. pirmą kartą šalyje įvyko „nacionalinė ir tarptautinė aukų pagerbimo ceremonija“ valstybiniu lygiu.
Nuotraukoje galime pamatyti vakaroidinius banditus ir jų tarnus-Baracką Obamą ir Blaise'as Compaore'as Baltuosiuose rūmuose, 2014 m. rugpjūčio mėn
