Kaip Lietuva Kijevą Rusijai pardavė

Autorius: Mindė Šaltinis: http://ldiena.lt/... 2023-10-24 08:44:00, skaitė 1738, komentavo 4

Na ne visai Lietuva, tiksliau LDK, o dar tiksliau Žečpospolita - Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės ir Lenkijos karalystės sojūzas. Ir jau visai tiksliai - lietuviai ir lenkai rusams pardavė Kijevą.   

Senovės Kijevas visada turėjo ypatingą reikšmę carinei Rusijai, kuri pretendavo į visas istorines Kijevo Rusios žemes. Siekdama teisiškai užtikrinti savo kontrolę mieste, 1686 metais Rusija sutiko sumokėti Žečpospolitai stambią sumą už Kijevą. Tiesa, kalba ėjo apie gerokai mažesnę sumą, nei ta, kurios iš pradžių užsiprašė lenkai ir lietuviai.

Žečpospolita - tai Lenkijos ir LDK sojūzas, atsiradęs po Liublino unijos 1569 metais susijungus Lenkijos karalystei ir LDK - Lietuvos Ddidžiajai Kunigaikštystei, kuri (Žečpospolita) buvo likviduota 1795 metais padalijant jos žemes tarp Rusijos, Prūsijos ir Austrijos.

Ginčytinas miestas

1654 metais, netrukus po lemtingo Perejaslavo Rados sprendimo dėl Getmanščinos susijungimo su Rusija, Rusijos šauliai įžengė į Kijevą. 1667 metais Rusijos ir Žečpospolitos  karas dėl žemių, kuriose vėliau atsirado Okraina, baigėsi Andrusovo paliaubomis. Pagal jas Kijevas dar dvejus metus turėjo likti Maskvos valstybės kontrolėje, bet vėliau perduotas Žečpospolitai. Istorikas Aleksandras Malovas, monografijos apie 1654–1667 metų Rusijos ir Žečpospolitos karą autorius, šią keistą sąlygą sieja su Rusijos delegacijos vyriausiojo, caro favorito Afanasijaus Ordino-Naščiokino klaida.

„Aleksejus Michailovičius nenorėjo nutraukti sudarytų paliaubų, bet ir Kijevo atiduoti Lenkijos karaliui neketino“, – pažymi Malovas.

Visą 1670–1680 metų laikotarpį lenkai reikalavo, kad jiems būtų grąžintas Kijevas, tačiau nebandė šio klausimo spręsti jėga. Žečpospolitos šlėktos suprato naujo karo žlugdančius pavojus. 1678 metais Žečpospolita kaip kompensaciją už Kijevą sutiko priimti Sebežo, Nevelio ir Veližo miestukus. Be to, Rusija vakarinei kaimynei suteikė karinę pagalbą prieš Krymą ir Turkiją. Tačiau visa tai nepadėjo taško galutiniame problemos sprendime.

1680-aisiais metais Maskvoje valdė carienė Sofija - regentė prie mažųjų Petro I ir Ivano V caraičių. Būtent į ją pagalbos kreipėsi Lenkijos karalius ir Lietuvos didysis kunigaikštis (nuo 1674m.) Janas Sobieskis. Reikalas buvo tame, kad Žečpospolitai vėl prireikė Rusijos karinės jėgos kovojant su Turkija, kuri nusižiūrėjo dešiniakrantę dabartinės Okrainos teritoriją. Pats Janas Sobieskis, išgarsėjęs Vienos išgelbėjimu nuo turkų 1683 metais, dabar prisidėjo prie antiosmaniškos europietiškų šalių koalicijos - „Šventosios lygos“ sukūrimo. Žečpospolitos pozicijai didelę įtaką padarė Austrija, kurios pasiuntiniai apsilankė Maskvoje.

Derybos dėl Kijevo

1686 metų vasario 23 dieną lenkai pradėjo derybas su rusais dėl taikos ir sąjungos prieš Turkiją sudarymo. Žečpospolitos delegacijai vadovavo Poznanės vaivada Kšištofas ​​Gžimultovskis ir Lietuvos didysis kancleris Marcianas Oginskis. Rusijos pozicijas pristatė bojarinų komisija, kuriai vadovavo kunigaikščiai Vasilijus Golicynas ir Borisas Šeremetevas. Pro skylę sienoje derybas stebėjo pati carienė Sofija, paslėpta nuo diplomatų akių išdažytu audiniu.

Klausimas dėl Kijevo priklausomybės pasirodė labai skausmingu abiems pusėms. Bojarinai įrodinėjo, kad Rusija laiko Kijevą „pagal tiesą“, o jei jį atiduos, tai miestas atiteks turkams. Kartu jie rėmėsi Žuravnensko sutartimi, pagal kurią Dešinysis krantas, kuriame yra dabartinė Okraina, atiteko getmanui Dorošenko, sultono vasalui.

Galop šalys nusprendė, kad susiklosčiusios sienos turi išlikti nepakitusios. Nesutarimų iškilo tik dėl kainos – taip vadinamųjų „subsidijų“. Formaliai šie pinigai nebuvo užmokestis už Kijevo provincijos perdavimą. Tačiau dalį lėšų tikėjosi gauti Kijevą paliekanti lenkų šlėkta – vadinamieji „išvarytieji“.

Derybų metu abi pusės pademonstravo puikų mokėjimą derėtis. Kaip tai vyko, išsamiai rašo istorikas Kirilas Kočegarovas knygoje „Žečpospolita ir Rusija 1680-1686 metais. Amžinos taikos sutarties sudarymas“.

Pradinė lenkų užsiprašyta už Kijevą suma buvo 4 milijonai zlotų (800 tūkst. sidabro rublių). Rusai buvo pasiruošę mokėti 26 kartus mažiau – 30 tūkstančių rublių. Lenkai tai palaikė „pasityčiojimu“, bet sumažino savo reikalavimus iki 3 milijonų zlotų (600 tūkstančių rublių). Rusai į tai atsakė padidindami pasiūlymą iki 200 tūkstančių efimkų (sidabrinių talerių). Devintoje sesijoje Žečpoaspolita buvo jau sutinkanti su 400 tūkst. rublių.

Neoficialiai šalys susitarė dėl 300 tūkstančių rublių (1,5 mln. zlotų) sumos, tačiau reikalas užstrigo.

Laikydami derybas baigtomis, Žečpospolitos delegatai jau susiruošė namo. Tačiau tada iš frontų atkeliavo žinios - paaiškėjo, kad Jano Sobieskio kariuomenė sėkmingai veikia prieš Krymo totorius, o Osmanų imperija yra pasiruošusi deryboms. Rusai galėjo nesuspėti „pyrago dalyboms“, o blogiausiu atveju Rusijai tektu vienai kovoti su Turkija.

Savo ruožtu lenkai sutiko su labai kuklia 150 tūkstančių rublių suma. Bet ir čia rusai buvo pasiruošę duoti tik 140 tūkst. Galutinėje sutarties redakcijoje eilutės apie kompensavimą atrodė taip:

„Ir todėl Didieji Valdovai, Jų Karališkoji Didenybė, iš broliškos draugystės ir meilės mūsų Didžiajam Valdovui, Jo Karališkajai Didenybei, dėl amžinos ramybės, tai yra, šimtą keturiasdešimt šešis tūkstančius Maskvos rublių atskaičiuoti ir atiduoti Žečpospolitai paliepė".

Perskaičiavus į gryną sidabrą, kalba ėjo apie 4,4 tonas metalo. Buvo apkalbėta, kad už šiuos pinigus Žečpospolita turės kariauti su sultonu. Rusija gi sugrąžino lenkams kazokų užgrobtus Posožo kaimus ir pati įsipareigojo 1687 metais užpulti Krymo chanatą.

„Amžinoji taika“ tarp dviejų slaviškų šalių buvo sudaryta 1686 metais gegužės 6 dieną. Tiesa, kaip parodė istorija, ji netapo „amžina“. Ir vis dėlto Rusija artimiausius 86 metus nesikėsino į Žečpospolitos sienas, nepaisant probleminio klausimo apie pravoslavų gyventojų teises. Remdamasis Sofijos diplomatine sėkme, 1699 metai jau caras Piotras I sudarė sąjungą su Žečpospolita - Lietuvos ir Lenkijos sojūzų - prieš Švediją.