Lietuviškos Temidės stebuklai

Autorius: Michailas Bugakovas Šaltinis: http://ldiena.lt... 2023-12-01 21:24:00, skaitė 1119, komentavo 4

Teisingumo deivė Temidė dažniausiai vaizduojama užrištomis akimis kaip objektyvumo ir nešališkumo simbolis. Tačiau Temidės ausys lieka neužkimštos – ji puikiai gali visų klausytis ir viską girdėti. Ir ji turi aštrią bei nuovokią klausą. Ypač politinių garsų atžvilgiu. Panašu, kad ši „besiklausanti Temidė“ yra Lietuvos justicijos, kurioje atsitinka tikri stebuklai, simbolis,

Neseniai Lietuvos apeliacinis teismas visiškai peržiūrėjo žemesnės instancijos teismo išteisinamąjį nuosprendį koncerno „MG Baltic“ byloje, kurioje kai kurie esami ir buvę politikai bei verslininkai buvo apkaltinti korupcija. Pagal naująjį nuosprendį buvęs Liberalų sąjungos vadovas ir ministras E. Masiulis, o taip pat dabartinis parlamentaras, Darbo partijos narys V. Gapšys gavo realias laisvės atėmimo bausmes – atitinkamai 5,5 ir 4,5 metų. Padariusios nusikaltimą pripažintos ir abi šios parlamentinės partijos.

Šis nuosprendis dar gali būti skundžiamas Lietuvos Aukščiausiajam Teismui. Taigi, viskas dar gali vėl kardinaliai pasikeisti. Tačiau bet kuriuo atveju nuteisti politikai lauks galutinio sprendimo šioje byloje už grotų.

Beje, toje pačioje kalinimo įstaigoje, kurioje bausmę atlieka žinomiausias Lietuvoje ir užsienyje disidentas ir politinis kalinys A. Paleckis, nuteistas išgalvotoje „šnipinėjimo“ byloje.

Tokia štai viską girdinčios lietuviškos Temidės ironija. Be „MG Baltic“ bylos, Lietuvoje vyko ir tebevyksta kiti politiškai motyvuoti teismai, kuriuose aktyvūs visuomenininkai ir piliečiai kaltinami valstybiniais-kriminaliniais ar kriminaliniais-valstybiniais nusikaltimais ir kuriuose skirtingi teismai priima prieštaringus sprendimus. Kriminalas mūsuose politizuojamas, o politika kriminalizuojama. Net ir grynai baudžiamosios bylos čia paverčiamos politika, o politines bylas bandoma pateikti kaip elementarų «baudžiaką“. Viskas susimaišė lietuviškos Temidės namuose, kuriuose, kaip pasakoje, darosi „vis nuostabiau ir nuostabiau“.

Norėdami kažkaip paaiškinti ir iš dalies pateisinti šią absurdišką situaciją, politikai netgi sugalvojo specialų terminą – „politinė korupcija“. Tai, anot jų, tokia „saviškių išdaiga“. Mes, atseit, išsiaiškinsime savo rate. Jei politikai sodinami, vadinasi, kažkam to reikia“. Greičiausiai kitiems politikams. Dialektiškai mastant aktualus tampa ir priešingas dabartinės situacijos apibūdinimas – Lietuvoje vykdoma „korupcinė politika“.

Ir čia prieiname prie klausimo apie šiuolaikinės vadinamosios „teisinės valstybės“ esmę. Jau rašiau apie šios valstybės mitologiją. Dabartinė valstybė teisine yra vadinama arba dėl nesusipratimo, arba dėl ideologinių priežasčių. Iš tikrųjų šiuolaikinę buržuazinę valstybę reikėtų vadinti ne teisine, o politine.

Tiesa yra ta, kad pagrindinė visos teisės sistemos atrama joje yra įstatymas. Bet, pirma, įstatymus kuria politikai. Antra, politikai kontroliuoja įstatymų įgyvendinimą. Trečia, politikai plačiai naudoja gerai žinomą dar nuo senų laikų „telefoninę teisę“ rezonansinėse teismo bylose ir formuoja atitinkamą visuomenės nuomonę.

Tai reiškia, kad galiausiai politikai diktuoja savo valią teisininkams, o ne atvirkščiai. Šioje vietoje visiškai pasitvirtina gerai žinoma marksistinė tezė, kad „teisė yra valdančiosios klasės valia, pakylėta į įstatymo lygmenį“. Tai ir yra buržuazinės „teisinės valstybės“ esmė.

Tačiau čia svarbi ir kita reikalo pusė. Teisinė ekvilibristika ir Lietuvos Temidės stebuklai taip pat yra visiško dabartinio politinio elito, kurios dalis ir teisėtvarkos atstovai, degradacijos atspindys. Jis (elitas) nebesupranta kas iš tikrųjų vyksta, nuo ko ir kam gali grėsti baudžiamasis persekiojimas ar kitokios negandos. Čia dar ir Rusija pakursto aistras, iškeldama baudžiamąsias bylas kai kuriems Lietuvos teisėjams ir prokurorams.

Pasinaudojant garsaus tarybinio teleserialo apie Štirlicą terminiją galima teigti, kad visi atsidūrė po „Miulerio gaubtu“. Tačiau kas atlieka jo vaidmenį, neaišku. Be to, neaišku, ar pats „Miuleris“ nėra po kažkokio kito „Miulerio gaubtu“ ? Ir šiaip, kiek tų „Miulerių“ išvis yra? Galų gale, ar visa tai nėra kokia metafizinė «matrioškė“? Bendras įtarumo, sumaišties ir tarpusavio skundų bei intrigų virusas jau prasiskverbė į pačias politinio elito kūno gelmes.

Sena istorija kartojasi – sistema pradeda ryti savo kūrėjus ir sargus.