Arvydas Daunys. Grėblio imunitetas

Autorius: Infa.lt Šaltinis: https://infa.lt/102885/arvydas... 2024-02-19 05:19:00, skaitė 963, komentavo 7

Arvydas Daunys. Grėblio imunitetas

Stebint pasaulio žiniasklaidą ir joje aprašomus įvykius bei procesus, neapleidžia įspūdis, kad gyvename imbecilų ir bepročių apsuptyje, iš kurių vieni nesugeba daryti išvadų iš savo klaidų ir jas pripažinti, o kiti tiesiog nesiorientuoja situacijoje ir elgiasi bei gyvena reaguodami tik į išorinius dirgiklius.

Ir blogiausia tai, kad tokie žmonės mums vadovauja. Moko mums gyventi, vertinti doroviniu aspektu vykstantį aplink gyvenimą, skleidžia savo kvailą propagandą iki tokio lygio, kad patys veliau ja patiki ir nebegali ištrūkti iš savo pačių jos pagalba suformuotų naratyvų.

Todėl vėl ir vėl daro tas pačias klaidas, jas kartoja bei sąmoningai planuoja daryti jas ateityje, iš anksto kurdami pasiteisinimus būsimoms pasekmėms-nesėkmėms, taip tikėdamiesi apsisaugoti nuo būsimo visuomenės pasmerkimo.

Lipa ant to paties grėblio net žinodami, kad jis ten yra, beviltiškai ir nuoširdžiai tikėdamiesi apsisaugoti nuo pasekmių sau.

Tsakant bando kurti sau imunitetą prieš negailestingą grėblio principą, preziumuojantį, kad darant tuos pačius veiksmus, paremtus ta pačia logika ir idėja, skirtingo nei anksčiau rezultato nebus. Jei kartoji akivaizdžiai įrodytą nesąmonę, tikėtis, kad iš jos šįkart gausis kažkas naudingo – tiesiog kvaila.

Grėblio imuniteto siekis ypač jaučiasi, kai paskaitai Vakarų transliuojamą naratyvą, jog derėtis su Rusija per anksti, situacija dar nepribrendusi, reikia spausti RF vis naujomis sankcijomis, siųsti ginklus Ukrainai, tvirtinant, kad Rusija bus nugalėta mūšio lauke, bus grįžta prie 1991 m. sienų ir štai tada bus taika.

Šiuo metu pagrindinis naratyvas pasipildė ir kai kuo nauju-senu – esą Rusija nugalėjusi Ukrainą puls kitas Europos šalis, todėl nepriklausomai nuo nieko – reikia dar ir įtemptai ginkluotis, kad bent jau pasivytume (!) ginklų gamybos tempais Rusiją.

Šioje vietoje pripažįstama, kad ginklų gamyboje Rusija yra toli aplenkusi Vakarus, tačiau vėlgi, giriamasi, kad Vakarų karo biudžetai dešimtis kartų viršija Rusijos karinį biudžetą, todėl pasivyti neturės būti sunku.

Net skaičiavimuose lipama ant to paties grėblio, tikintis, kad šįkart bus kitaip. Nebus. Grėblio imunitetas neveikia ir net neegzistuoja, nors mums bandoma įrodyti priešingai.

Ginklų gamyba Rusijoje kainuoja apie  8-10 kartų pigiau nei Vakaruose. Štai šioje vietoje dešimtis kartų didesnio Vakarų karo biudžeto pranašumas ir ištirpsta. Kas iš tavo dešimtis kartų didesnio karo biudžeto, kai tau ginklų gamyba kainuoja 10x brangiau nei tavo priešui?

Paprastas pavyzdys: 155 mm artilerijos sviedinio (populiariausio Vakarų standarto Ukrainoje) gamyba perkant dideliais kiekiais kainuoja apie 5 450 dolerių.(sausio mėn NATO gamybos sutarties duomenimis). Rusija analogiško (152 mm) sviedinio gamyba kainuoja 600 JAV dolerių – 9 kartus pigiau. Ir taip beveik visose karo srityse.

Kaip įmanoma tikėtis nugalėti priešininką karo lauke, kai gamini mažiau ginklų ir jie kainuoja brangiau, t.y. neši didesnę finansinę karo naštą, nei tavo priešininkas?

Maža to, tavo priešininkas, vienintelis Europoje, po tavo sankcijų – patyrė 3.6% BVP ekonomikos augimą, kai tavo paties ir tavo sąjungininkų augimas, geriausiu atveju, išliko ties nulio (0) riba, o blogiausiu – patyrė recesiją? Taip, taip, Vokietija patiria 0,3% recesiją, tačiau, likimo ironija, pagal savo ekonomikos rodiklius pasaulyje aplenkė Japoniją, kurios rezultatai tapo dar blogesni.

Lenktynės kas geresnis laimimos ne pagal geriausią rezultatą, o pagal tai, kad kažkur yra dar blogiau. Primenu – Japonija irgi taiko sankcijas Rusijai, ir atitinkamai, moka už tai savo automobilių pramonės, žvejybos, maisto gamybos rodikliais.

Kaip yra, kad taikantys sankcijas nuo jų kenčia labiau, nei tas, kuris jas patiria? O gal čia taip numatyta iš JAV pusės? Jos nejaučia neigiamų sankcijų padarinių, nes sankcijas deda TIK tose srityse, kur žino iš anksto, kad joms tas nepakenks. Jos virtuoziškai naudojasi grėblio principu, tolį į priekį praleisdamos savo Vakarų sąjungininkes ir ES.

Tegu anos prisiima visas neigiamas sankcijų pasekmes, o JAV nusiraškys viso to vaisius, skatindamos naratyvą apie teroristą Putiną ir tai, jog jį reikia negailestingai bausti. Svetimomis rankomis ir priemonėmis, kurios JAV nepakenks.

Vakarai stengiasi Rusijai įvesti kuo daugiau sankcijų, apribodami jai svarbių prekių ir paslaugų tiekimą, tuo tikėdamiesi palikti Rusijos ekonomikoje tuštumą, kurios pastaroji dėl savo išsivystymo lygio nesugebės niekuo užpildyti.

Idėja kaip ir gera teoriškai, su viena sąlyga, kad patys rusai yra žemesnio kultūrinio išsivystymo lygio ir pasiekti to, ką sugebėjo pasiekti Vakarai, savarankiškai niekada nesugebės.

Tad principas klaidingas iš esmės – sankcijos dar niekada nepasiekė savo tikslo – pakeisti spaudžiamo režimo politiką. Kadangi sankcijų našta, kaip taisyklė, krenta ne režimui, o visuomenėms, kurios susitelkia apie savo lyderius, nurodančius, kas gi yra kaltas dėl jų pablogėjusio gyvenimo. Logiška, kad taip nutiko ir Rusijoje.

Vakarams, atrodytų, būtų pats laikas atsitokėti, blaiviai įvertinti savo padarytus žingsnius ir iš jų sekančias pasekmes savo valstybėms. Neigiamas pasekmes, nes teigiamų nėra anei vienos.

Bet jie dabar negali, nes įviję save į kampą savo pačių naratyvais apie „pažeidžiamą taisyklėmis grįstą pasaulio tvarką”, apie „neišprovokuotą Rusijos karą”, apie „Vakarų vertybes”, kurias reikia ginti nuo totalitarinių režimų, apie galimybę „nugalėti Rusiją mūšio lauke” ir t.t. ir pan. – negali nuo jų atsitraukti, nes pasirodytų pralaimėję patys sau.

Bet šioje plotmėje jie jau pralaimėjo – visa Vakarų žiniasklaida rašo apie Rusijos karo pergales, jos ekonominius pasiekimus sankcijų fone ir Vakarų naratyvų silpnumą, ką pademonstravo Tuckerio Carlsono interviu su Vladimiru Putinu.

Silpniausias iš naratyvų yra „neišprovokuotas Rusijos karas”, nes nebūna neišprovokuotų karų – kiekvienas karas yra sudėtingų svarstymų išdava ir rezultatas, turi savo priežastis, motyvus ir kainą, skiriasi tik tuo priežasčių aiškinimai iš suinteresuotų šalių pusės. Vakarai pasirinko „neišprovokuotas, neteisingas karas” naratyvą.

Dėl karo neteisingumo – nė vienas karas niekada nėra buvęs teisingu. Pati sąvoka karas – apibrėžia niekuo nekaltų žmonių žūtis, kančias ir nelaimes, sugriovimus ir netektis bei nuostolius.

Jei tarpusavyje kariautų tik tie, kas tuos karus inicijuoja ir palaiko – pasaulis būtų kur kas teisingesnis – išsižudytų iniciatoriai ir jų rėmėjai, karų dvasios pasaulyje taptų kur kas mažiau.

Bet taip nėra – į mirtį siunčiami tie, kas mažiausiai to karo nori – eiliniai žmonės, įstatymu priversti kariauti už karo iniciatorių naratyvus.

Eiliniai žmonės, kurie net nekariauja – bombos ir raketos krenta ant jų namų, miestų ir kaimų. Žūsta jie patys, jų šeimos ir jie tampa aukomis dvigubai – iš vienos pusės propagandos, įteigusioms jiems, kad turi kautis už vertybes, teritorinį šalies vientisumą, taisyklėmis grįstą pasaulio tvarką, kolektyvinių Vakarų puolimą ir t.t. ir pan.,o iš kitos pusės – kai žūsta jų artimieji ir sužadinama jų neapykanta priešui,kuris dėl visko kaltas.

Pagrindinis karo propagandos tikslas – sužadinti nepasitikėjimą, baimę ir neapykantą. Visa kita žmonių fantazija ir karo aplinka padarys pati automatiškai.

Todėl karus taip lengva pradėti ir taip sunku užbaigti, nes jų užbaigimui reikalingi arba totalus pralaimėjimas ir kapituliacija arba, kai vienareikšmiškas laimėjimas nenusimato iš principo – diplomatija ir išmintis.

Pastaruoju atveju – nei diplomatijos nei išminties nerasta iš principo – Vakarų elitas vis dar tiki savo išskirtinumu ir nenugalimumu, nes turi NATO. Bet NATO – tai atskirų šalių suma, o tos sumos dėmenys – šiandien visiškai silpni – neturi nei pakankamos ginklų pramonės, nei pačių ginklų atsargų, nes daugumą iš to, ką turėjo – jau atidavė Ukrainai, nei net pakankamai žmonių, pasiryžusių kovoti „už Vakarų vertybes”.

Ir visame šitame fone – griūvanti Europos ekonomika (beveik recesinė), į JAV besitraukiančios vedančiosios Europos pramonės įmonės (pvz. BASF), dabartinėmis ekonominėmis sąlygomis negalinčios išlikti konkurencingos pasaulio rinkose, stiprėjantis BRICS aljansas ir besiformuojantis priešingas Vakarams pasaulio valstybių polius, kurioms Vakarų „vertybės” svetimos iš principo.

Žinote kuo šiandien džiaugiasi Putinas?

Tuo, kad pasitraukus iš Rusijos Vakarų kompanijoms, Rusijoje išliko jų suformuota verslo-gamybos kultūra, kurią perima rusai. Šventa vieta tuščia nebūna, ir Putinas tame mato didžiules galimybes Rusijai vystyti nuosavą verslo pramonę, anksčiau neturėjusią tam galimybių dominuojant vakarietiškoms įmonėms.

Tai vadinasi sankcijomis Vakarų kalba ir galimybėmis Rusijos atžvilgiu. Kas iš jų teisus?

Vakarai šiais metais turi paskutinį istorinį šansą išlipti iš „Grėblio imunitetas” naratyvo – masiškai pakeisti savo valstybių valdančiuosius kartu su jų iš anksto numatyto pralaimėjimo idėjomis ir nuleisti į istorijos šiukšlyną.

Rinkimai JAV ir Europoje šiais metais turi tapti „Grėblio imuniteto” laidotuvėmis.