J. Vaiškūnas. Neleiskime ardyti savo valstybės: 2024-05-12 referendume tarkime – NE daugybinei pilietybei (I)

Autorius: Alkas.lt Šaltinis: https://alkas.lt/2024/04/08/j-... 2024-04-08 18:39:00, skaitė 795, komentavo 5

J. Vaiškūnas. Neleiskime ardyti savo valstybės: 2024-05-12 referendume tarkime – NE daugybinei pilietybei (I)

Artėjant gegužės 12-osios referendumui dėl daugybinės pilietybės metamos vis didesnės pajėgos ir pinigai jo politinei reklamai. Siekiama mus – Lietuvos piliečius – įtikinti, kad Sąjūdžio pastangomis Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintą pilietybės sampratą būtina keisti – sudarkyti.

Nesigėdijama viešai pasakyti, esą Konstitucijos nuostata, kad NIEKAS NEGALI BŪTI KARTU LIETUVOS IR KITOS VALSTYBĖS PILIETIS yra „pūlinys po Lietuvos valstybės pamatais“.

Kaip žinote, Lietuvos Respublikos piliečio statusas apibrėžtas Lietuvos Konstitucijos I skirsnyje – LIETUVOS VALSTYBĖ. Tai ypatingas Konstitucinius Lietuvos valstybės pamatus įtvirtinantis skirsnis, kurį keisti tegali tik Lietuvos Tauta referendume ir tik tuo atveju, jei už tai pasisako daugiau negu pusė visų balsavimo teisę turinčių Lietuvos piliečių.

Taip atrodo Konstitucijos 12-tas straipsnis dabar | Alkas.lt nuotr.

Taip atrodo Konstitucijos 12-tas straipsnis dabar | Alkas.lt nuotr.

Apgaulingas ir teisiškai ydingas referendumas

Gegužės 12-osios referendume siūloma balsuoti už tai, kad iš Konstitucijos būtų išbraukta nuostata, jog „Išskyrus įstatymo numatytus atskirus atvejus, niekas negali būti Lietuvos Respublikos ir kitos valstybės pilietis“ ir vietoj jos įrašoma, kad pilietybės suteikimo ir netekimo tvarką nustato atskiras Konstitucinis įstatymas. Tad, jei balsuosime – TAIP, tai tą įstatymą turės parengti ir priimti Seimo nariai, o ne Tauta referendumu.

Referendumo biuletenyje nėra nė žodžio nei apie dvigubą, nei daugybinę pilietybę. Nenorima gąsdinti rinkėjų:

Taip atrodytų sudarkytas Lietuvos Konstitucijos 12 straipsnis, jei referendume tam pritartumėme:

Taip atrodytų Konstitucijos 12-tas straipsnis jei referendumu jį pakeistumėme | Alkas.lt nuotr.

Taip atrodytų Konstitucijos 12-tas straipsnis, jei referendumu jį pakeistumėme | Alkas.lt nuotr.

Jei sutiktumėme su tokiu Konstitucijos pakeitimu, tai reikštų, kad atsisakome Konstitucijoje įtvirtintos teisės mums – suverenams – Lietuvos piliečiams – spręsti kas ir kokiu atveju gali būti ar negali būti Lietuvos piliečiu. Ta sprendimo teisė būtų perleista Seimo nariams.

Perleisdami teisę dėl Lietuvos pilietybės įgijimo ir netekimo reglamentavimo Seimui, o ne patys referendumu nuspręsdami kaip jį reglamentuojame, mes balsuotume už katę maiše – už nesamą įstatymą. Nes tik po referendumo Seimas imtų svarstyti Konstitucinio pilietybės įstatymo projektą arba projektus. Dar neaišku kokie jie būtų.

Tokiu būdu – abejotini paties šio referendumo teisiniai pagrindai. Ar teisėta referendumu pasisakyti už įstatymą, kurio dar nėra?

Tai, kad kažkoks įstatymo projektas yra įregistruotas Seimui pateiktų įstatymo projektų sąraše anaiptol nereiškia, kad  jam bus pritarta Seime, o taip pat nereiškia, kad negali būti įregistruoti kiti ir kitaip pilietybės įgijimo ir netekimo teisę apibrėžiantys Konstitucinio pilietybės įstatymo projektai.

Tad net ne už katę maiše siūloma mums  balsuoti šiame referendume. O už mūsų maišo atidavimą Seimui, kuris ką norės tą ir įkiš į tą maišą mūsų nė neklausęs..  

Melaginga referendumo rengėjų agitacija

Pirmiausia melagingais yra bandymai gegužės 12-osios referendumą viešai įvardinti „PILETYBĖS IŠSAUGOJIMO“ referendumu.

Kaip žinia, pagal šiuo metu galiojantį Pilietybės įstatymą, Lietuvos respublikos pilietis nepraranda Lietuvos pilietybės gyvendamas kitoje valstybėje. Tik tais atvejais, kai Lietuvos pilietis pats nusprendžia priimti kitos šalies pilietybę jis tuo veiksmu sąmoningai atsisako ir netenka turimos Lietuvos pilietybės.

Taigi, Lietuvos pilietybė Lietuvos piliečiui negyvenančiam Lietuvoje yra visuomet išsaugoma kokioje šalyje kurioje jis begyventų tol kol jis pats nenusprendžia pasirinkti kitos šalies pilietybę, tuo sąmoningai atsisakydamas Lietuvos pilietybės.

Tai galima palyginti su šeimyniniais santykiais. Sutuoktiniai jais lieka tol kol neapsisprendžia savo gyvenimo susieti su kitu (su kita). Dar nepraradusiems padorumo siūlymas susituokusiems su meilužėmis referendumu išsaugoti jiems jų paliktas žmonas („nes gi daug šeimų išyra todėl, kad valstybė atima žmonas iš susituokusiųjų su meilužėmis“) kol kas dar net neateina į galvą. Nors asmenys, dėl tam tikrų aplinkybių priversti susituokti su meilužėmis, labai dažnai nenori prarasti emocinio ryšio ir jaustis atstumtais paliktų žmonų…

Bet Lietuvos liberal-konservatoriai „susirūpinę Lietuvos likimu“ už šią teisę pasisakytų maždaug taip: „Toks sprendimas neabejotinai būtų naudingas Lietuvos išlikimui – pagerėtų darnių neiširusių šeimų statistiniai rodikliai, padidėtų gimstamumas. Jei valstybė neatiminėtų, o išsaugotų santuoką – mūsų galėtų būti net daugiau negu 3 milijonai… Tad – balsuokite už „santuokos išsaugojimą“!

Melagingas ne tik primygtinai kartojamas posakis, kad gegužės 12-osios referendumu siekiama pilietybės „išsaugojimo“, bet ir teiginys, kad ji būtų išsaugota – „pasaulio lietuviams kur jie begyventų“. 

Iš tiesų gi, privilegija pasilaikyti Lietuvos pilietybę, jos atsisakiusiems, būtų teikiama tik pasirinkusiems „Lietuvai draugiškų šalių“ pilietybes. „Draugiškų šalių“ sąrašą ketinama pridėti prie Seimo žadamo priimti Konstitucinio įstatymo.

Šis įstatymas taptų sudedamąja mūsų Konstitucijos dalimi, tai reiškia, kad mūsų Konstitucijoje viso pasaulio šalys būtų surūšiuotos į draugiškas/geras ir nedraugiškas/blogas, o  viso pasaulio lietuviai į gerų, blogų šalių piliečius… Kai draugai taptų priešais, o priešai – draugais – reikėtų vėl keisti Lietuvos Konstituciją.

Na, o Lietuvos Konstitucijoje įtvirtinę šias skirtis tarp šalių ir jose gyvenančių lietuvių – įteisintumėme naują, pažemintųjų ir antrarūšių kastą. Tokiais taptų lietuviai priėmę į mūsų Konstituciją neįrašytos „blogos šalies“ pilietybę, tarkime: Argentinos, Indijos, Brazilijos, Kinijos, Uzbekijos, Azerbaidžano, Gruzijos, Baltarusijojs, Rusijos ir daugelio kitų valstybių.

Kol kas visose svečiose šalyse gyvenančių lietuvių teisinė padėtis Lietuvos pilietybės atžvilgiu yra vienoda ir lygi kur jie begyventų.

Jei klasta ir apgaule Seimo nariams pavyktų prastumti gegužės 12-osios referendumo konstitucines pataisas – „neteisingose šalyse“ gyvenantys lietuviai – taptų atstumtaisiais.

Sąmoningas melas

Teiginys, jog įteisinus tvarką, kai kuriems lietuviams suteikiančia teisę kolekcionuoti kitų valstybių pilietybes neprarandant Lietuvos pilietybės, sustiprės jų ryšys su Lietuva, sulėtės Lietuvos išsivaikščiojimas ir Lietuvos valstybės nykimas – yra akivaizdus melas, noras užhipnotizuoti gegužės 12 d. prie referendumo balsadėžių ateisiančius Lietuvos piliečius. 

Priešingai, privilegija turėti dvi ir daugiau pilietybių padidins kitoms šalims prisiekusių ir įsipareigojimus prisiėmusių emigrantų skaičių, o tai savo ruožtu paskatins Lietuvos išsivaikščiojimą ir nuvertins Lietuvos pilietybės reikšmę.

Ir dar, gegužės 12-osios referendumo sumanytojai piktinasi, kad pagal dabar galiojančius įstatymus yra beveik neįmanoma pakeisti Konstitucijos. O kadangi, pasak jų, globaliame XXI  amžiuje viskas labai greitai keičiasi, tad negalėjimas keisti Konstitucijos, pasak jų yra „pūlinys po valstybės pamatais“…

Nė žodžiu neužsimenama, kad įteisinus jų stumiamą daugybinę pilietybę ir dirbtinai padidinus Lietuvoje balsavimo teisę turinčių bet joje negyvenančių asmenų skaičių – referendumus, kaip klausimų sprendimo būdą, reiktų visai pamiršti, nes užsienio lietuvių dalyvavimo balsavime rodiklis yra labai žemas. Tai dar kartą įrodo, kad daugybinės pilietybės stūmimo sumanytojų tikrieji siekiai ir tikslai yra ne rūpestis Lietuvos piliečių teisėmis ir  laisvėmis, o Lietuvos valstybingumo pamato ardymas.

Kodėl su svečiomis valstybėmis savo gyvenimą susaistę veikėjai mums likusiems Lietuvoje turėtų rinkti valdžią?

Dėl visų šių priežasčių turime atsispirti siekiams silpninti Lietuvos pilietybės instituciją, darant ja antrarūše, įsipareigojimais valstybei nesusijusia kategorija ir vertėtų grįžti prie jau anksčiau viešoje erdvėje išsakytų siūlymų įstatymiškai įteisinti „Lietuvio pasą“ – dokumentą, liudijantį ir stiprinantį pasaulio lietuvių tapatybės ryšį su Tauta ir tautiečiais, kur jie begyventų ir kokios pasaulio valstybės piliečiais bebūtų“.

Seimo stalčiuose dūlantis 2017 metais grupės Seimo narių įregistruotas Lietuvos Respublikos Lietuvio paso įstatymo projektas turėtų būti grąžintas į politinę darbotvarkę. Priėmus šį įstatymą, būtų nenusižengiant Lietuvos Konstitucijai įteisintas dokumentas,  leidžiantis netekus Lietuvos pilietybės, išsaugoti ryšį su Lietuvos valstybe ir beveik visas pilietybės teikiamas teises, išskyrus politines teises balsuoti nacionaliniuose rinkimuose bei užimti pareigas, kuriose būtina ištikimybės Lietuvos Respublikai priesaika.

Apie Lietuvio pasą kaip išeitį iš Lietuvos pilietybės ardytojų „per nevalia“ mums brukamos daugybinės pilietybės – antroje šio rašinio dalyje.

O gegužės 12-ąją atėję rinkti Lietuvos Prezidento, paėmę apgaulingojo referendumo biuletenį – dėkime kryžių ant žodžio – NE.

Bus daugiau