Šarūnas Jasiukevičius. Vienintelis taikos raktas – tikras pasirengimas Lietuvos gynybai

Autorius: ProPatria.lt Šaltinis: https://www.propatria.lt/2024/... 2024-04-09 21:23:00, skaitė 1082, komentavo 18

Šarūnas Jasiukevičius. Vienintelis taikos raktas – tikras pasirengimas Lietuvos gynybai

Lietuvos narystės NATO metinių išvakarėse paskelbta, kad lietuvių pasitikėjimas sąjungininkais vienas didžiausių – 91 proc. pritaria sąjungininkų buvimui Lietuvoje, 89 proc. palankiai vertina Lietuvos narystę NATO. Tai labai gerai, nes kai visuomenė palanki narystei, sąjunga tvirtesnė. Iš kitos pusės, perteklinis pasitikėjimas svetimais pajėgumais lemia pavojingą atsipalaidavimą vystant savo gynybą. 

Rusijos karas Ukrainoje dar 2022 metais atskleidė kalbų apie europines vertybes dviveidiškumą. Pirmomis karo dienomis Ukraina Vakaruose akivaizdžiai laidota, laukiant greito jos pralaimėjimo. Laimei, Ukraina atsilaikė. Labai tikėtina, kad priešingu atveju invazijos būtų sulaukusi ir Lietuva.

Praėjus daugiau laiko, Ukrainos klausimu visur, nuo Berlyno iki Vašingtono, pereita prie skambių žodžių, vėluojančios pagalbos ir Rusijos „neerzinimo“ politikos. Žadama, atsitraukiama, perspėjama neeskaluoti konflikto. Tobulas to pavyzdys šį pavasarį – JAV įspėjimas Ukrainai nebombarduoti Rusijos energetinės infrastruktūros, kad nebrangtų nafta.

Karas Ukrainoje Lietuvai suteikė daug įvairių pamokų. Svarbiausia jų – kuo mažiau kliautis kitais ir kuo geriau pasiruošti gintis patiems. Tą patį tik daug skaudžiau suvokė ir šiandien karo pramonę vystanti Ukraina. Visų pirma, tai reiškia pasiruošimą gynybai, civilinės saugos sistemą (ypač varganą didžiuosiuose miestuose), gyventojų ir kariuomenės parengimą galimai agresijai, karių apginklavimą, Lietuvos sienos su priešiškomis valstybėmis įtvirtinimą. Darbų labai daug ir per 10 karo metų jie buvo daromi labai vangiai, likdami kalbomis arba ataskaitomis skaidrėse.

Kuo geriau Lietuva bus pasiruošusi gynybai, tuo didesnės galimybės apskritai išvengti karo. Tik šis pasirengimas, o ne Rusijai nuolanki diplomatija, artina mus prie taikos. Lietuvoje priviso veikėjų, atvirai ar atsargiai raginančių „rinktis taiką“ ir „nekurstyti karo isterijos“. Jų laikysenos esmė: reikia draugauti su Rusija. Jos potekstė – Lietuva gali pati išprovokuoti agresiją arba savo nuolankumu jos išvengti.

Yra visiškai priešingai. Rusijos sprendimą pulti ar nepulti Lietuvos lemia tik galios santykiai. Kaip ir bet kuris vagis ar banditas, Rusija renkasi lengvas aukas. Kuo žemiau kabantis vaisius būsime, tuo didesnė pagunda jį nuskinti. Ir priešingai – kuo daugiau resursų pareikalautų Lietuvos okupacija, tuo daugiau šansų, kad bus pasirinktas lengvesnis taikinys. Rusija nepuls, jeigu tikės, jog sulauks NATO atsako, ir atitinkamai puls, jeigu atsako nesitikės. Todėl Lietuvos pasirengimas gintis yra vienintelis taikos receptas.

Nes tik rimtai gynybai pasiruošusi Lietuva gali būti sprangus kąsnis Rusijai, o kartu tik tokią – pasiruošusią gintis – Lietuvą iš tiesų gali ginti ir NATO partneriai. Apklausose pirmaujantis JAV prezidento rinkimų kandidatas Donaldas Trumpas sako atvirai: ginsime tas šalis, kurios vykdys įsipareigojimus ir bus pasiruošusios gintis. Nėra abejonių, kad Kremlius sveria būtent šias tikimybes. Ruoštis gynybai reikia tam, kad išvengtume karo.

Tačiau greta mūsų pačių pasirengimo ir su NATO derinamų veiksmų, Lietuvos išlikimui lemtingai svarbi bus ir ES politika. Viena vertus, visi aiškiai pamatėme, kad pasaulio galingieji linkę aukoti Rusijai teritorijas vardan ramybės ir pragmatinių santykių. Vakarų sostinės labai nori grįžti prie tokių santykių su Rusija. Tokiais mainais rėmėsi Minsko susitarimai, faktiškai atidavę Rusijai Donbasą, prie to paties einama dabar, vis raginant Ukrainą „sėsti prie derybų stalo“. Neatmestina, kad Vakarų mainų objektu galėtų tapti ir Baltijos šalys. Karybos ekspertai perspėja, kad Rusijos ataka prieš Lietuvą įmanoma siekiant įgyti svertą deryboms Ukrainoje. Tarkime, atsitraukiant iš okupuotų Baltijos šalių mainais į okupuotų teritorijų išsaugojimą Ukrainoje.

Kad ir kaip siaubingai tai skamba, tarptautiniai santykiai buvo ir lieka ne vertybių, o interesų erdve. Pastarąjį šimtmetį buvo daug tokių „mainų“ į taiką ar jos iliuziją. Daug lengviau aukoti ir mainyti administracines teritorijas nei suverenias nepriklausomas valstybes. Todėl Lietuvos atstovai Europos Parlamente privalo ne tik telkti ES valstybių palaikymą Ukrainai iki pergalės. Principinis tikslas Lietuvai – išlikti suverenia nacionaline valstybe, o ne centralizuotos ES provincija. Tik laisvų ir lygių valstybių Europoje būsime saugiausi nuo bet kokių galimų mainų. Tik tokioje Europoje mažų šalių ir mūsų regiono interesai gali atsverti akivaizdžiai sutarti su Kremliumi trokštančios Vokietijos galią ir interesus. Galiausiai, kokią nepriklausomybę gintume, jei patys jos atsisakytume naujomis ES sutartimis? Tik išsaugoję suverenumą, turėsime nepriklausomą Lietuvą, kurią galėsime apginti.

Tačiau greta principinio valstybingumo klausimo netrūksta ir konkrečių būdų, kaip ES politika galėtų stiprinti Lietuvos ir kitų Sąjungos narių gynybos pajėgumus. Šiandieninė ES politika tam ne tik nepadeda, bet aktyviai trukdo. ES direktyvos riboja bankų galimybę teikti paskolas gynybos pramonėje veikiantiems verslams, o ES paramos skirstymo taisyklės tiesiogiai draudžia teikti ES paramą gynybos pramonėje veikiantiems verslams. ES teisės aktuose gynybos pramonė šiandien prilyginta pavojingų verslų kaip narkotikai, prostitucija, alkoholis, tabakas ir panašių kategorijai. Dėl to apsunkintos sąlygos šį verslą finansuoti, jam skolinti.

Gynybos pramonė leftistinėje ES buvo demonizuota, jai taikomos sugriežtintos pinigų plovimo prevencijos procedūros ir kiti ribojimai. ES priimta daug perteklinių reguliavimų, ribojančių ginklų įsigijimą, laikymą, naudojimą (pavyzdžiui, naudoti didesnes nei 10 šovinių dėtuves ar garso slopintuvus) ir taip užkertančių kelią visuotinei gynybai karo atveju.

ES politika turi būti priešinga – skatinti ir stiprinti gynybos pramonę bei šalių regioninį bendradarbiavimą šioje srityje. Reikia mažinti biurokratines procedūras eksportui ES viduje, ypač kai perka valstybinės struktūros, paprastinti „žaliąsias“ poveikio aplinkai vertinimo procedūras gynybos pramonės įmonėms, skatinti privataus kapitalo ir taikomojo mokslo atėjimą į gynybos pramonę, europiniu lygiu vienodinti ginkluočių sistemas.

Europai reikalingas gynybos protekcionizmas – skatinti pirkimus būtent iš ES gynybos pramonės įmonių, žinoma, neužsidarant nuo naudingų tiekėjų kaip JAV ar Pietų Korėja. Pagaliau gynybos pramonės statusas iš „blogo verslo“ turi keistis į skatinamą, jai skiriamas finansavimo prioritetas.

ES nėra gynybos sąjunga ir neturi pakeisti NATO. Tačiau ES gali ir privalo savo srityje visapusiškai prisidėti prie ES narių gynybos stiprinimo ir savarankiškumo.