80-osioms Vilniaus išvadavimo metinėms (1944 m. liepos 13 d.)

Autorius: Махно Šaltinis: http://ldiena.lt... 2024-07-12 22:23:00, skaitė 1816, komentavo 16

1944 m. liepos 11 d.:

1-ojo Baltijos fronto kariai tęsė puolimą Dvinsko ir Ukmergės kryptimis ir pajudėjo 8-14 kilometrų.

3-iojo Baltarusijos fronto kariai pajudėjo 8-25 kilometrus ir užėmė Trakų ir Radūnės miestus. 5-oji armija toliau naikino likusias priešo pasipriešinimo kišenes Vilniaus mieste.

Džiaugiuosi tuo, kad tų metų karinėse kronikose Daugpilis oficialiai vadinamas Dvinsku.

Beje. Jei kas nežino. Paminklas generolui Černiachovskiui, stovėjusiam Vilniuje, dabar stovi Voroneže. Jį išgelbėjo entuziastai.

Trumpa generolo Ivano Danilovičiaus Černiachovskio ir jo garbei pastatyto paminklo istorija.

I.D. Černiachovskis išgelbėjo Vilnių nuo didžiulio sunaikinimo, įsakęs nenaudoti oro antskrydžių ir nenaudoti sunkiosios artilerijos ginkluotės. 1944 m. birželio 28 d. Ivanas Danilovičius tapo jauniausiu armijos generolu Raudonojoje armijoje (37 m.).

1991 metais valdžia Lietuvoje užgrobusi fašistinių koloborantų chunta, paminklą didvyriui ir vado kapą laikė komunistinės propagandos objektu. Didvyrio palaikai buvo perlaidoti Maskvoje Novodevičiaus kapinėse, o paminklas demontuotas.

Nugriovus paminklą, Voronežo valdžia (anksčiau 1943 m. generolas išlaisvino Voronežą) kreipėsi į Lietuvos ir Vilniaus vadovybę. Atsakymo aišku nesulaukė (viskas pagal senas ir “geras” fašistines tradicijas). Tada Voronežo miesto kultūros skyriaus vadovas I. P. Čiuchnovas ėmėsi įgyvendinti savo planą. Oficialaus statuso tokiems klausimams spręsti jis neturėjo, bet vis tiek Čiuchnovas išvyko į Vilnių, savo lėšomis pirkdamas bilietus. Vilniaus meras neparodė susidomėjimo bendradarbiavimu, o Voronežo atstovas pradėjo užmegzti ryšius su vietos pareigūnais. Jis sužinojo, kur skulptūra buvo laikoma ir kad ją buvo planuojama išlydyti metalo lydymo krosnyje (irgi pagal senas ir “geras” fašistų tradicijas).

Tuo metu Vilniuje dar buvo įsikūręs rusų karinis dalinys, kurio vadas įsipareigojo išspręsti paminklo klausimą. Meras Čiuchnovas jam pasakė:

„Jūs, kaip karininkas, privalote apginti ir išsaugoti aukštesnį pagal laipsnį - jūs esate pulkininkas, o Černiachovskis buvo armijos generolas“.

Kariai prie paminklo privažiavo platforma su kranu (jo niekas nesaugojo), sukrovė į medinę dėžę ir nuvežė į savo bazę kaip „karinį turtą“. Ir nei viena chuntistų šlykštynė nei necyptelėjo. Sėdėjo įsispaudę į savo kampus. Juk, kaip žinia, jie drąsūs kovoti tik su mirusiais ir paminklais, o pajutę realią grėsmę, bėga į savo kampus. Formaliai Rusijos kariai buvo teisūs – paminklas pastatytas Gynybos ministerijos lėšomis. Būtent su šia etikete jis buvo išvežtas į Rusiją, kaip dalis Rusijos kariuomenės išvedimo iš Lietuvos.

Dvejus metus Voronežo gyventojai rinko lėšas pjedestalui. Jis buvo pagamintas iš betono, išklotas Voronežo architekto S. A. Gilevo rožinio granito plokštėmis. Ant jo parašyta: „Armijos generolui I. D. Černiachovskiui nuo Voronežo žmonių“ (Vilniuje buvo užrašas „nuo Lietuvos žmonių“).

Paminklas buvo atidarytas 1993 m. gegužės 9 d.

Šiose nuotraukose galite pamatyti paminklą Didvyriui.

Jei Lietuvoje dar likę protingų lietuvių, ryt atneškite į šią vietą du gvazdikus.

Šis Žmogus išgelbėjo Vilniaus senamiestį kartu su tūkstančiais žuvusių už Lietuvos išlaisvinimą. 

Šioje nuotraukoje galite pamatyti I.D. Černiachovskiio atminimui skirtą obeliską, įrengtas 1947 metais Vilniuje.

Pažiūrėkite, kaip viskas nusėta gėlėmis.

Žmonės tada dar viską suprato ir atsiminė. Už ką buvo pastatytas paminklas ir kodėl.

Bėgo metai. Trockistai, nužudę J.V.Staliną, užgrobė valdžią, iš lagerių, tarpininkaujant Chruščiovui, buvo paleisti nacių koloborantai (vien lietuvių buvo paleista virš trijų tūkstančių), kurie jaukiai įsitaisė Vilniuje. Grįžo landzberg tėvas....na, o kas buvo toliau, jūs puikiai žinote.....

NIEKAS NEPAMIRŠTAS, NIEKAS NEUŽMIRŠTAS!

RUSIJA-PIRMYN!