Istorinės atminties politikos vakuume: Bado akcija dėl S. Nėries paminklo

Autorius: Alkas.lt Šaltinis: https://alkas.lt/2024/10/08/is... 2024-10-08 14:59:00, skaitė 636, komentavo 1

Spalio 7 d. Vilniuje  prie Salomėjos Nėries paminklo, žinomas antisovietinių mitingų dalyvis Laimonas Juozėnas pradėjo bado akcija prieš miesto valdžios ketinimą nugriauti arba iškelti poetės paminklą.

Pasak L. Juozėno, jis siekia ne tik apsaugoti Salomėjos Nėries paminklą, bet ir atkreipti dėmesį į tai, kaip valdžia ir visuomenė elgiasi su kitais lietuvių rašytojais bei kultūros veikėjais.

„Bado akcija daroma tam, kad neleisti nugriauti Salomėjos Nėries paminklo ir jį išsaugoti, nes tai yra mūsų Lietuvos lakštingala, kurios nebuvo ir nebebus. Siekiama atkreipti valdžios dėmesį ir sustabdyti kultūros veikėjų menkinimą ir diskreditavimą,“ – teigė Juozėnas.

Jis pabrėžė, kad dabartinis siekis perkelti ar sunaikinti Salomėjos Nėries paminklą yra tąsa anksčiau vykusių pastangų sumenkinti tokius rašytojus kaip Juozas Baltušis, Petras Cvirka ir Ludas Girą.

„Bado akcija daroma tam, kad neleisti nugriauti Salomėjos Nėries paminklo jį išsaugoti, nes tai mūsų Lietuvos lakštingala, kur tokios nebuvo, kokia ji nėra ir nebus. Taipogi plačiau siekiama, kad valdžia dabartinė su visokiom „desovietizacijos komisijom“ į tai atkreiptų dėmesį ir sustabdytų tą rašytojų, ne tik Salomėjos Nėries, bet rašytojų kultūros veikėjų menkinimo diskreditavimo, iš jų pusės akcija.

Negana to, kad prieš 33 metus buvo sumenkintas rašytojas Juozas Baltušis, kuris rašė savo knygas gyvąja tikrąja liaudiškoje liaudiškai lietuvių kalba kuria kalbėjo mūsų protėviai šitas knygas Juozo Baltušio buvo privalomas skaityti mokyklose ir rašyti temas, tačiau padarė taip, kad jos jau būtų neprivalomos, neįtiko tuometiniam Juozas Baltušis. Toliau praėjus daugeliui metų, pradėjo menkinti Petrą Cvirką, Liudą Girą taipogi kėsinamasi į Justiną Marcinkevičių, dabar jau Salomėją Nėri, todėl kyla klausimas, kas sekantis?“, – sako L. Juozėnas.

Be to, L. Juozėnas ragina visuomenę ir valstybės institucijas atkreipti dėmesį ir į gimtosios kalbos padėtį, nes gyvename globalizacijos laikais, kurie, nors ir atveria naujas galimybes, gali lygiai taip pat užgožti mūsų kultūrą ir kalbą.

„Kodėl griebia būtent šituos rašytojus „desovietizuoti“, todėl, kad šitie rašytojai rašė gyvąją lietuviškąją kalba todėl, kad norima išstumti palaipsniui sumenkinti pačią lietuvių kalbą per literatūrą. Negana to, kad iškabos miestuose jau anglų kalba.

Negana to, kad prekybos centruose ant prekių, ant kurių užrašyta anglų kalba, kitomis kalbomis, mažas lipdukas neįskaitomas lietuvių kalba, kur be padidinimo stiklo nei skaitysi, tai dabar griebiamasi lietuvių kalbą diskredituoti per kultūrą, konkrečiai per rašytojus“, – teigia badautojas.

Ir priduria: „Tai yra, mano manymu, tokia savotiška, suplanuota gudri subtili lietuvių kalbos, laipsniško išstūmimo naikinimo akcija“.

Kęstučio Tamašausko pokalbis su Laimonu Juozėnu:

https://alkas.lt/wp-content/uploads/2024/10/voice-2024-10-07-21-02.mp3

Laimonas Juozėnas pradėjo bado akcija | K. Tamašausko nuotr.

Pastaruoju metu Salomėjos Nėries paminklas tapo simboliu ginčuose tarp kūrėjo kūrybiškumo ir jo kultūrinio palikimo vertės bei jo politinių pažiūrų ir poelgių bendradarbiaujant su Lietuvos okupaciniu sovietiniu režimu vertinimo.

Salomėja Nėris yra viena garsiausių Lietuvos poečių, žinoma dėl savo lyriškos poezijos, atspindinčios asmeninių jausmų gilumą, gamtos grožį, tautinę tapatybę.

Tačiau S .Neries politiniai veiksmai Antrojo pasaulinio karo metais, kai poetė prisidėjo prie sovietų propagandos, ją pavertė prieštaringa asmenybe.

Nors jos kūryba tebėra vertinama, daugelis mano, kad jos vieši politiniai veiksmai – kaip dalyvavimas sovietinėje delegacijoje Maskvoje 1940 m., kur ji dėkojo už Lietuvos „išvadavimą“ – reikalauja kritiško požiūrio.

Dėl to Salomėjos Nėries paminklas atsidūrė pastarojo meto desovietizacijos vajaus akiratyje.

Pasak vienų poetė buvo priversta paklusti okupacinio režimo spaudimui, todėl jos literatūrinis indėlis turėtų būti atskirtas nuo politinių veiksmų.

Kiti tvirtina, kad jos dalyvavimas sovietų veikloje sumenkino jos kūrybą ir, kad jos paminklas turi būti pašalintas kaip sovietinės propagandos reliktas.

L. Juozėno bado akcija taip pat primena, kad kultūros ir istorijos simbolių klausimai dažnai nėra vienareikšmiški.

Valdžios įstaigos privalėtų ieškoti sprendimų, kurie atitiktų visos visuomenės lūkesčius, siekti pusiausvyros ir tarp visuomenės poreikio išsaugoti tautos kultūrinį paveldą ir kritiško praeities vertinimo iš nūdienos pozicijų.

Pavyzdžiui, paminklų kontekstas galėtų būti paaiškintas informaciniais stendais ar kitomis priemonėmis, kurios padėtų geriau suvokti istorijos sudėtingumą. Svarbu būtų rasti dermę tarp praeities paminklų, kurie formuoja tautos kultūrinę tapatybę, išsaugojimo ir šiuolaikinio požiūrio į sudėtingą istorinį palikimą.

Pasak Nacionalinės Jono Basanavičiaus premijos laureto, etnokosmologo, Alkas.lt vyriausiojo redaktoriaus Jono Vaiškūno dabartinių įtampų ir nesusipratimų galima buvo išvengti, arba juos galima būtų buvę išspręsti daug veiksmingiau, jei Seimas savo laiku būtų priėmęs nuo 2012 metų valdžios stalčiuose tebedūlantį Lietuvos Respublikos Tautos Istorinės atminties įstatymo projektą.

„Šiame įstatymo projekte yra numatyta steigti specialią Seimui atskaitinga institucija – Tautos istorinės atminties taryba su plačiais įgaliojimais spręsti visus su tautos istorine atmintimi susijusius klausimus. Manau, kad naujos kadencijos Seimas privalėtų neatidėliojant šį įstatymą priimti nepaisydamas kai kurių istorikų nenoro išleisti istorijos vertinimų monopolio iš savo rankų“, – sako J. Vaiškūnas.