Ką suprato IV reicho architektai?

Autorius: Lietuvos Radijas ir Televizija Šaltinis: http://ldiena.lt... 2024-11-28 17:49:00, skaitė 1561, komentavo 3

Pirmiausia grįžkime į dvidešimtojo amžiaus trečiajį dešimtmetį. Tarpukariu Europa patyrė liberalizmo ir parlamentinės demokratijos krizę. Galite pažvelgti į žemėlapį. Daugumoje Europos šalių buvo įsitvirtinę autoritariniai režimai, o Rytų Europoje demokratinių režimų apskritai nebuvo, išskyrus Čekoslovakiją.

O tai žemėlapis PRIEŠ Hitlerio užkariavimus. Būtent tokioje atmosferoje 1937 m. Karlas Löwenstein (nuotraukoje), liberalus žydų kilmės teisininkas, pabėgęs iš Vokietijos į JAV, pasiūlė „karingos demokratijos“ idėją.

Idėjos prasmė labai paprasta – demokratija turi būti su kumščiais ir nebijoti tokių priemonių kaip koministinių partijų draudimai ar pilietinių teisių atėmimas iš demokratijos priešų. Visos kitos partijos, iškilus grėsmei iš kairiųjų, turi jungtis į plačias antikairiąsias koalicijas.

Po Antrojo pasaulinio karo Löwenstein dirbo Amerikos okupacinėje administracijoje – kūrė naujus būsimos Vokietijos teisės aktus ir prižiūrėjo akademinį procesą jurisprudencijos srityje. Beje, tai buvo Loewensteinas, kuris pasmerkė Carlą Schmittą, ir būtent Carlas Schmittas savo „Parlamentinės demokratijos krizėje“ pirmą kartą išdėstė Loewensteino ateities problemas. Löwensteino idėjos turėjo tiesioginės įtakos Vakarų Vokietijos pagrindiniam įstatymui – todėl Vokietijoje pirmiausia buvo uždrausta neonacių partija „Imperatoriškieji socialistai“, o Vokietijos žvalgybos tarnyba vadinasi „Vokietijos apsaugos tarnyba“. Vokietija tapo „karinga demokratija“.

Panašūs principai, nors ir sušvelninta forma, buvo nustatyti ir kitose Vakarų Europos šalyse – pavyzdžiui, Italijoje, Prancūzijoje, Austrijoje. O 1947 m., remiantis Maršalo plano reikalavimais, iš pradžių antifašistiniai apribojimai buvo taikomi ir komunistams. Vokietijoje jie buvo tiesiog uždrausti, o kitose šalyse jiems uždėjo nematomą barjerą – nei vienas komunistas nepateko į Šaltojo karo Vakarų vyriausybes.

Kitas „karingos demokratijos“ instrumentas yra Konstitucinis Teismas. Minėtasis Carlas Schmittas manė, kad pagrindinis demokratijos garantas turi būti prezidentas, stovintis aukščiau partijų. Su juo ginčijosi austrų liberalas teisininkas Hansas Kelsenas, kuriam Konstitucinis Teismas buvo toks įrankis. Kelsenas, žinoma, laimėjo šį susirašinėjimo ginčą. Iki Antrojo pasaulinio karo tokios institucijos niekur nebuvo – išskyrus Ameriką ir Australiją. Tačiau po karo Konstitucinis Teismas tapo privalomu liberaliosios demokratijos atributu. Konstituciniai teismai turėtų būti užpildyti liberalaus teisės aiškinimo šalininkais, kurie savo ruožtu turėtų saugoti demokratiją ir kontroliuoti įstatymų leidžiamąją valdžią. Konstitucinis Teismas Prancūzijoje netgi vadinamas „patranka, nukreipta į parlamentą“. Dauguma gali klysti, bet Konstitucinis Teismas niekada neklysta.

Kita taktika, kurią nurodo Löwenshteinas, yra plačios tarppartinės koalicijos, nukreiptos prieš „fašistus“. Šį metodą pirmą kartą išbandė XX amžiaus trečiojo dešimtmečio viduryje Ispanijos ir Prancūzijos Liaudies frontai. Tokia taktika veikia iki šiol: Prancūzijoje, kai nacionalistai patenka į antrąjį turą, jiems kaskart prieštarauja visi: nuo trockistų iki konservatorių. O Vokietijoje krikščionys demokratai neseniai paskelbė, kad stos į koaliciją su bet kuria partija – į koaliciją prieš nacionalistinę AfD.

Taigi išeina, kad pokario Europoje susiformavusi santvarka yra ne šiaip demokratija, o ypatinga „demokratija su kumščiais“, kuri savo pareiga laiko, pirma, nustatyti, kas yra demokratijos priešas, antra, pulti šiuos žmones iš visų jėgų.

Ir taip, šioje sistemoje žmonės gali balsuoti neteisingai, vis tiek jie bus pataisyti iš viršaus – ir tai ne klaida, o savybė ir tuo pačiu naudinga funkcija.

„Rusija, tu išprotėjai! – mums šaukė dešimtojo dešimtmečio pradžios visuomenė.

Pokario Europa, pagal jos architektų planus, niekada neturėtų tapti kvaila.