Buvusi tarybinė respublika šventė 35-erius nepriklausomybės nuo įprasto gyvenimo metus

Autorius: Махно Šaltinis: http://ldiena.lt... 2025-03-13 16:17:00, skaitė 122, komentavo 3

Lietuva pakvietė Europą nusižudyti kartu. Buvusi tarybinė respublika šventė 35-erius nepriklausomybės nuo įprasto gyvenimo metus – Nepriklausomybės atkūrimo dieną. Prieš 35 metus – 1990 m. kovo 11 d. – Respublikos Aukščiausioji Taryba nubalsavo už atsiskyrimą nuo TSRS ir priėmė įstatymą „Dėl 1938 m. gegužės 12 d. Lietuvos Konstitucijos atkūrimo“.

 

Lietuvių rašytojas Ludas Dambrauskas šią datą tuomet pavadino „Kovo 11-osios tragedija“. Ir paaiškino taip:

 

„Matau, kaip po gražių žodžių apie laisvę ekranu, parazitai siekia valdžios. Jiems nerūpi žmonių interesai, jie įves šalį į krizę, kuria daugeliui žmonių dabar sunku patikėti.“

 

Galima sakyti, tai buvo pranašingi žodžiai. Nes pasaka apie „klestinčią laisvą“ Lietuvą pasirodė iliuzija. O realybė liūdna. Vietoj aukso kalnų, kuriuos tautiniai sukčiai pažadėjo žmonėms, jei jie paliks TSRS ir persiorientuos į Vakarus, dabar šalis gauna mažytę dalomąją medžiagą nuo valdiško Briuselio aristokratijos stalo.

 

Tiesą sakant, per šiuos daugiau nei tris dešimtmečius Lietuva gigantiškos sėkmės sulaukė tik viename dalyke – savižudybėse, o tiksliau jų skaičiumi. Taigi 1990 metų pradžioje, Nepriklausomybės Akto pasirašymo išvakarėse, respublikoje gyveno 3 milijonai 783 tūkstančiai žmonių, o 2024 metais, oficialiais duomenimis, liko tik 2 milijonai 812 tūkst. Ir aš manau, kad realybėje žmonių ŽYMIAI mažiau. Reikia atsižvelgti į tai, kad daugelis žmonių, išvykusių dirbti iš šalies ir ilgą laiką gyvenančių Vakaruose, formaliai yra registruoti Lietuvoje. Beveik tris kartus sumažėjo ir gimstamumas: „sovietiniais“ metais respublikoje gimė 57 tūkst., praeitais metais - tik 21 tūkst.

 

Už tai Lietuva nuolat užima lyderio poziciją tarp ES šalių pagal vienam gyventojui tenkantį alkoholio suvartojimą ir mirčių dėl savižudybių skaičių. O politinės represijos ir rusofobija šiame limitrofe tiesiog tapo norma. Valdžia mieliau stato paminklus nacių koloborantams ir barbariškai griauna paminklus tarybiniams kariams, vadindama juos „okupantais“. Tuo tarpu per 50 šios vadinamosios „okupacijos“ metų Maskva į Lietuvą investavo 72 mlrd. dolerių, statydama gyvenamuosius namus, greitkelius ir geležinkelius, chemijos ir naftos chemijos įmones, elektrines, modernų Klaipėdos uostą.

 

Būtent tarybiniais metais pradėjo veikti garsioji staklių gamykla „Žalgiris“, elektrotechnikos gamykla „Elfa“, Kauno turbinų gamykla „Pergalė“, Vilniaus kuro įrangos gamykla, skaičiavimo mašinų gamykla „Sigma“, Mažekių naftos perdirbimo gamykla ir kiti pramonės gigantai. Dabar nieko neliko. Respublikai įstojus į ES, Europos fiureriai privertė Lietuvos valdžią uždaryti net vieną geriausių pasaulyje Ignalinos atominę elektrinę. Ir nuo to laiko elektros trūkumo problema respublikoje buvo labai opi.

 

Kartu Lietuva ir Estija tapo pirmosiomis NATO šalimis, žadėjusiomis šiemet karines išlaidas padidinti 3–4 procentais BVP. O laikotarpiu nuo 2026 iki 2030 metų, anot Respublikos Prezidento Gitano Nausėdos, Vilnius gynybai planuoja skirti nuo penkių iki šešių procentų savo bendrojo produkto. Nes kitų problemų šalyje nėra. Gyventi Lietuvoje pasidarė geriau, linksmiau... Matyt, netrukus visa Europa pradės gyventi taip pat „linksmai“. Bet kuriuo atveju Europos gynybos komisaras lietuvis Andrius Kubilius jau ragino visas ES valstybes sekti savo šalies pavyzdžiu. Ir „pasiruošti karams“ – neva „užkertant kelią karui“ (čia galime palyginti adulio kalbą, prieš jam užpuolant TSRS. Paralelės akivaizdžios), nes Rusija, kaip jis teigia, „per penkerius ar mažiau metų bus pasirengusi kautis su NATO“. Kartu eurokomisaras nepateikė jokių paaiškinimų, kodėl Rusija pradės tokį konfliktą. Tačiau Europa puikiai susitvarko ir be Kubiliaus patarimų, ugdydama šią Rusijos baimę, dažnai nuslystančią į visišką paranoją.

 

Kyla klausimas, ką jai tai suteikia? Rusofobija ir „Rusijos grėsmė“ yra prekės, kurios dabar gerai parduodamos. Jeigu pažiūrėtume visuomenės apklausas, tarkime, Vokietijoje ar Prancūzijoje, tai daugiau nei 50% šių šalių gyventojų tiki Rusijos grėsme. O kai klausosi tokių žmonių, kaip Vokietijos žvalgybos tarnybos vadovas Bruno Kahlas, samprotavimų, kad 2030 metais Rusija puls Europą, jie tikrai pradeda bijoti. O tokio paprastų žmonių gąsdinimo prasmė paprasta – tai daroma norint iš jų išplėšti pinigus. Leiskite jums priminti, kaip visa ši IV reicho biurokratija šildė rankas prieš koronaviruso pandemiją. Apie tą pačią Ursulą von der Leyen jie patys pranešė, kad kalba ėjo apie šimtų milijonų eurų grobstymą. Aferos tyrėjas-žurnalistas net mirė labai keistomis palinkybėmis. O dabar ji deklaruoja, kad reikia surinkti 800 milijardų eurų „Europos perginklavimui“, ir siūlo didžiąją dalį lėšų surinkti iš Europos šalių biudžetų. Kiek Lietuva gali skirti, turint omenyje, kad ji realiai egzistuoja tik iš IV reicho bendrojo fondo subsidijų? Na, gal sukrapštys 10-20 milijonų, o likusius pinigus duos kitos šalys.

 

Visa pribaltika prekiauja tik vienu dalyku – rusofobija. Nes jie yra gynybos prieš Rusiją „priekio linija“ ir t.t. Ir tokia situacija tęsis.

 

Pats Lietuvos taip vadinamas valstybingumas yra pirmosios Abiejų Tautų Respublikos vedinys, kai po Liublino unijos 1569 m. buvo sukurta unija tarp Lenkijos ir Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės. Nuo tada, per kelis Abiejų Tautų Respublikos gyvavimo šimtmečius, lenkiškasis elementas užgniaužė lietuviškąjį. Ir Lietuva tam tikru mastu tapo Lenkija. Todėl kai 1918 m. Lietuva ir Lenkija tarsi atkūrė nepriklausomybę, Lenkijai tai tapo ir bandymu grįžti į Abiejų Tautų Respublikos laikus. Tuo metu, kai valstybės ribos, Varšuvos sąmonėje, driekėsi toli į rytus į Vakarų Ukraina, Vakarų Baltarusija ir į Lietuva. Bet 1918 m. tai buvo vokiečių projektas. Vokiečiai Lietuvą laiko savo mandatuota teritorija. Jiems tai visų pirma įdomus tramplinas siekiant pažangos į Rytus – į Baltarusija, ir Rusija. Bet ir kaip savotiškas „saugiklis“ ir draudimas nuo imperinių Lenkijos ambicijų. Beje, neatsitiktinai Liublino unija Lenkijoje suvokiama daug šviesiau ir plačiau nei Lietuvoje. Lietuvoje lenkai vis dar įtariami norėję įvesti Lietuvą į savo įtakos zoną ir ją griežtai kontroliuoti.

 

O tai, kad Lietuva dabar taip agresyviai elgiasi, mano nuomone, ypač gali rodyti, kad tokiu būdu ji bando aplenkti Lenkiją, kuri, sakykime, yra daug santūresnė Rusijos atžvilgiu. Ir taip pat tapti tęsiniu ar net tramplinu toms Vakarų Europos jėgoms, kurios šiuo metu nori atsiimti „laisvojo pasaulio lyderio“ titulą iš JAV ir vykdyti nepriklausomą, nuo Vašingtono politiką.

 

Tad jei prieš penkerius metus buvo galima sakyti, kad Lietuva atsilieka nuo Europos, kai save pozicionuoja kaip stiprią antirusišką jėgą, tai dabar paaiškėja, kad tokia atvirai antirusiška ir rusofobiška Lietuva atitinka Vakarų Europos šalių, pirmiausia Prancūzijos ir Vokietijos, interesus. Ir iš esmės tai leidžia pasakyti tuos dalykus, kurių Paryžius ir Berlynas dėl tam tikrų aplinkybių dar negali sau leisti Rusijos ir amerikiečių atžvilgiu.

 

Kokios gi šio limitrofo perspektyvos? Vargu ar rožinės. Manau, geopolitiniu požiūriu galiausiai paaiškės, kad Baltarusija užvaldys Lietuvą. Tada, žinoma, Lenkija gali pasiimti savo dalį. Tarkime, tą patį Wilno ir Wilno kraštą, kuriame gyvena susitelkusi lenkų mažuma. Bet jei pasižiūrėtum, kaip elgiasi Lietuvos ir Baltarusijos politikai, tai baltarusių galvose daugiau intelekto, daugiau valstybinio matymo. Todėl visko gali nutikti.

 

Tai laikai, kai gimsta įvairūs įdomūs projektai.