Europos komisaras Vytenis Andriukaitis vakar "Respublikoje" filosofavo apie lietuvių tautos vietą užimsiančius „įvairių genetiškų kompozicijų žmones“, apie „didžiulį uždavinį suklijuoti lietuvybę iš įvairių kompozicijų“. Na, šaunuolis, na, naujų rasių kūrėjas, tikras Adolfas Hitleris, tiksliau tikras Paneuropos tėvas masonas Kudenhove Kalergi su jo „kokybės“ ir „kiekybės žmonėmis“. Iki kokio idiotizmo gali atvesti žmogų milžiniškas Briuselio atlyginimas, o gal psichikos liga? Bet kokiu atveju savo briuselinio fašizmo ar idiotizmo Andriukaičiui nereikėtų viešinti. Nesupras tie, kas iš Beiuselio šimto tūkstantinio atlyginimo negauna, o skursta už kelis šimtelius Lietuvoje.
Į Respublikos žurnalistės rūpestį „kaip išsaugoti tą lietuvybę, kai tirpsta ją sergstintis branduolys - Lietuva išsivaikšto?“ Briuselio renegatas Vytenis Andriukaitis atsakė: „Kaip galima susiaurinti save iki etniškumo? Lietuvybė yra kultūros fenomenas, kuriame vietą gali rasusti įvairių genetiškų kompozicijų žmonės. Didžiulis uždavinys suklijuoti lietuvybę iš įvairių kompozicijų, bet tai įmanomas uždavinys, nes valstybės politika lietuvybės atžvilgiu yra įkūnyta ir Konstitucijoje, ir Valstybinės kalbos įstatyme, tik darykite. Suteikite Lietuvai sparnus. Kas kliudo Lietuvos kultūros paveldą paversti galinga ekonomine jėga?“
Tada žurnalistė paklausė: „Galbūt, pagal jus, reikėtų džiaugtis ir dviem tūkstančiais pabėgėlių, kuriuos, neseniai skaičiau, dar ketinama atkelti Lietuvon pagal Europos Komisijos prezidento Žano Klodo Junkerio (Jean Claude Juncker) planą?“
Briuselio kudenchove kalergis Andriukaitis į tai atsakė: „Čia - iš kitos operos... Čia ne Junkerio planas, čia tos pačios kvotos pagal tas pačias metodikas, kurios buvo nustatytos diskutuojant su visų šalių narių atstovais, čia ir prezidentės Dalios Grybauskaitės, ir visų kitų, kurie už tai balsavo, sprendimas. Aš irgi balsavau už šį pasiūlymą. Pati didžiausia humanistinė krikščioniška, judėjiška, islamiška, gailestingojo samariečio pareiga - priglausti pabėgusį nuo karo. Aš stovėjau Lesbo saloje tarp tragiškų vaizdų... Jei jūs būtumėt buvusi su manimi, garantuoju, būtumėt verkusi kruvinomis ašaromis, nes mane lydinčios moterys nuolat šluostėsi akis ir man, gydytojui, širdį skaudėjo. Kiek turim tuščių namų ne tik Vilniuje, bet ir aplinkui - trims tūkstančiams žmonių nerastume stogo? Kol kas kalbu apie pabėgėlius, su kuriais po to, žinoma, reikia dirbti: kurie iš jų gali likti Lietuvoje, kurie gali išvažiuoti, kurie gali būti išsiųsti atgal. Niekas nekalba, kad getus amžinai įsteigtumėt, kalba, kaip kartu 28 valstybėms susitvarkyti su tuo didžiuliu pabėgėlių srautu, kuris traukiasi, nes ten vyksta kraupūs karai. Kaip būtų miela, jei Lietuva pasakytų: taip, mes priimsim tris tūkstančius pabėgėlių, nes mes turime ir laukų, ir trobų, ir vandenų...“
Aš nematau reikalo pasakoti ar cituoti visų Andriukaičio pasakytų nesąmonių ir kvailysčių, gaila laiko. Ten daug pripasakota apie sergančius Afrikos vaikus, pabėgėlių stovyklas ir t.t.
Kiek ten „krikščioniško, judėjiško, musulmoniško“ graudenimo ir sysaliojimo. Tarytum nuskurdusios ir išvogtos Lietuvos rūpestis viso pasaulio nuskriaustieji, alkstantys ir beglobiai.
Kas trukdo Eurokomisarui kreiptis į Rotšildų ar Rokfelerių klanus ir paprašyti: „Būkite geri, atriekite pagal jūsų judėjišką „gailestingojo samariečio pareigą“ bent 1/3 iš savo trilijoninių turtų ir Žemėje neliks nei vieno alkstančio vaiko, nei vieno benamio, nei vienos pabėgėlių stovyklos.
Kas trukdo Eurokomisarą paprašyti pono Barako Obamos, kad jis pagaliau liautųsi kurstęs karus? Jis juk Nobelio taikos premijos laureatas?
Kodėl arabų pabėgėlius turime priimti mes, o greta esanti Saudo Arabija nepriima nei vieno pabėgėlio, ir greta esantis Izraelis nepriiima, ir Kiuveitas, ir Kataras, ir Juntiniai arabų emiratai?
Aš noriu Vytenio Andriukaičio matytų „tragiškų vaizdų Lesbo saloje“ tema kiek plačiau pakalbėti.
Aš noriu priminti Darjos Aslamovos reportažą iš Lesbo salos, kuriame ji pasakoja apie organizacijos „Gydytojai be sienų“ nusikaltimus, prekyba žmonių organais. Viso to Vytenis Andriukaitis nematė ar nenorėjo matyti Lesbo saloje.
Kas gi jūs, daktare Kušneri?
KP korespondentė Darja Aslamova savo Reportaže iš Lesbo salos papasakojo apie pabėgėlių dramą, išskrostus organams pabėgėlių lavonus, dešimtis tūkstančių pagrobtų, parduotų, išprievartautų, išdorotų organams pabėgėlių vaikų, ir dar daug visokių protu nesuvokiamų baisybių, tarp kurių styro ir skandalingos organizacijos „Gydytojai be sienų“ ir šios organizacijos įkūrėjo daktaro Bernardo Kušnerio ausys.
Štai ką pasakoja apie šį skandalingą daktarą ir jo įkurtą organizaciją „Gydytojai be sienų“ KP korespondentė Darja Aslamova savo reportaže iš Lesbo salos, pavadintame „Graikų žvejai: pabėgėlius mėsinėjo organams Turkijoje, o kūnus išmetinėjo neutraliuose vandenyse“:
Vakarų media vadina jį „daktaras Propaganda“, o serbų MIP- „daktaras Mengele“. Prancūzų gydytojas, organizacijos „Gydytojai be sienų“ įkūrėjas, Prancūzijos užsienio reikalų eks-ministras (2007-2010). Pagal Izraelio MIP, įeina į skaičių pačių įtakingiausių pasaulio žydų.
Jaunystėje – komunistas (iš komunistų partijos jį, tiesa, greitai išvarė). Įeina į grupę „ikrų kairiųjų“ (taip su neapykanta Prancūzijoje vadina buržuazinę bohemą, postringaujančią apie trockizmą ir socializmą su šampano bokalu rankose). Dalyvavo keliose humanitarinėse misijose ir pirmas sumojo, kad jas galima panaudoti išimtinai politiniams tikslams. Nutraukė ryšius su „Raudonuoju kryžiumi“ dėl jų „neutraliu“ ir netgi „amoraliu požiūriu“ ir sukūrė 1971 metais organizaciją „Gydytojai be sienų“.
Kame gi „kampas“? „Raudonasis kryžius“ kad patekti į karo zoną iš abiejų konflikto pusių buvo apolitiškas, vadovavosi principu: „Mes gydome visus, nes tai yra gydytojų pareiga, ir neskirstome žmones pagal jų politines pažiūras“. Kušneris reikalavo „dorovingesnio“ gydymo principo, kuris kiekviename kare suskirstytu ligonius į „aukas“ ir „žudikus“, į „gerus savus“ ir „blogus svetimus“. Tai apvertė viską aukštyn kojomis, netgi Hipokrato priesaiką, ir tai įtiko vakarų politikų skoniui. Dabar buvo galima daryti perversmą bet kurioje neįtinkančioje valstybėje, siųsti ten humanitarines organizacijas, kurių vadovai su liūdinčiais veidais pranešinėjo apie „daugybę aukų“ iš opozicijos pusės ir netgi užsiminti apie „genocidą“ kokios nors mažumos, o stambiausių media fotografai publikavo siaubingas nuotraukas, o politikai darė pareiškimus apie tai, kad reikia sustabdyti eilinį „beprotį diktatorių“.
Štai čia ir tiko daktaro Kušnerio teorija apie „humanitarinę intervenciją“ ir „būtinybę kištis“. 1993 metų sausio mėnesį išaušo jo žvaigždžių valanda (iki šio momento Kušneris jau „daėdė“ net savo kolegoms iš „Gydytojai be sienų“, triukšmingai išėjo, išsaugojęs, vienok, savo įtaką, ir sukūrė alternatyvią organizaciją „Pasaulio gydytojai“). Jo nauja organizacija išleido apie du milijonus dolerių (įdomu, kas juos davė?) reklaminei kompanijai prieš Slobodaną Miloševičių (keistas darbas gydytojams, ar ne tiesa?), kurį lygino su Hitleriu, o Bosnijos serbų stovyklas karo belaisviams – su nacistų koncentracijos stovyklomis. (Net Alija Izetbetovič, pirmasis Bosnijos ir Hercogovinos prezidentas ir prisiekęs Bosnijos sebų priešas, mirties guolyje pripažino, kad jo tvirtinimas buvo melagingas: mirties stovyklų nebuvo, nors sąlygos karo belaisviams buvo siaubingos).
Serbų demonizacija atvedė į 1995 metų Bosnijos serbų bombardavimus NATO aviacija, o 1999 į apyvartą buvo paleista Kušnerio doktrina apie „humanitarinę intervenciją“, su kurios pagalba NATO pilnai sugriovė klestinčią Jugoslaviją, sukūrė banditišką kvazivalstybą „Kosovo“ pavadinimu ir į Gaagos kalėjimą įkišo teisėtą prezidentą (jau Serbijos) Slobodaną Miloševičių, kur jis numirė gana įtartinomis aplinkybėmis.
O Kušnerį apdovanojo postu. 1999 metais jis vadovavo SNO misijai okupuotame Kosovo. Toliau prasideda visai tamsūs reikalai: albanų vykdomi serbų, čigonų, „neteisingų“ albanų, kurie pasisakė prieš Kosovo premjerą Chamirą Tači, grobimai.. Aukas mėsinėjo organams ir jų širdis ir inkstus transportavo į Europą, Izraelį ir Turkiją. Ir vėl laiko faktorius: atsižvelgiant, kad organus galima transportuoti tiktai lėktuvu (laikas skaičiuojamas valandomis!), kas davė leidimą jų siuntimui? Toks krovinys fiksuojamas ir tikrinamas muitinėje. Ir kaip vadovas misijos gerasis daktaras Kušneris galėjo apie tai nežinoti, būdamas faktiniu Kosovo diktatoriumi? Tyrimais užsiėmė Gaagos tribunolo prokuroras Karla del Ponte, kurią vėliau nušalino nuo bylos ir pasiuntė į garbingą tremtį į Argentiną. Savo knygoje „Medžioklė. Aš ir kariniai nusikaltėliai“ Karla tiesiai apkaltino tyrimo trukdymu SBO misijos valdininkus ir jų vadovą Bernarą Kušnerį. Vėliau tuo užsiimė PACE deputatas Dikas Marti, paskelbęs pranešimą apie žmonių grobimą Kosove ir jų organų pardavimą. Jam pavyko patrauti atsakomybės tiktai tiesioginius vykdytojus (konkrečiai, Prištino kliniką „Medikus“, išiminėjusią aukų organus), bet visi globėjai išvengė bausmės.
Pats daktaras Kušneris gana lengvai žiūri į žmogaus mirtį. Jis prisipažino, kad iš „gailestingumo“ asmeniškai marino Libane ir Vietname beviltiškus pacientus (ar jau tokius beviltiškus? Ir kas dabar tai patikrins?) O dabar atspėkite, ką paskyrė sveikatos apsaugos reformos kuratoriumi Ukrainoje nuo tarptautinės bendruomenės pusės? Suprantama, gerąjį daktarą Kušnerį, kuris įėjo į taip vadinamą Ukrainos modernizacijos agentūrą. Reikia tik viltis, kad gandai apie išėmimą organų pas sužeistus Ukrainos kareivius taip ir liks gandais.
12 tūkstančių dingusių, oficialiai užregistruotų pabėgėlių vaikų. Sirai, parduodantys savo inkstus, kad perplaukti jūrą. Slapti bordeliai, kur randa nežinomos kilmės mažamečius vaikus. Protingi, šaltakraujai gydytojai-žudikai. Ligoninės, kur atliekamos neteisėtos operacijos. Žinomos labdaros organizacijos su balta kaip sniegas reputacija, kurių dėka galima nusiųsti organus į bet kurį pasaulio kraštą.
Ir nei vieno liudininko. Jie visi mirę.