Muzikinė kleptomanija Lietuvoje: vogti smagiau nei kurti

Autorius: Mindaugas Peleckis Šaltinis: http://radikaliai.lt/radikalia... 2015-01-08 17:23:28, skaitė 6354, komentavo 1

Lietuvos muzika turi gilias tradicijas, galima didžiuotis, kad Lietuvoje buvo, esama ir neabejotinai bus daug puikių muzikantų. Štai kad ir Marijaus Adomaičio (Mario Basanov) projektas „Ten Walls“, kurio singlas „Walking With Elephants“ pernai tapo žinomas ir pasaulyje. Tuo 2014 m. rugsėjo 17 d. viešai savo feisbuko paskyroje pasidžiaugė net Lietuvos Respublikos Prezidentė Dalia Grybauskaitė: „Lietuvio Marijaus Adomaičio (Mario Basanov Music) projekto Ten Walls singlas „Walking With Elephants“ – perkamiausių Didžiosios Britanijos kūrinių UK Top 40 aukščiausiame dešimtuke! Sveikinu Marijų ir jo komandą! Labai džiugu, kad lietuvių kuriama muzika garsina Lietuvą visame pasaulyje.“ Kartu su Prezidente sveikinu ir aš. Tačiau kur šviesa, ten ir šešėliai, todėl šįsyk teks pakalbėti apie reiškinį, apie kurį kalbama puse lūpų: muzikinę kleptomaniją (labai nemėgstu žodžio „plagiatas“) Lietuvoje.

Tony Ronald - Help (Get me some Help) 1971

Натали - Море цвета джинсов

Eugenijus Ostapenko - Dviratukas

Virgis Stakėnas - Kelelis tolimas

Тамара Церетели - Дорогой длинною (Those were the days,1925)

„Nuostabūs žodžiai! Įdomu, iš ko juos pavogei?“

Plagiatas. Šis gana paplitęs žodis atsirado prieš 400 metų, kai plagijuoti (lot. plagiare – „pagrobti“), t. y. vogti svetimą kūrinį tapo gėdinga, amoralu. Kalbininkai šį žodį etimologiškai sieja su plokštuma, taigi muzikinė kleptomanija (tokia neva netyčinė vagystė) iš tikro yra plokščias, amoralus, kvailas veiksmas (ypač tikintis, kad masės nesupras).

Likimo ironija – plagiatu pirmieji pasipiktino būtent romantikai. O gal todėl kaip tik labiausiai plagijuojamos romantika kvepiančios dainos? Ne, visgi čia kita priežastis: esmė – įtikti, patikti masėms bet kokia kaina. Vogti „įmetus kiaulės akis“.

„Mūsų poetai vagia iš Homero“. Taip 1621 m. „Melancholijos anatomijoje“ (The Anatomy of Melancholy, What it is: With all the Kinds, Causes, Symptomes, Prognostickes, and Several Cures of it. In Three Maine Partitions with their several Sections, Members, and Subsections. Philosophically, Medicinally, Historically, Opened and Cut Up; visas tekstas – http://ia600406.us.archive.org/34/items/anatomyofmelanch00burt/anatomyofmelanch00burt.pdf) rašė britų mokslininkas Robertas Burtonas. Šia knyga žavimasi jau beveik keturis šimtmečius, tarp jos gerbėjų – tokie žmonės kaip Samuelis Beckettas, Nickas Cave‘as (jis nėra nuplagijavęs nė vienos dainos), Jorge Luis Borgesas, Johnas Keatsas ir kt.

Taigi plagiatas yra grobimas, o kleptomanija – tariama liga, kai žmogus negali nevogti.

„Nuostabūs žodžiai! Įdomu, iš ko juos pavogei?“ - taip 1724 m. rašė Jonathanas Swiftas.

„Kelelis tolimas“, „Zombiai“, „Vogtos dainos“ – ne plagiatas

Lietuviškoji muzikinė kleptomanija turi gana gilias šaknis. Apie ikitarybinius laikus kalbėti sunkiau – išlikę mažiau įrašų, tačiau panašu, kad tarpukaryje šlagerio žanras ir autorinė daina jau buvo suvokiami kaip atskiri dalykai. Nejaugi dėl visko teks kaltinti TSRS ir „geležinę uždangą“? Tačiau ar kalta valdžia, kad vagia žmonės? Atsakymas priklauso Jums. Kaip ir kai kurie faktai apie lietuviškąją muzikinę kleptomaniją.

1925 m. pasaulis išgirdo kompozitoriaus Boriso Fomino (1900–1948) apie 1917 m. sukurto nuostabaus grožio romanso „Дорогой длинною“ pirmąją išlikusią versiją, kurią atliko Tamara Cereteli (1900–1968). 1926 m. dainą atliko legendinis Aleksandras Vertinskis (1889–1957, https://www.youtube.com/watch?v=hfjwgsQlOGw).

1968 m. amerikiečio Eugene‘o Raskino (1909–2004) pavogtą (nepabijokim to žodžio) dainą atlikto velsietė dainininkė Mary Hopkin. Daina vadinama „Those Were the Days“ (https://www.youtube.com/watch?v=2KODZtjOIPg). Po dvejų metų M. Hopkin dalyvavoEurovizijoje, o ši daina tapo populiari Vakaruose ir Japonijoje (kaip „Liūdnas angelas“, Kanašiki Tenši).

Lietuvoje daina žinoma kaip „Kelelis tolimas“. Ją atlieka Virgis Stakėnas. Tačiau tai nėra plagiatas, Maestro niekada neslėpė, kad jį užbūrė rusiškas romansas, tad tai yra perdirbinys, „koveris“.

Dainos „Kelelis tolimas“ klipas, sumontuotas režisieriaus, muzikanto Remigijaus Ruokio, LRT laidoje „Erdvė“ 2002 m. sausį pripažintas populiariausiu lietuvišku klipu – tai išties vykęs kūrinys visomis to žodžio prasmėmis. Šis vaizdo klipas nufilmuotas Kauno smuklėje „Durnelių užeiga“, jame V. Stakėnas tėškia į grindis vyno tautę, flirtuoja su dviem moterimis, iš kurių viena yra čigone apsimetusi jo žmona.

Ironiška parodija pavyko, dainą klausyti ir klipą žiūrėti galima be galo. Juo, kaip ir „Anties“ daina „Zombiai“ (tai – taip pat ne plagiatas, o „koveris“), galima tik žavėtis.

O, kad visi būtų tokie sąžiningi „koveriuotojai“ kaip V. Stakėnas ir Algirdas Kaušpėdas...

Ir dar – kaip „Keistuolių Teatras“, išleidęs legenda tapusias „Vogtas dainas“ (dvi kasetės 1995 ir 1996 m. daugelio buvo perrašinėjamos, kol 2001 m. pasirodė CD), „Paskutinius Brėmeno muzikantus“ (2004). „Keistuoliai“ šmaikščiai pristatė savo antiplagiatą: „Vogtos dainos“ – tai laiko užgrūdinti ir klausytojų įvertinti parodijiniai Keistuolių teatro šlageriai, tenkinantys įvairiausio plauko ir rango klausytojų lūkesčius bei savimeilę. „Vogtos dainos" – tai tautinė Keistuolių teatro aktorių Ilonos Balsytės, Dariaus Auželio, Aido Giniočio ir Andriaus Kaniavos invazija į kosmopolitinę žmonijos kultūrą. „Vogtos dainos" – tai kiekvieno ausiai maloniomis užsienio grupių bei solistų atliekamų dainų melodijomis skambantis lietuviškas žodis.“

Lietuvos gėda – „Švieski man vėl“

Kadaise lietuviškos muzikinės kleptomanijos demaskuotojas muzikologas Darius Užkuraitis pastaruoju metu tuo lyg ir nebeužsiima, bent jau iki mano ausų jo įžvalgos neateina. Prie žinomų demaskuotojų galėtume priskirti ir puikų žurnalistą, melomaną Ramūną Zilnį.

Kur riba tarp „koverio“ ir „plagiato“?

Mano galva, pirmiausia tai – tikrosios autorystės slėpimas (ko nedarė V. Stakėnas, „Antis“, „Keistuolių Teatras“) arba jos miglotas nurodymas. Tai darė daugelis tarybinių vokalinių instrumentinių ansamblių, kaip antai populiarioji „Nerija“, pvz., Wayne Bickerton dainos „Amžinai jauni“ autorių įvardiję kaip „Bikertonas“. Ir juokinga, ir graudu.

Visgi bene kvailiausias (kvailumu pralenkęs net patį Filipą Kirkorovą) galimas plagiatas – 1971 m. įvairiomis kalbomis dainavusio olandų dainininko Tony Ronald (tikr. Siegfried André Den Boer Kramer, 1941–2013) dainos „Help (Get Me Some Help)“, kurios autoriai – Daniel Vangarde ir Nelly Byl. Lietuvoje ji jau seniai žinoma kaip „Švieski man vėl“, atliekama Stasio Povilaičio. Šios dainos „autorystę“ aptikau tik 1995 m. S. Povilaičio kasetėje „Švieski man vėl“ (http://www.discogs.com/Stasys-Povilaitis-%C5%A0vieski-Man-V%C4%97l/release/3238122), kurioje rašoma, kad dainą sukūrė kažkoks „A. Franklinas“. Šis melas (nuorodos į jokį „A. Frankliną“ niekur nėra) tęsiasi nuo 1974 m., kai pasirodė vokalinio instrumentalino ansamblio „Nerija“ daina „Vėl švieski“ (tai – ta pati daina, atliekama S. Povilaičio, o dainos autorius – tas pats mistinis „A. Franklinas“, http://www.discogs.com/Nerija-Nerija/release/4990043). Greičiausiai kleptomanams patiko dainininkės Aretha Franklin pavardė, tačiau ji Tony Ronald dainos niekada nėra perdainavusi, o jokio kompozitoriaus A. Franklino istorija nėra girdėjusi.

„Nerija“ galimai vogė daug dainų, pvz., kad ir „Christie“ kūrinį „Yello River“ (https://www.youtube.com/watch?v=qJ5-FoiBuVc), tapusį „lietuviška“ daina „Gyveno sau vaikinas“ (https://www.youtube.com/watch?v=TB-0lfNXGTY). Keistuoliai šią dainą subtiliai perdainavo, nurodydami, kas yra jos autorius.

„Prestižinio“ vokalinio instrumentinio ansamblio „Nerija“ dainos skambėjo net Mozambike, kurio gyventojams tikriausiai visai nerūpėjo nei S. Povilaitis, nei „Christie“.

„Švieski man vėl“ autorystė nerūpėjo ir broliams Gintarui ir Mindaugui Bendžiams, prodiusavusiems popmuzikos grupę „Mango“, kuri 2000 m. išleido singlą „Švieski man vėl“ (Koja Records), o jo autoriumi nurodė tą patį išgalvotą „A. Franklin“. Suprantu – gūdūs tarybiniai metai vienas dalykas, tačiau kaip dėl 2000-ųjų?

Vietoje P.S.

Dabar akivaizdūs plagiatai, muzikinė kleptomanija tiesiog klesti. Svajoju išleisti Lietuvos muzikos plagiatorių enciklopediją, o kol to dar nepadariau, pateiksiu tik kelis itin įžūlius atvejus:

Marijus Mikutavičius –  „Ar mylėsi tu mane“ https://www.youtube.com/watch?v=ioHM_z_TdR0 / „Athena“ – „Holigan“ https://www.youtube.com/watch?v=l7MA8kG11rA;

Deivis – „Lietuva“ https://www.youtube.com/watch?v=p9ooVmqqcjg / „The La‘s“ – „There She Goes“ https://www.youtube.com/watch?v=CZXLLMbJdZ4;

Deivis – „Dainuok“ https://www.youtube.com/watch?v=INPtTiTDoyk / Dire Straits – „Ticket to Heaven“ https://www.youtube.com/watch?v=C1k8B-qw040;

„Pop Ladies“ – „Greitis“ https://www.youtube.com/watch?v=LGJITy6GdQo / Christina Aguilera – „Candyman“ https://www.youtube.com/watch?v=-ScjucUV8v0;

Beje, prieš kurį laiką kaip reikiant linksniuotas Eugenijus Ostapenko garsiausios savo dainos „Dviratukas“ autorystę nurodė (http://www.discogs.com/Eugenijus-Ostapenko-Dviratukas/release/3637174). „Море цвета джинсов“ sukūrė rusė Natali (Natalija Rudina).

Bus daugiau

Be abejo, bus. Lietuvos muzikoje plagiatas (muzikinė kleptomanija) yra itin dažnas reiškinys. Deja, ir tokioje srityje, kuri, atrodytų, niekam neįdomi, išskyrus uždarą gerbėjų ratą – eksperimentinę muziką. Ypatinga kičo citadele galima būtų pavadinti asmenį, save vadinantį Luku Devita, Devita, Luku Vangeliu ir kitais pseudonimais (tikr. Vytautas Vilimas) bei jo kūrybą leidžiantį ir daug įvairių renginių organizuojantį Armą (tikr. Armantas Gečiauskas). Apie juos – kitąkart. (Apie Lietuvos muzikos istorijos chaltūrinimą skaitykite čia: http://radikaliai.lt/radikaliai/2285-kaip-chalturinama-lietuvos-muzikos-istorija). 

Klausykitės tik originalios, kokybiškos muzikos! Plagiatui ir muzikinei kleptomanijai – ne!

Susijęs tekstas: http://www.radikaliai.lt/radikaliai/2108-koveriai-nuo-vagysciu-iki-duokles-dievaiciams-video