Kinai apie pasaulio lyderių krizę

Autorius: Versijos.lt Šaltinis: http://versijos.lt/kinai-apie-... 2017-03-08 08:35:29, skaitė 2206, komentavo 1

Populizmo pakilimas ir suklestėjimas – tai naujosios vakarietiškos sistemos pradžia.

Demokratizacija ir vadovų krizė

Šiuolaikinę politinę situaciją Vakaruose ir jos vystymosi tendencijas galima apibūdinti kaip „vadovų krizę“. Šis reiškinys formuoja didžiulį netikrumą ir nestabilumą tiek vidaus, tiek užsienio politikoje. Valstybės vadovo vaidmuo yra akivaizdus. Kinijoje vadovas – tai „branduolys“. Visos žmonijos politiniame gyvenime absoliučiai bet kuriai organizacijai reikia reguliuoti ir valdyti jos veiklą, dėl to vadovas visada turi išlikti centrine figūra. Sąvoka „vadovas“ evoliucionavo iš pirmykštės genties „vado“ į feodalinės santvarkos „valdovą“, o paskui „prezidentą“ ar „premjerą“ įvairiose šiuolaikinėse politinėse sistemose, tačiau pagrindinė sąvokos reikšmė nepasikeitė.

Tokios situacijos iliustracija gali tapti žodžio „prezidentas“ vertimas iš japonų kalbos. Pažodžiui tai būtų „didelis viršininkas“.

Ir vis dėlto šiuolaikinė demokratija įliejo naujo turinio į sąvoką „šalies vadovas“, ir visos jo pareigos, funkcijos bei atėjimo į valdžią bei pasitraukimo iš jos tvarka įgavo demokratiškos prasmės. Šalies vadovą turi rinkti visuotiniuose rinkimuose, jo valdžia eina iš tautos, jis negali piktnaudžiauti valdžia, kadangi veikia valdžių atskyrimo principas ir t.t. Apskritai Vakaruose laikoma, kad demokratija panaikina žmonijos poreikį turėti vadovą ir tuo pat metu yra pats efektyviausias mechanizmas, kuris gali užkirsti kelią piktnaudžiavimams valstybės vadovo įgaliojimais.

Dabartinė vadovų krizė glaudžiai susijusi su vakarietiška demokratija ir iš esmės yra tiesioginė jos pasekmė. Visų pirma būtina paaiškinti, kad vadovų krizė reiškia ne tai, kad kiekvienoje Vakarų šalyje nėra vadovo, o tai, kad renkami vadovai nesugeba atlikti to vaidmens, kurio iš jo laukia tauta. Kodėl taip vyksta?

Pirmas dalykas – dėl taip vadinamos „paprastų žmonių“ politikos. Demokratiška sistema skelbia, kad rinkimai išaiškina patį vertingiausią ir tinkamiausią kandidatą, kuris ir tampa šalies vadovu. Tačiau mūsų laikais išrinktus vadovus neretai gana sunku pavadinti „iškiliais“. Ir tegu sudėtinga spręsti, ar jis tikrai yra geriausias iš geriausių, tačiau iš patirties ir jo vykdomos politikos rezultatų matosi, kad vadovai nepasiekia reikiamų rezultatų.

Galbūt priežastis slypi jo asmeniniuose sugebėjimuose, o gal ir pernelyg dideliuose apribojimuose, su kuriais jis susiduria. Kaip ten bebūtų, rezultatas visada tas pats.

Iš kitos pusės, mes matome, kad neatsakingų vadovų vis gausėja ir gausėja. Akivaizdžiausias to įrodymas – pastoviai rengiami referendumai. Priežastis slypi vakarietiškoje parlamentinėje sistemoje. Šiuolaikinė visuomenė negali leisti rinkėjams tiesiogiai priimti sprendimus, dėl to valdžia suteikiama žmonių išrinktiems atstovams. Tačiau dėl to, kad šie atstovai dažniausiai negali pasiekti konsensuso, įsiplieskia vidinė kova partijose ir vadovams belieka tik griebtis referendumo. Tokiu būdu netiesioginė demokratija pradėjo virsti tiesiogine.

Referendumas – tai akivaizdus tiesioginės demokratijos požymis, tačiau problema slypi tame, kad daugeliu klausimų tauta nėra kompetetinga, kad galėtų priimti sprendimą, ir dėl to balsavimo rezultatai nuvilia. Akivaizdus pavyzdys – Brexit’as. Liūdniausia, kad referendumai, kai reikia aiškiai tarti „taip“ arba „ne“ rimtai suskaldo visuomenę. Demokratiškas problemų sprendimo būdas veda į visiškai nedemokratiškas pasekmes, kai 51% gyventojų gali nulemti likusių 49% likimą.

Gabiausi ir talentingiausi politika nebeužsiima

Antras dalykas. Tradicinė sistema, kurioje išsiskiria pats gabiausias kandidatas, praranda galią politikoje. Iš demokratiško požiūrio į politiką seka, kad dalyvavimas politikoje ir visuomeniniame gyvenime – tai kilnus darbas. Nuo senovės Graikijos laikų iki šiuolaikinės demokratijos šitas požiūris buvo realizuojamas. Politika visada užsiimdavo aristokratai ir turtingieji, jeigu pagal Marksą – kapitalistai. Aristokratai ir turtingieji gaudavo puikų išsilavinimą, jiems nereikėjo rūpintis dėl lėšų pragyvenimui. Tarp paprastų amatininkų gi daugiausia yra žmonių su pačiais primityviausiais troškimais.

Masinė demokratija – tai lygios teisės ir daugiau galimybių paprastiems žmonėms dalyvauti politikoje. Tačiau šiuo atveju politikai jau nebėra profesionalai ir politika jiems – tai paprasčiausias darbas, kurio dėka jie maitina savo šeimas. Politika daugiau nebe „kilnus“ užsiėmimas, o patys politikai vis labiau ir labiau apribojami.

Tokiu būdu, patys vertingiausi asmenys šiandien neina į politiką, nesirenka jos kaip savo profesijos, o renkasi verslą, kultūrą ir kitas sferas, kuriose gali pasireikšti pilna jėga.

Mūsų dienomis ir išsivysčiusiose, ir besivystančiose šalyse akivaizdi tendencija, kai politikai iškyla aukščiau visuomenės judėjimų. Tai, žinoma, ne naujas reiškinys. Sulig kiekviena krize demokratijoje užgimdavo įvairūs visuomeniniai judėjimai, ir iš jų visada iškildavo politikai populistai.

Antikolonijinis judėjimas besivystančiose šalyse po II Pasaulinio karo pagimdė daug tokių politikų. Reiškinį nesunku paaiškinti, kadangi, norint nugalėti kolonijinį viešpatavimą, politikas turėjo mobilizuoti pavergtą tautą, tačiau padaryti tai buvo ne taip paprasta. Šiandien dešiniosios ir kairiosios pakraipos politikų populistų pilna visur. Iš vienos pusės jie sukuria naujas sąlygas naujiems politikams, įskaitant valstybės vadovus, iš kitos – sukelia didelę sumaištį.

Ketvirtas dalykas – stiprių žmonių ir stiprių politikų grįžimas. Populizmo didėjimas politikoje transformuoja politinius metodus, tradicinę institucinę politiką keičia visuomeninių judėjimų politika. Politikai – išeiviai iš šių judėjimų – neretai turi stiprius politinius sugebėjimus ir dirba nepaisydami visuotinai priimtų normų. Taisyklių pažeidimas – pagrindinis populizmo ypatumas. Vakarų demokratija neretai laikoma pernelyg institucine, tačiau lyderiai populistai gali rimtai pakenkti susiformavusiai politinei sistemai. Tai akivaizdžiai matome, stebėdami Trampo iškilimą.

Ne to vadovų krizė pasireiškia ne tik kaip tradicinių vadovų impotencija, bet ir kaip naujo tipo politikų iškilimas, šie politikai atsineša su savimi dar didesnį chaosą. Šios dvi politikų rūšys viena kitą papildo, kadangi antroji rūšis atsirado dėl pirmosios rūšies silpnumo. Kur gi nuves šis reiškinys?

Socialinės ekonominės formacijos pasikeitimas

Socialinę ekonominę formaciją nulemia politikų ir vadovų tipas. Žmonių bendruomenėje nuo senų laikų egzistuoja įvairūs vadovų tipai, ir tas tipas priklausė nuo šalies socialinės, ekonominės ir politinės sąrangos.

Dabartinę krizę sukėlė pokyčiai visuomeninėje ir ekonominėje sąrangoje, kai tuo tarpu politinėje sistemoje ir šalies vadovo rinkimo būduose niekas nepasikeitė. Toji Vakarų demokratija, kurią dabar turime, yra šiuolaikinės industrializacijos produktas. Pramonės revoliucija sumodeliavo šiuolaikinę ekonomikos ir, atitinkamai, socialinę struktūrą. Įvairovė, egzistuojanti tose struktūrose, formuoja interesų pliuralizmą, kuris yra atstovaujamos demokratijos pagrindas.

Tačiau globalizacija ir techninių sąlygų pokyčiai jau pakeitė socialinę ekonominę struktūrą. Globalizacija išprovokavo technikos ir kapitalų srautų paspartėjimą, o tai paspartino efektyvų ekonomikos resursų paskirstymą po visą pasaulį. Tai padidino darbo našumą ir sukūrė neregėtą gerovę daliai žmonijos.

Ir vis dėlto, gėrybių paskirstymas tarp įvairių socialinių grupių vyko neteisingai. Dauguma negavo jokios naudos iš globalizacijos ir netgi tapo jos aukomis. Rezultate susiformavo didžiulė atskirtis visuomenėje. Vidurinė klasė tirpsta, kadangi techninis progresas neša turtus tik plonyčiam žmonių sluoksneliui, o daugybė žmonių lieka be darbo. Akivaizdu, kad šiuolaikiniai politiniai veikėjai neatspindi tautos interesų.

Būtinos politinės reformos

Bręstančią krizę galima įveikti tik reformuojant politinę sistemą. Per 200 metų šiuolaikinė vakarietiška demokratija patyrė rimtų pokyčių ekonomikos, technologijos ir socialinėje srityse, tačiau jos forma ir struktūra nepasikeitė. Populizmo iškilimas tik pabrėžia reformų būtinybę. Šiame procese Vakarams reikia rasti atsakymus į visą eilę klausimų. Kaip kurti naujo tipo politikus? Kaip neleisti jiems piktnaudžiauti valdžia? Kaip atnaujinti valdžios kontrolės ir atstovaujamos demokratijos mechanizmus? Ar egzistuoja būtinos sąlygos, kad galima būtų netiesioginę demokratiją paversti tiesiogine? Kaip garantuoti, kad į valdžią ateitų verčiausi žmonės?

Vakarų demokratijos istorija nesibaigia. Populizmo didėjimas – tai naujosios vakarietiškos sistemos istorijos pradžia.