Galinos Sapožnikovos knygos „Išdavystės kaina“ prezentacija

Autorius: Jonas Kovalskis Šaltinis: https://www.facebook.com/perma... 2017-04-10 17:22:40, skaitė 4153, komentavo 1

Šeštadienį, 2017-04-08 Kaune įvyko garsios Rusijos žurnalistės Galinos Sapožnikovos knygos „Išdavystės kaina“ vertimo į lietuvių kalbą prezentacija. Knygos prezentaciją finansavo ir organizavo aktyvus visuomenininkas, buvęs garsus autolenktynininkas Rimas Brundza, renginį organizuoti jam padėjo teisininkas Jonas Kovalskis, informacinį renginio palaikymą teikė publicistas Juozas Ivanauskas ir laikraštis „Laisvas laikraštis“. Renginyje G.Sapožnikovos autorinį darbą ir juo susijusias peripetijas pristatė knygą išleidusios leidykos UAB „Mūsų gairės“ direktorius, poetas ir žurnalistas Povilas Masilionis.

Rimas Brundza:

„Aš visą savo gyvenimą aktyviai sportavau, buvau lenktynininku, mėgavausi rizika, manyje nuolat ruseno kovotojo dvasia, visą savo gyvenimą labai nekenčiau neteisybės ir melo. Surengti šį G. Sapožnikovos knygos „Išdavystės kaina“ (Elektroninis knygos variantas yra čia - http://online.fliphtml5.com/grjld/qgsg/) pristatymą mane paskatino Lietuvoje dominuojantis melas ir valdžios vykdomi nuolatiniai susidorojimai su kitokią nuomonę turinčiais, skirtingas, nei oficialios valdžios remiamos, pažiūras į socialiai reikšmingus dalykus, įvykius deklaruojančius piliečiais. Paskutiniai tokių represijų pavyzdžiai yra baudžiamosios bylos Vaidui Lekstučiui, Žilvinui Razminui, Olegui Titorenko – bylos iškeltos tik už tai, kad žmonės pasakė tai, ką galvoja, ir tai nėra uždrausta įstatymu.

Aš jau daugelį metų absoliučiai nežiūriu Lietuvos televizijų, nesiklausau sisteminių informacinių radijo laidų, neskaitau Lietuvos valdžios kontroliuojamų ir jos poziciją skleidžiančių laikraščių dėl vienos vienintelės priežasties – visi šie masinės informacijos ruporai 24 valandas per parą 7 dienas per savaitę režimu transliuoja į lietuvių tautą melą, dezinformaciją, šlykščius prasimanymus, smurtą, nusikalstamumą, valdžios, teisėsaugos korupciją ir savivalę, karo su Rusija propagandą, militaristinę isteriją, tautinę nesantaiką ir neapykantą.

Visą savo gyvenimą aš galvojau, kad esu optimistas, entuziastas, energingas ir pozityvus žmogus, tačiau tokio nusivylimo ir pasipiktinimo dabartine Lietuvos valdžia, kokius jaučiu šiuo metu, niekada nejaučiau iki šiol. Masinis lietuvių nedarbas, skurdas, katastrofiški emigracijos mąstai, tautos nykimas, milžiniška turtinė ir socialinė nelygybė, mažiausi ES atlyginimai ir aukščiausios ES prekių ir paslaugų kainos, paauglių nusikalstamumas, ypatingai žiaurūs nusikaltimai, kai tėvai žudo net savo kūdikius, mokama medicina ir mokslas – ar tokios Lietuvos mes siekėme 1990 metais?! 

Jaučiu, kad šis beribis nusivylimas turi kažkada pasiekti tolerancijos ribą ir baigtis neabejingų piliečių ryžtingu pasipriešinimu, pilietine rezistencija tautos pasitikėjimą visiškai praradusiai, galutinai susikompromitavusiai valdančiajai klikai. 

Taip ilgiau tęstis negali. Mes turime suvokti, kur padarėme klaidas, kad galėtume apsibrėžti gelbėjimosi planą, generuoti visuomenę mobilizuojančias ir mums visiems išgyventi padėsiančias idėjas. Perskaitęs G.Sapožnikovos knygą „Išdavystės kaina“, supratau, kad reikia būtinai ją pristatyti visuomenei. Tai ir darome.“

Jonas Kovalskis, teisininkas:

„Gerbiami bičiuliai, aktyvūs piliečiai, Galinos Sapožnikovos knygos „Išdavystės kaina“ prezentacijos organizatoriai yra Jums labai dėkingi, kad atėjote į šios neeilinės knygos pristatymą. Jūsų buvimas čia akivaizdžiai rodo, kad visuomenėje nusivylimas dabartinės Lietuvos valdžios vykdoma vidaus ir užsienio politika yra toks stiprus, jog tapo nebepakenčiamas. Valdžios platinama propaganda, istorinių įvykių sąmoningai klaidingos interpretacijos, tų įvykių neretai neigiamų dalyvių niekuo nepagrįstas heroizavimas, netolimos praeities mitologizavimas valdančiąjai klikai palankioje interpretacijoje, žmonių nebetenkina ir verčia žmones ieškoti alternatyvios, faktais, o ne mitais grįstos savo ir savo šalies istorijos.

Šio renginio organizatoriai yra priversti atsiprašyti jūsų dėl nuo mūsų valios nepriklausančių aplinkybių, kurios privertė radikaliai keisti G. Sapožnikovos knygos „Išdavystės kaina“ pristatymo datą ir atsisakyti anksčiau planuotos prezentacijos metu suteikti galimybę Jums įsigyti minėtą kūrinį. Valdžia iš mūsų atėmė galimybę pateikti Jums pačią knygą – tiesiog konfiskavo visą tiražą.

Kaip visi žinote, Lietuvos valdžia įžvelgė šioje knygoje mirtino pavojaus grėsmę valdančiajam elitui, todėl 2017-03-08 į leidyklos UAB „Mūsų gairės“ patalpas užgriuvo būrys iki dantų ginkluotų VSD agentų ir policijos pareigūnų, kurie visą G.Sapožnikovos knygos „Išdavystės kaina“ tiražą konfiskavo, o knygos leidėjui P. Masilioniui iškėlė baudžiamąją bylą pagal Lietuvos Respublikos Baudžiamojo kodekso 170-2 str. „Viešas pritarimas tarptautiniams nusikaltimams, TSRS ar nacistinės Vokietijos nusikaltimams Lietuvos Respublikai ar jos gyventojams, jų neigimas ar šiurkštus menkinimas“. Tokiu drastišku žingsniu Lietuvos valdžia pademonstravo, kad atsisako tokių principų, kaip žmogaus teisė turėti savo nuomonę įvairiais klausimais ir laisvai ją reikšti, privačios nuosavybės neliečiamumo principo, piliečių lygybės prieš įstatymą, įstatymo viršenybės ir kitų pamatinių demokratinės, teisinės, liberalios visuomenės principų. 

Bet kokios valstybinės valdžios vertę ir turinį nusako jos gebėjimas užtikrinti lygias teises visiems savo piliečiams, nepriklausomai nuo asmens rasės, tikėjimo, socialinės ar turtinės padėties, religijos ar politinių įsitikinimų. Iš esmės, kitais žodžiais tariant, valdžios vertė gali varijuoti nuo labai didelės iki labai mažos priklausomai nuo to, kieno interesus ji gina – visos visuomenės, tam tikros grupės ar valdančiojo elito, valdžia gina viešą interesą, tarnauja visai visuomenei, įgyvendina teisingumą – socialinį, ekonominį, istorinį, - ar saugo valdančio elito dominuojančią padėtį nuo visuomenės kontrolės. 

G. Sapožnikovos knygos „Išdavystės kaina“ tiražo konfiskacijos pats faktas yra tas drastiškas valstybinės valdžios galios pasireiškimas, kai valdžia atvirai atsiriboja nuo tautos ir save priešpastato tautai-valdžios šaltiniui. Iš kitos pusės, valdžios pasirinktas drastiškų represijų kitaminčiams taikymo kelias rodo valdžios silpnumą, nesugebėjimą apginti savo poziciją priimtinomis demokratinei visuomenei priemonėmis ir tokios valdžios neįgalumas sąlygojo jos perėjimą prie melo ir teroro didinimo visuomenėje taktikos. Tai yra valdžios pavojingas dreifas į valdžios legitimumo praradimą, valdžios uzurpavimą. Žodžio laisvės apribojimais ir draudimais siekiama apriboti nepatogios valdžiai tiesos paieškas, o tai, kaip rodo istorinė įvairių šalių patirtis, yra valdžios kelias į savižudybę.

G. Sapožnikovos knygoje „Išdavystės kaina“ išdėstyta 1991 metų sausio 13 d. įvykių interpretacija yra tos knygos herojų požiūris į tragiškus Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo įvykius. Tų įvykių tiesioginiai dalyviai savo interviu, įvairiu laiku duotais G. Sapožnikovai, išsako savo požiūrį į tuos įvykius ir tų įvykių kitus aktyvius dalyvius. Bet kokiu atveju jie turi būti išklausyti, jeigu valstybė save laiko demokratiška. Tačiau Lietuvoje šių žmonių jau 27 metai valdantysis elitas nenori klausyti dėl to, kad, atsisakius melo ir mitologijos, iškyla reali grėsmė pačiai valdančiajai mikroskopinei mažumai, kuri visus savo uždarame, siaurame rate priimtus sprendimus, katastrofiškus savo pasekmėmis Lietuvai, vadina Lietuvos ir lietuvių tautos pasirinkimu.

JAV įvykdytos visame pasaulyje įvairiose šalyse „spalvotos“ revoliucijos, valstybiniai perversmai, arabų pavasariai ar , neretai, atviros karinės agresijos į suverenių šalių teritorijas yra labai panašios į G. Sapožnikovos knygoje minimo „spalvotų“ revoliucijų technologo JAV politologo Džino Šarpo sukurtą perversmų technologiją – visur sukuriama dirbtinio nepasitenkinimo teisėtos valdžios veiksmais atmosfera, visur šią neapykantos atmosferą visuomenėje kuria arba nacionalistiniai arba religiniai fanatikai, visada yra užgrobiamos masinės informacijos priemonės, per kurias intensyviai transliuojamos destruktyvios, savižudiškos idėjos, atmosfera įkaitinama iki tokio laipsnio, kai žmonės išeina į gatves, kur juos pasitinka niekam nežinomi ir nežinia iš kur atsiradę snaiperiai, kurie šaudo į minią, o atsakomybė dėl aukų suverčiama tiems, kurie gina įstatymą ir viešą interesą. Po to valdžią užgrobia būtinai proamerikietiškų grupelė veikėjų, kurie sugriauna jau pagal savo priimtus įstatymus ir iš JAV gautas Miltono Fridmano rinkos liberalizavimo rekomendacijas tos šalies, JAV organizuoto valstybinio perversmo aukos gyvavimo pagrindą ekonomiką, kultūrą, tradicijas ir, begėdiškai manipuliuodama vsiuomenės sąmone, iš esmės padaro tokią valstybę-auką bevaliu įrankiu JAV-Vakarų globalistų rankose jų geopolitinėje kovoje prieš laisvas nuo Vakarų diktato ir savarankiškas pasaulio valstybes, tokias kaip Rusija ar Kinija. Pačioms tautoms, kaip mes matome Ukrainos, Sirijos, Libijos, Pabaltijo valstybių bei kitų valstybių pavyzdžiu, tai yra susinaikinimo ir savižudybės kelias, kuris naudingas tik mažai grupelei JAV kolonijos administracijos veikėjų.

Lietuvos valdžios vykdoma politinių represijų ir susidorojimų su kitaminčiais ir kitataučiais vidaus politika, kuri pasireiškė ir šios knygos konfiskavimo istorijoje, yra nuosekli, kryptinga, jau ketvirtis amžiaus realizuojama valdymo praktika – knygoje minimos „raudonųjų profesorių“, Šumsko politinės baudžiamosios bylos, valdžios struktūrų nuolat vykdomos viešos visuomenės bauginimo akcijos, kratos, poėmiai prieš aktyvius piliečius, baudžiamosios bylos LR BK 170-2 str. , Rusijos televizijos kanalų transliacijų draudimai, uždraudimas atvykti į Lietuvą mokslininkams, menininkams, istorikams, žurnalistams yra grubių žmogaus teisių pažeidimo pavyzdžiai, kurie niekaip nesiderina su demokratinės valstybės įvaizdžiu. Pažymėtina, kad Lietuvoje nebuvo iškelta nei viena baudžiamoji byla dėl nacistinės Vokietijos okupacijos metu padarytų nusikaltimų žmoniškumui ar jų neigimo atvejų – visos baudžiamosios bylos buvo keliamos išimtinai „sovietinės“ okupacijos neigimo faktų pagrindu, ir toks represijų vektorius dar kartą įtikinamai parodo, kad Lietuvos valdantiesiems Niurnbergo Tribunolo pripažinta nusikalstama nacistinė idelogija ir praktika yra artima ir priimtina.

Leidėjui Povilui Masilioniui didžioji dalis tautiečių turėtų jausti didžią pagarbą ir dėkingumą jau vien už Tautos didžiavyrių disidentinę literatūrą – Liudo Dambrausko, Stasio Stungurio, Vytauto Skuodžio ir kt. - leidykloje „Gairės“ išleistas knygas, o taip pat už šviesios atminties rašytojo Vytauto Petkevičiaus trilogiją – „Durniu laivas“, „Durniškės“, „Prakeiktieji ir pateptieji“, su kuriomis lygiai tai pat bandė susidoroti režimas...

Ši G. Sapožnikovos knyga „Išdavystės kaina“, labai tikiuosi, išvys dienos šviesą Lietuvoje, pasieks savo skaitytoją ir leis jam pačiam, be korumpuotos valdžios įkyrių rekomendacijų susidaryti savo nuomonę apie tragiškus Lietuvai įvykius.

Povilas Masilionis:

„Šių metų kovo 8-osios rytas mums nežadėjo nieko blogo. Priešingai: UAB „Mūsų gairės“ direktoriaus kabinete Vilniaus spaudos rūmuose vazoje puikavosi tulpės, ant stalo – atidaryta dėžutė saldainių ir kavos puodeliai laukė besirenkančių akcinės bendrovės darbuotojų. Ruošėmės pasveikinti koleges su Tarptautine moterų solidarumo diena. Ir staiga į kabinetą su filmavimo kamera įsiveržia vienuolika (tai vėliau mūsų darbuotojai suskaičiavo!) teisingumo sargų – su policininkų uniformomis ir be jų, su pistoletais ir be jų. Vienas ėmė skaityti Vilniaus miesto trečiojo policijos komisariato nutarimą daryti kratą. Esą Uždarosios akcinės bendrovės „Mūsų gairės“ leidykla „Politika“ išvertė į lietuvių kalbą ir išleido Galinos Sapožnikovos knygą „Kto kogo priedal: kak ubivali Sovetskij Sojuz i čto stalo s temi, kto pytalsia jego spasti“, o tai jau Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 172 straipsnio 1-osios dalies pažeidimas.

Apie vidurdienį baigus kratą, kurios metu mūsų sandėlyje buvo išplėšyti ir kitų knygų, nesusijusių su Galina Sapožnikova, pakuotės, man įteikiamas – kartu su kratos protokolu – Vilniaus apylinkės prokuratorės Vitos Gedvilienės nutarimas apklausti „Povilą Masilionį“ specialiuoju liudytoju, nes „buvo išspausdinta ir pasiruošta išplatinti „Komsomolskaja pravda“ (žurnalistės?) Galinos Sapožnikovos knyga, kurioje atvirai neigiama TSRS vykdyta agresija Lietuvos atžvilgiu, neigiami Sausio 13-osios įvykiai.“

Nors didžioji dalis knygos tiražo kratos metu buvo konfiskuota, tačiau internete, kiek teko girdėti, jau plinta knygos kopijos, todėl norintieji galės susipažinti ir su leidėjų pozicija, ir su pačios knygos turiniu. Susipažinti ir susidaryti savo nuomonę.

Šių eilučių autoriaus nuomonė daugiau negu aiški: tiek 1991 metų sausio įvykiai, tiek tų pačių metų liepos 31-osios Medininkų žudynės sąmoningai nesistengiamos objektyviai ištirti: paslaptingai dingsta dokumentai, oficialioms versijoms nenaudingi liudininkų parodymai, o nuo 2000-ųjų metų, Seime priėmus konservatorės-krikdemės Vilijos Aleknaitės-Abramikienės parengtą Baudžiamojo kodekso papildymą 1702 straipsniu, iš viso darosi problematiška kalbėti tomis temomis. Bet kalbėti reikia, nes negalima pastatyti laisvos demokratinės valstybės ant melo pamatų.

2012-aisiais metais, surinkęs gausią informacinę medžiagą, „Laisvame laikraštyje“ išspausdinau tiriamosios žurnalistikos straipsnį „Kokia spalva politikos jūroje: 1991 metų sausio 13-oji baudžiamosiose bylose“, kuris vėliau publikuotas mano „nešukuotos publicistikos“ knygoje

„Gyvenimo gabalai“. Tame straipsnyje buvo tokios išvados:

1. Naujoji Seimo koalicija turėtų panaikinti Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (…) 172 straipsnį, draudžiantį net diskusijas mūsų artimos praeities temomis.

2. Lietuvos generalinė prokuratūra privalėtų atnaujinti baudžiamąją bylą Nr. 1-2-1999 (vadinamųjų perversmininkų bylą, – P. M.), paaiškėjus naujoms aplinkybėms (iš keturių BPK 444 straipsnyje nurodytų aplinkybių net trys „tempia“ į tą pusę).

Deja, nei buvusioji Seimo koalicija, nei Generalinė prokuratūra nesivargino išsklaidyti visuomenėje stiprėjančių abejonių Sausio 13-osios įvykių, kaip ir Medininkų žudynių, tyrimo objektyvumu, nors, pavyzdžiui, apie pastarąjį „tyrimą“ laikraščio „Karštas komentaras“ redaktorė Giedrė Gorienė parašė, o kita mūsų leidykla – „Gairės“ – išleido net knygą „Nusikaltimas valstybės vardu“ (V., 2014).

O tauta tyli, bijo protestuoti. Kyla įspūdis, kad Lietuvoje, emigravus iš jos aktyviausiai visuomenės daliai, jau beveik niekam neberūpi, kad mes pradėjome statyti ir tebestatome valstybę ant melo pamatų. Todėl tegu kaip priesakas mums, dar likusiems Lietuvoje aktyvesniems piliečiams, nuskamba arkivyskupo Sigito Tamkevičiaus raginimas iš Seimo tribūnos šių metų Kovo 11-osios minėjime: „Laisvę reikia statyti ant tiesos (paryškinta mano, – P. M.), dorybių, ypač meilės ir pagarbos žmogui, uolos“. To kaip tik ir pasigendame nepriklausomybę atkūrusioje Lietuvoje! Ir dar stebimės, kodėl bėga iš jos žmonės.

Prieš kažkiek metų dar buvo viltis – Prezidentė Dalia Grybauskaitė, tačiau kai ji susigiedojo su Vytautu Landsbergiu, gero nebelauk!

Dalį knygos „Išdavystės kaina“ tiražo išdalinau draugams ir pažįstamiems nemokamai, nes knygynai, į kuriuos iki šiol kreipėmės, pabijojo paimti jas platinti. Viena knygyno direktorė vis tiktai prasitarė, kodėl tokių knygų neima: pastaruoju metu pradėta tikrinti knygynus, ar nėra juose įtartinų leidinių, o kelios knygos net buvo nuimtos nuo prekystalių. Štai kokia ta demokratija nepriklausomybę atkūrusioje Lietuvoje! Gal ir vėl teks leidėjams sugrįžti į tik prosenelių prisiminimuose gyvus knygnešių laikus? Gal…”

Dr. doc. Edvardas Satkevičius, KTU docentas, technikos mokslų daktaras, išradėjas:

„Ne rusai po Perestrojkos iš Lietuvos jau išvarė 2,1 mili-jono senbuvių, Lietuvoje palikdami tik 1,9 milijono. (Į Sibirą buvo ištremta 138000, t.y. 15 kartų mažiau). Reikia bijoti JAV, NATO ir ES, kurios vykdo lietuvių tautos genocidą. Genocidas (laisvanoriškai-priverstinė deportacija į Vakarus) vykdomas per darbo atėmimą, gyevntojų nuskurdinimą, valdžios korupciją, teisėsaugos savivalę, pinigų plovimą ir didžiulę socialinę, turtinę gyventojų atskirtį. Tokio lietuvių tautos genocido Lietuvos istorijoje niekada nėra buvę. Vykdantys genocidą, slepiantys jo mastą ir sąmoningai balsuojantys už nusikalstamas konservatorių, socdemų, liberalų ir kitas valdžios partijas, yra lietuvių tautos priešai, o, gimę iš lietuvių tėvų, dar ir tautos išgamos.

3/4 žmonių nuo 24 iki 60 metų jau deportuota iš Lietuvos. Jų mokesčiai eina ne mūsų, kurie priverčiami skursti, o Vakarų valstybių pensininkams, ligoninėms, mokykloms. Lietuvoje 300 tūkstančių biudžetininkų ir jie negamina produkto. Lietuvoje praktiškai nepalikta darbingo amžiaus žmonių ir mokesčiai renkami iš dirbančių pensininkų ir besimokančio jaunimo, kurie skiriami dideliems valdininkų atlyginimams. Valdžia bando spęsti krizę didindama kainas, mokesčius ir kolonizuodama Lietuvą svetimtaučiais. Prezidentė D. Grybauskaitė bei Lietuvos valdžia, ypač konservatoriai ir socialdemokratai, vykdo nusikalstamą galutinį lietuvių tautos ir tautinių mažumų sunaikinimą. Tai yra nusikaltimas prieš tautą ir už šį nusikaltimą valdantysis Lietuvos elitas turi būti teisiamas“.

Michailas Bugakovas, filosofijos mokslų kandidatas:

„Yra labai gerai, kad Lietuvoje pagaliau pasirodė tokia knyga, kaip G.Sapožnikovos „Išdavystės kaina“, kurioje argumentuotai yra išdėstyta skirtinga, nei oficiali valdžios platinama ir prievarta kalama į visuomeninę sąmonę, 1991 metų tragiškų sausio įvykių Lietuvoje versija. Per 27 vadinamos Lietuvos nepriklausomybės metus jau tapo akivaizdu absoliučiai daugumai Lietuvos gyventojų: Lietuvos nepriklausomybė – tai sėkminga istorinė nesėkmė. Dėl Lietuvos nepriklausomybės daugmaž viskas aišku. Po įstojimo į Europos Sąjungą ir euro įvedimo bei dėl savo proamerikietiškos orientacijos Lietuva realios nepriklausomybės nebeturi. Ji nebegali savarankiškai vykdyti savo vidaus ir užsienio politikos. Vidaus politiką, ypač ekonominę, diktuoja Briuselis, užsienio – Vašingtonas. Lietuvos saugumas garantuojamas išorinių NATO karinių pajėgų. Žinoma, kai yra reikalas, šie valdymo centrai gali keistis rolėmis: Briuselis gali pakoreguoti Lietuvos užsienio politiką, Vašingtonas – vidaus, o NATO – ir vieną, ir kitą. Bet esmės tai nekeičia. Lietuva faktiškai turi iš išorės valdomo protektorato statusą.

Kaip teigiama istorijos ir politologijos vadovėliuose, protektoratas – tai valstybės priklausomybės forma, kai stipri valstybė ar kitoks išorės jėgos centras (protektorius) per savo rezidentą tvarko silpnesnės šalies (protektorato) užsienio politiką ir kontroliuoja vidaus reikalus. Rezidentas – tai dažniausiai protektorato valdžia. Šia prasme dabartinės kartos politikai protektorato idėją sėkmingai realizavo.

Dėl tautos suverenių galių galima teigti, kad jos ribojamos įvairiausiais būdais: įstatymais, poįstatyminiais aktais, vyriausybės bei savivaldybių direktyvomis, nerealiais reikalavimais bei absurdiškomis sąlygomis. Dirbtinai ribojama žmonių teisė į referendumą ir demokratiškus visuotinus rinkimus, jų saviraiškos, žodžio bei informacijos laisvė, kriminalizuojama laisva ir nepriklausoma nuomonė istorijos bei politikos klausimais.
Tautos suverenitetas tampa iliuzija, kai visa Lietuvos bankų sistema ir pagrindinės žiniasklaidos priemonės priklauso užsienio kapitalui, kai valdžia persipynusi su stambiu verslu ir atstovauja jo interesams. Niekas ir niekada neklausė tautos nuomonės dėl Lietuvos socialinio ekonominio modelio ir demokratinio valdymo formos pasirinkimo. Už tautą viską nusprendė politinis šalies elitas, kuriam sprendimą pasufleravo ir jo vykdymą prakontroliavo iš užsienio.

Vienu žodžiu, dabartinė Lietuva – tai visiška priešingybė nepriklausomai, savarankiškai su Konstitucijoje įtvirtintu tautos suverenitetu Lietuvai, kuri buvo deklaruota Kovo 11 Akte.

Ir visa tai yra istorinių klaidų, kurios buvo padarytos dar 1990 metais, apie kurias rašo savo knygoje „Išdavystės kaina“ G. Sapožnikova, pasekmė. „

Disidentas, tremtinys, Gulago kalinys Stasys Stungurys:

„Lietuvos situacija verčia kažką nepaprastą daryti, kad būtų bent laikinai primiršta pernelyg skaudi mūsų valstybės dabartis. Po 25-erių tariamos laisvės ir nepriklausomybės metų šimtų tūkstančių žmonių netektis (kai kas sako, jog artėjame prie milijono emigravusių iš Lietuvos) verčia rimtai sunerimti dėl mūsų Tautos išlikimo. Kasdien girdime apie žiaurias žmogžudystes, žmonių dingimo faktus, vienų asmenų turtėjimą, daugumos gyventojų nuskurdinimą, korupcijos klestėjimą. Negatyvioji mūsų gyvenimo pusė jau gerokai pranoko bet kokios okupacijos skurdą ir žiaurumus!..

Pagrįstai kyla klausimas: kas kaltas, kad taip sunkiai atkovota Lietuvos nepriklausomybė virto pasityčiojimu iš Tautos pasiaukojimo ir idealų?!..

Kiek dar gali būti griaunama valstybė, valdoma intrigantų ir nemokšų? Kiek dar laiko beliko iki visiškos valstybės mūsų griūties? Mažiau kalbėkime apie ginklus ir mus „puolančius rusus“, o daugiau apie Tautos santarvę, kultūros puoselėjimą, socialinį teisingumą, emigracijos sustabdymą. Susigrąžinkime Lietuvon bent dalį svetur išvykusių tautiečių!.. „

Kristoferis Voiška, VU filosofijos fakulteto studentas:

„O kokia ta dabartinės nepriklausomos Lietuvos tikrovė? Niekam ne paslaptis – apie trečdalis Lietuvos žmonių gyvena ties skurdo riba ar net žemiau jos; visus turtus uzurpavęs negausus vadinamojo elito – kapitalistų, bankininkų ir prekybininkų – sluoksnis, o paprastai liaudžiai telieka tenkintis trupiniais. Savižudybėmis pirmaujame visoje Europoje. Turime degradavusią, vartotojiškumu, smurto ir sekso kultu paremtą masinę kultūrą, įtvirtinusią nuostatą, kad tik turtingieji galintys būti pilnaverčiais žmonėmis, o kiti tėra tik runkeliai.

Šia kultūra be perstojo plaunamos jaunimo smegenys – tam tarnauja muzika, kinas, reklamos ir t. t. Ir yra labai skaudu, kad tokiame reikšmimgame renginyje, kaip G. Sapožnikovos knygos „Išdavystės kaina“ pristatyme taip negausiai dalyvauja jaunimas, tie, kuriems reikės gyventi melo ir propagandos valdomoje Lietuvoje, kurių galimybę kurti savo šviesią ateitį ir atima prieš ketvirtį amžiaus dabartinio valdančio elito Lietuvos valstybingumo pamatus sudėti melas ir neapykanta, destruktyvios, dabartį iškreipiančios ir ateitį griaunančios pseudovertybės“.

Anot prof. A. Jokubaičio, šiandieninė Lietuva yra virtusi tikrų tikriausiu „susvetimėjimo fabriku“. Lietuva – „susvetimėjimo fabrikas“, o žmonės joje yra šio „fabriko“ suirusios girnelės, jo „brokas“, jo aukos. Žeminančios materialinės gyvenimo sąlygos, žvėriškas paauglių ir suaugusiųjų žiaurumas, kone lengvojo režimo kalėjimais ir mūšių laukais virtusios mokyklos – tokios yra kapitalistinės sistemos Lietuvoje realijos.
Apie tai reikia kalbėti, apie tai jau atėjo laikas rėkti visiems lietuviams kiekvieną dieną kiekvienoje sankryžoje – tai jau yra BŪTI AR NEBŪTI lietuvių tautai problema.

Komunistus imitavę savanaudžiai biurokratai prieš beveik trejus dešimtmečius apmulkinę lietuvių liaudį, paėmė valdžią į savo rankas tapdami nauja buržuazijos klase. Dangstydamasi abstrakčios demokratijos ir nepriklausomybės lozungais, ši klasė sukūrė valstybę, įstatymus ir institucijas, ginančias tik jos interesus; ir istoriją perrašė bei toliau perrašinėja atitinkamai, kad tik žmonės nepamatytų, jog karalius yra nuogas. Todėl yra sveikintina, kad P. Masilionis su savo bendražygiais nepabijojo išleisti oficialiąją valdančiųjų istorijos versiją kvestionuojančią G. Sapožnikovos knygą lietuvių kalba, neišsigąsdamas persekiojimų bei provokacijų.

Didelis ačiū šio renginio organizatoriams, kurių pastangų dėka išlieka viltis ir vis dar gaudžia Kudirkos „Varpas“.“

Prezentacijos metu pasisakė kiti dalyviai. Į vietinio patrioto patetišką pareiškimą, kad jie myli Lietuvą, o tokia knyga yra šmeižtas Lietuvos atžvilgiu, vienas iš dalyvių kandžiai pastebėjo, kad visi konservatoriai myli Lietuvą ypatinga meile – be lietuvių. 

Aktyvios ir aršios diskusijos metu buvo išsakyta įvairios nuomonės. Viena iš dalyvių, pastebėjo, kad visos tokios diskusijos baigiasi tik pasikalbėjimu ir uždavė egzistencinį klausimą – ką daryti?

Nebūk abejingas, netylėk, į kiekvieną oficialios propagandos melą atsakyk savo patirta tiesa, nepasiduok valdžios manipuliacijoms masine sąmone, papasakok savo „okupacijos“ istoriją, nebijok pasakyti tai, kuo tiki ir tikrai žinai, kad tai nėra melas, atsispirk valdančiųjų vykdomam psichologiniam terorui. Sakyk tai, ką galvoji. Belskis ir bus atidaryta. Kalbėk. Netekęs žodžio laisvės, kitas teises, tame tarpe ir teisę į laisvę bei gyvybę prarasi greitai ir nepastebimai.

Avinėlių tylėjimas reiškia pražūtį.

Jonas Kovalskis
2017 m. balandžio 10 d.