Pakaitinė terapija: vokiškas fašizmas gydomas žydišku fašizmu

Autorius: Algimantas Lebionka Šaltinis: http://lebionka.blogspot.lt/20... 2017-04-11 22:55:57, skaitė 2245, komentavo 1

Europos tautų melžimas, vertimas nežinia už ką atgailauti, tampa begaline istorija. 

Žydų sektos Habad Liubavič veikla ir istorija išsamiai nušviečiama buvusio Charkovo (Ukraina) miesto liberalios žydų bendruomenės vadovo Eduardas Hodos knygoje „Žydų fašizmas. Habadas – kelias į pragarą“ (2005), bei kitose šio autoriaus knygose, publikacijose, video laidose.

Eduardas Chodosas - žydas išsivadavęs iš judaizmo pančių

Pažintis su Habad Liubavič šventraščiu „Tanija“, Eduardo Hodos ir kitų autorių publikacijomis, prisipažinsiu, man sukėlė siaubą. „Fašistai", kurie neapkenčia visų ne žydų, laikantys juos gyvuliais, aiškina apie „toleranciją“, smerkia „fašistus“? Tai kažkoks surrealizmas, kažkokia paranoja!

Habado išradimai: nuo „Tolerancijos centrų“ iki „žydų kaimelių“

Breitbart rašoma, kad Berlyne Habad Liubavič ruošiasi įkurti „žydų kaimelį“. „Tolerancijos centrų“ jau mažai, reikia kaimelių. Toks kaimelis, beje, statomas netoli Kijevo.

Gigantiška Dnepropetrovsko sinagoga "Menora"

Vilniuje irgi yra Habado įkurtas „Tolerancijos muziejus“, bet jo irgi nepakanka, reikia gigantiško „Žydų muziejaus“, kurį Saulius Svernelis ir Remigijus Šimašius ruošiasi kurti už mokesčių mokėtojų pinigus sporto rūmuose.

Habado planai Vokietijoje ir Berlyne yra milžiniški. Jie „kaimelyje“ Berlyne žada atkurti žydų bendruomenę ir čia integruoti žydų imigrantus iš buvusios Tarybų Sąjungos, kuriuos nežinia už kokius nuopelnus ar skriaudas priima ir finansiškai remia vokiečiai. Iš buvusios TSRS į Vokietiją atvyko 200000 žydų. Pačių habadnikų Vokietijoje yra vos 600-700 šeimų. Statinys Berlyne bus septynių aukštų. Jis bus satomas už Vokietijos mokesčių mokėtojų pinigus. Habado statiniai visi yra gigantiški. Jų didžiausia sinagoga Dnepropetrovske – pats didžiausias šio miesto pastatas ir didžiausia sinagoga Europoje.

Valdas Anelauskas apie Europos tautų zombinimo mechanizmą

Valdas Anelauskas rašo: „- Aš irgi taip manau, kad sveikai protaujantys negali suabejoti, jog Antrojo pasaulinio karo metais buvo vykdomas žydų genocidas. Tada pradingo beveik visi Lietuvoje gyvenę žydų tautybės žmonės. Negalime nesutikti, holokaustas buvo baisi tragedija žydams. Tačiau žydai ją vadina pačia baisiausia tragedija apskritai visos žmonijos istorijoje, tarsi pamiršdami kitų tautų tragedijas. Genocido atvejų istorijoje nors vežimu vežk. Tačiau kai bandoma sakyti, kad ir kitų tautų buvo išžudyta ne ką ne mažiau, tokie teiginiai paskelbiami holokausto neigimu, o taip kalbantys žydams automatiškai tampa priešais.

Todėl iki koktumo išreklamuota vakarietiška „demokratija“ su jos tariama „žodžio laisve“, užuot skatinus gyvas intelektualines diskusijas istorinei tiesai išaiškinti, ėmė karštligiškai kišti laisvamanius holokausto istorijos tyrinėtojus į kalėjimus, už nepaneigiamo istorinio įvykio tariamą „neigimą“?“

„Savaime suprantama, kiekviena tauta nori įamžinti savo mirusiuosius. Bet žydų holokausto atveju, mano nuomone, ydinga yra tai, kad iš žmonių, neturinčių nieko bendro su šia tauta, reikalaujama jausti mirusiems, nacių konclageriuose nužudytiems žydams kažką tokio, ką žmonės paprastai jaučia tik saviems. Panašiai būtų reikalauti, kad kiti žmones, kurie nėra nei jūsų giminės, nei draugai, jaustų tokias pat gilias emocijas dėl jūsų vaiko ligos ar mirties, kokias jaučiate jūs. Jau yra pasiekta, kad tik nedaug žmonių Europoje ar Amerikoje drįsta manyti, jog žmonijos istorijoje apskritai buvo kas nors baisesnio už holokaustą. Ir niekas taip nemanys, nes neleis žydai, kurie holokausto atminimą pavertė vos ne pasauline religija, privaloma absoliučiai visiems!..“

Valdas Anelauskas apie „Holokausto atminties kulto“ tikrąsias priežastis bei pasekmes rašo:

„- Manau, svarbiausia priežastis – elementarus KERŠTAS. Siekis atkeršyti vokiečiams bei kitiems europiečiams (tame tarpe ir „žydšaudžiams“ lietuviams) už žydų tautos genocidą Antrojo pasaulinio karo metais. Galimai, tai yra žydų pasąmoninis noras nubausti europiečius jų pačių rankomis!..

Aiškiai matome, kas šiuo metu vyksta Europoje. Europiečiai tapo išties baisaus ir absurdiško spektaklio liudininkais. Čia aš turiu omenyje nelegalių migrantų, „pabėgėlių“ invaziją. Sveiku protu nesuvokiama, kodėl Europa išskėstomis rankomis pasitinka nelegalius migrantus, plūstančius iš Azijos ir Afrikos: „Welcome, refugees!“, „Mūsų namai – jūsų namai“?!..

O juk tie „pabėgėliai“ tokiais tapo dėka propagandinės žiniasklaidos, nors iš tikrųjų dauguma jų paprasčiausi nusikaltėliai. Nelegaliai besibraunantys į Europą pažeidė absoliučiai visus įstatymus ir taisykles. Jie griauna tvoras, šluoja policijos užkardas, braunasi be dokumentų arba suklastotais pasais, prievartauja moteris, žudo europiečius (Švedijoje pernai nužudė lietuvį berniuką Arminą), tuo pat metu neužmiršdami garsiai rėkauti ir reikalauti kažkokių tai jiems neva priklausančių teisių.

O ką jau kalbėt apie teroristinius išpuolius, kuomet europiečiai traiškomi sunkvežimiais!..

Užtvindyta nelegalių migrantų, chaoso apimta Europa pagrinde todėl, kadangi sėkmingai buvo išplauti žmonėms smegenys. Pradedant nuo mokyklos suolo, pasitelkus žiniasklaidą, įvairias „socialinės inžinerijos“ programas, vakarų europiečiams metų metais buvo kalamas „amžinos kaltės“ jausmas.

Beje, tą patį dabar visokie zuroffai bando įskiepyti lietuviams su vietinių vanagaičių pagalba. Akivaizdu, jog tokiu būdu lietuviams norima įdiegti kolektyvinę Tautos atsakomybę už iki mūsų tėvų ar senelių gimimo nedidelės lietuvių grupelės padarytus nusikaltimus, su kuriais dabartinės kartos apskritai neturi nieko bendro!..

Europiečiai kelis dešimtmečius grimzdo į pastoviai jiems skiepytą „mea culpa, mea máxima culpa“ (esu kaltas, esu labai kaltas) marazmą, kuriame dabar murkdosi. Vokietijoje užaugo kažkelinta karta, kuriai gėda būti vokiečiais!.. Todėl dauguma jų veikiau liežuvį nusikąs, nei kritiškai atsilieps apie migracinę savo šalies politiką, kad tik kas blogai apie vokiečius nepagalvotų. Taip atsitiko, jog ne tik Vokietija, visa Europa šiandien lyg su mazochistiniu pasimėgavimu slysta į susinaikinimo bedugnę. O juk nieko nebūna „šiaip sau“, už viso to slypi konkretūs tikslai. Kažkam viso to reikia!..

Ką holokausto atminties ir kaltės kultas padarė su vokiečiais, dabar akivaizdžiai matome. Per keletą po Antrojo pasaulinio karo praėjusių dešimtmečių vokiečiai tapo visiškais „bekiaušiais“ (taip savo tautiečius pavadino rusų žurnalistės Darijos Aslamovos kalbintas vienas vokietis). Atrodo, lyg visa tauta būtų iškastruota!..

Po daugybės metų egzistavimo orveliškoje atminties duobėje, atsiradusioje dėl „denacifikacijos“ proceso, vokiečiai tapo tarsi bejėgiais impotentais. Vokiečių vyrai, ką matėme Kelne ir kitur, negali apginti savo moterų nuo musulmonų! Kažkoks kroatas boksininkas tą naujametinę naktį vokietes nuo įsisiautėjusių migrantų gynė, bet savi vokiečiai – ne!..

Vokiečių kompleksas – pačių savęs baimė, manau, didžiąja dalimi buvo pasiekta „holokausto kortos“ dėka. Juk visa ta absurdiška, klaiki realybė Europoje, konkrečiai Vokietijoje, atsirado dėl to, kad buvo atgailaujama dėl Antrojo pasaulinio karo nusikaltimų. Trokšdami atsižegnoti nuo nacizmo, vokiečiai bėgo nuo jo tol, kol atbėgo iki priešingo kraštutinumo – tolerancijos viskam, tolerancijos net jei tai kenkia jiems patiems, iškreiptų formų tolerancijos. Tolerancijos, privestos iki absurdo!..

Manau, europiečiai apskritai, vokiečiai konkrečiai, labai nori parodyti visiems, o pirmiausiai sau patiems, kokie jie yra ne-nacistai, ne-fašistai, kokie jie geri ir tolerantiški, buvusių baisiųjų nacių antipodai. „Mes kitokie, mes visiškai kiti!..“ – šis šūkis įtakoja 21 amžiaus Europos elgesį, nulemia politikų sprendimus, užsienio ir vidaus politiką.

Labai gerai buvo apibūdinta viename straipsnyje tai, kas po Antrojo pasaulinio karo atsitiko Europoje: nacifobija – akla, paniška net ne nacizmo, o nacionalizmo baimė, kai žmogus pavirsta paranojiku, jis viskame įžvelgia besivaidenantį Hitlerį. Gyvenant amžinoje nacizmo baimėje, įdiegtoje europiečiams po Antrojo pasaulinio karo, Europoje atsirado priešinga nacizmui ir apskritai bet kokiam nacionalizmui „atvirų durų visiems“ politika. Priešinga aplamai sveikam protui!..

Štai kodėl tolerancija svetimkūniams šiandieninėje Europoje aukščiau visko, nors tai kertasi su nacionalinio saugumo klausimais ir apskritai su sveika logika. Juk iš esmės europiečiams įdiegta kraštutinė tolerancija – tai visiškas tautos idėjos neigimas!.. Europiečiai nusirito iki to, kad tautybė tapo vos ne yda ar nuodėme, o tautų maišymasis – savitiksliu, natūraliu reiškiniu. Atseit, kuo smarkiau persimaišysi, tuo tolerantiškesnis būsi!..

Europa atsidūrė situacijoje, kai bet kokie mėginimai apriboti migraciją, apginti vietinius gyventojus, imami traktuoti kaip nusikaltimas – fašizmo ir nacizmo recidyvas. Tokia kraštutinė tolerancija apėmė visus, nuo politikų iki eilinių europiečių. Politikai, kaip matome (tame tarpe ir Lietuvoje), ėmė rungtyniauti vienas su kitu, kuris jų tolerantiškesnis, liberalesnis, o paprasti europiečiai dažnai balsuoja už „pačius tolerantiškiausius“. Nes, neduok Dieve, išsirinksi ne tokį tolerantišką, tai jau bus vos ne Hitleris. Jeigu koks politikas leidžia sau nukrypti nuo beribės tolerancijos ir „multikultūralizmo“ – jis apšaukiamas vos ne fašistu. Tokių pavyzdžių Europoje gausu: Marin Le Pen, Naidželas Faradžas, Geertas Vildersas ir kiti.“