Mūsų laikmečio idiotai. Apie profesionalius ekonomistus

Autorius: Versijos.lt Šaltinis: http://versijos.lt/musu-laikme... 2017-06-13 09:16:44, skaitė 2017, komentavo 0

Ekonomika ir skaičių magija

Per pastaruosius kelis dešimtmečius pasaulyje buvo kuriamas ekonomistų kultas. Šiandien priimta manyti, kad ekonomistai (ne visi, suprantama, o patys genialiausi) gali išpranašauti ateitį ir visada žino, ką reikia daryti. Štai ir paskutinėmis 2016 metų dienomis internetą užtvindė prognozės apie tai, kaip gyvensime 2017, 2025 ir netgi 2050 metais, kokios bus naftos kainos, juanio bei rublio kursas dolerio atžvilgiu, koks bus JAV, Rusijos ir Kinijos BNP ir t.t.

Svarbiausia šios sferos darbuotojų autoriteto padidėjimo priežastis yra greičiausiai ta, kad ekonomiką imta laikyti tiksliuoju mokslu. Ir intuicija čia ne prie ko. Profesionalus ekonomistas, kaip priimta manyti, viską suskaičiuos ir pateiks rezultatą su trimis ženklais po kablelio bei pakomentuos savo apskaičiavimus paslaptingais neišmanantiems žmonėms žodžiais „regresyvi analizė“, „sudėtinga ekstrapoliacija“, „dispersija“, „faktorių analizė“, o taip pat paklos ant stalo lenteles, diagramas, grafikus. Nepranokstamais ekonominio prognozavimo šedevrais laikomos Pasaulio banko, TVF, reitingų agentūrų, stambiausių Volstrito bankų, Londono Sičio, ES struktūrų prognozės. Yra, beje, ir pavienių pranašų. Pavyzdžiui, Amerikoje pirmuoju tarp individualų buvo laikomas Nurielis Rubinis, Niujorko universiteto ekonomikos profesorius.

Skaičių magija veikia įtikinamai. Gana didelė publikos dalis tiki šiais magiškais skaičiais, o daugelis derina prie jų savo gyvenimus ir reikalus. Jie šiandien ne tik atsideda kažką „juodai dienai“ ar perka parduotuvėje atsargai, o „optimizuoja“ savo „portfelį“ ir priima „teisingus investicinius sprendimus“. Tokį „mokslišką“ požiūrį į gyvenimą skatina žiniasklaida „finansinio gyventojų švietimo“ programos, kurias neretai finansuoja Pasaulio banko ir kitų tarptautinių organizacijų grantai bei kreditai, skatina tai ir aukštojo mokslo sistema. Studentams dabar dėsto ekonomiką ne kaip humanitarinę discipliną, o kaip tikslųjį mokslą. Jai davė pavadinimą Economics, o tai akivaizdi pretenzija į „tikslumą“, panašiai kaip kiti tikslieji mokslai, tokie kaip Phisics, Chemics ir Mechanics. Sprendžiant pagal formulių ir grafikų, kuriais šiandien užtvindyti „Economics“ vadovėliai, kiekį, tai dabartinė ekonomika išties nenusileidžia fizikai, chemijai ir matematikai.

Homo economicus

Visos šiuolaikinės ekonomikos mokslo dogmos pagrįstos viena prielaida: ekonominėje veikloje (gamyboje, mainuose, paskirstyme ir vartojime) dalyvauja ne homo sapiens, o homo economicus, ekonomikos žmogus. Tai toks subjektas, kuris neturi jokių tradicinės visuomenės prietarų. Pavyzdžiui, moralės normų. Homo economicus – kažkas per vidurį tarp mašinos, kur reaguoja į operatoriaus valdymo signalus, ir gyvulio, kuris vadovaujasi savo nesąlyginiais refleksais. Teisingiau ekonomikos žmogų būtų pavadinti ekonomikos gyvuliu. Sumanymas toks, kad šitas „gyvulys“ turi veikti ekonominiame gyvenime, vadovaudamasis trimis instinktais: pasitenkinimas, pajamų maksimizacija ir baime (ekonomikos rizikos). Visi likusieji instinktai ir jausmai ekonomikai nereikalingi ir žalingi. Ekonomikos žmogų galima palyginti dar ir su atomu, kurio judėjimo trajektoriją galima apskaičiuoti remiantis fizikos ir mechanikos dėsniais. Vadinasi, galima tiksliai prognozuoti ekonomikos plėtrą ir mėnesiui, ir metams, ir dešimtmečiui į priekį. Panašiai kaip astronomai apskaičiuoja saulės užtemimus ar Mėnulio fazes.

Tačiau yra viena bėda. Nežiūrint į gigantiškas žiniasklaidos, švietimo sistemos, Nobelio laureatų, kitų tituluotų „pranašų“ ir „guru“ pastangas, toli gražu ne visus mūsų planetoje pasiseka įtikinti, kad reikalingas racionalus ekonominis elgesys, atitinkantis Economics dogmas. Žmonės kažkodėl atkakliai siekia išlikti homo sapiens’ais ir atsisako degraduoti savo gyvenimą iki trijų minėtų primityviausių refleksų. Iš čia ekonomikos pasaulyje atsiranda „deviacijos“.

Liūdnai pagarsėję „ekonominės veiklos subjektai“ pernelyg dažnai nenori laikytis „rinkos ekonomikos“ taisyklių. Ekonominės prognozės daromos, remiantis Economics dogmomis, tiktai tos prognozės beveik niekada neišsipildo. Tuo ir paaiškinami visi ekonomikos prognozavimo ypatumai. Pirmas dalykas, žiniasklaida mėgsta reklamuoti įvairiausias prognozes, tačiau praktiškai niekada nepraneša, kiek jos pasitvirtino. Šia prasme Pasaulio bankas ir TVF atrodo sąžiningiau kitų ekonomikos pranašų fone: šios žinybos pateikia prognozes metų laikotarpiui, o paskui vos ne kas mėnesį tas prognozes koreguoja (tokios pastoviai „koreguojamos“ pranašystės turi daugiau šansų išsipildyti). Antras dalykas, pranašai nemėgsta „trumpų“ prognozių, jiems labiau patinka „ilgos“ ir „itin ilgos“. Maždaug 20-30 metų į priekį. Pageidautina, kad prognozės terminas viršytų pranašo gyvenimo trukmę.

Pastebėjau vieną ypatumą: savo giliausiomis įžvalgomis apie ekonomikos „mokslą“ tituluoti „guru“ dažniausiai pradeda dalintis jau savo gyvenimo saulėlydyje. Matyt, tai kažkas panašaus į atgailą, sąžinės apvalymą. Apie kai kuriuos tokius „guru“ norisi papasakoti.

Džono Gelbreto išpažintis

Pirmasis iš jų – Džonas Kenetas Gelbreitas (1908-2006). Dėstė Kalifornijos, Harvardo ir Prinstono universitetuose. Buvo prezidentų Kenedžio ir Bilo Klintono patarėjas. Ekonomikos mokslą derino su diplomato darbo – septintame dešimtmetyje buvo pasiuntinys Indijoje. Aštuntame dešimtmetyje drauge su Z. Bžezinskiu, E. Tofleriu ir Ž. Furastjė tapo vienu iš Romos klubo įkūrėju.

Jį galima drąsiai laikyti globalinio elito nariu. O štai fragmentas iš mažiau „nulakuotos“ ekonomikos guru biografijos: „kitados, prieš pusę šimtmečio, juos (ekonomistus) urmu supirko bankai. Pradžią šiam procesui padarė puikiai žinomas Manhatan Bank, kuris paskui susiliejo su Chase Manhatan, o dar vėliau – su J P Morgan Chase. Bankas įsteigė ekonomikos katedrą Džonui Kenetui Gelbreitui (John Kenneth Galbraith) Harvardo universitete. Gelbreitas buvo vienas iš didelės grupės miklių ekonomistų, o teisingiau sakyti – sukčių, kurie tikino, kad jeigu bankininkams bus suteikta teisė teisėtai padirbinėti pinigus (autorius tikriausiai turi galvoje niekuo nepadengtų pinigų emisiją – Versijos), tai atsivers kelias į visos visuomenės suklestėjimą.

Harvardas tuo metu neturėjo ypatingo noro priimti Gelbreito į darbą ir mokėti jam algą, tačiau čia į areną išėjo Manhatan Bank, pašlamino palei universiteto vadovų nosis pluoštu dolerių ir tie pasidavė, ar, jeigu norite – parsidavė. Naudodamiesi Harvardo prestižu, kuris ką tik buvo nupirktas ir apmokėtas, bankininkai nepasitenkino pasiektu rezultatu. Lygiai taip pat lengvai ir paprastai jie nusipirko ekonomikos fakultetus visuose kituose JAV universitetuose ir ekonomikos mokyklose“ (A. Ležava. „Pinigų krachas, arba Kaip išsaugoti santaupas per krizę“, 2010).

Ir štai, sulaukęs 95 metų amžiaus, Gelbreitas rašo savo paskutinę knygą. Ją galima laikyti ekonomisto išpažintimi, arba, jei norite, ekonomikos disidento manifestu. Knyga vadinasi „The Economics of Innocent Fraud: Truth for Our Time. By John Kenneth Galbraith. Boston: Houghton Mifflin, 2004).

Joje autorius sąžiningai pripažįsta, kad kapitalistinis ekonomikos modelis visiškai save diskreditavo. Ir nutiko tai dar XX amžiaus ketvirtame dešimtmetyje, kai pasaulis įsmuko į ekonominę depresiją, iš kurios nesimatė išėjimo. Kapitalistinio modelio varganumą buvo stengtasi užmaskuoti, vengiant žodžio „kapitalizmas“. Amerikoje buvo pamėginta naudoti žodžių junginį „laisvas verslas“, tačiau jis neprigijo. Laisvė verslininkams laisvai priimti sprendimus neatrodė įtikinamai. Europoje atsirado žodžių junginys „socialdemokratija“ – kapitalizmo ir socializmo hibridas, tačiau Amerikoje žodis „social“ kėlė ir tebekelia labai nemalonias asociacijas. Vėliau buvo pradėtas naudoti terminas „naujasis kursas“, tačiau jį pernelyg smarkiai tapatino su Ruzveltu ir jo šalininkais. Galiausiai mokslo pasaulyje prigijo išsireiškimas „rinkos sistema“, kadangi jis neturėjo negatyvios istorijos. Tiksliau, jis apskritai neturėjo istorijos. Vargu ar galima būtų rasti kitą terminą, kuris lygiai taip pat neturėtų jokios prasmės“.

Knygoje daug kitų sensacingų prisipažinimų. Gelbreto nuomone, skirtumai tarp „valstybinio“ ir „privataus“ ekonomikos sektorių yra iš esmės išsigalvojimas. Jis taip pat nesutinka, kad akcininkai ir direktoriai realiai vaidina pastebimą vaidmenį valdant šiuolaikines stambias kompanijas. Jis kritiškai atsiliepia apie FRS. Šioje savo knygoje Gelbreitas pasisako ne tik kaip ekonomikos, bet ir kaip politinis disidentas (įskaitant JAV karo Vietname ir įsiveržimo į Iraką kritiką). Pateiksiu tik kelias šiuolaikinius ekonominius dogmatikus šokiruojančias citatas.

Pirmoji: „Ekonomikos mokslas nepaprastai naudingas ta prasme, kad yra kuo užsiimti ekonomistams“.

Antroji: „Viena svarbiausių ekonomikos mokslo sudėtinių dalių – žinoti tai, ko visai nėra reikalo žinoti“.

Trečioji: „Vienintelė ekonomikos prognozavimo funkcija – padaryti taip, kad astrologija atrodytų respektabiliau“.

Ketvirtoji: „Kaip karas – pernelyg svarbus dalykas, kad jį galima būtų patikėti generolams, taip ir ekonomikos krizė yra pernelyg svarbi, kad patikėtume ją ekonomistams ar „praktikams“.

Ekonominės prognozės kaip astrologijos atmaina

Finansinis genijus Džonas Boglas: „Netikėkite skaičiais!“

Jeigu Džonas Kenetas Gelbreitas, gyvenimo pabaigoje pasiskelbęs ekonomikos „disidentu“, didžiąją gyvenimo dalį darbavosi moksle, tai dar vienas amerikiečių disidentas – labai tolimas akademiniam mokslui. Jo vardas Džonas Boglas – investuotojas, žmogus-legenda, The Vanguard Group įkūrėjas ir buvęs generalinis direktorius. Ši firma yra viena iš 3-4 stambiausių pasaulio investicinių kompanijų ir kontroliuoja kelių trilijonų dolerių vertės aktyvus. Pionierius tarpusavio investicijų fondų srityje, mažai sąnaudų reikalaujančio investavimo specialistas. 1999 metais žurnalas Fortune pavadino jį vienu iš keturių XX amžiaus investicijų gigantų.

2004 metais Time įtraukė Boglą į šimto įtakingiausių pasaulio žmonių sąrašą. Jis jau anaiptol ne jaunas, 2017 metais jam jau 88 metai. Įžengęs į devintą gyvenimo dešimtmetį, jis parašė knygą „Netikėkite skaičiais. Samprotavimai apie investorių klaidas, kapitalizmą, „tarpusavio investicijų“ fondus, investavimo indeksą, verslą, idealizmą ir herojus“ (John C. Bogle. Don’t Count on It!: Reflections on Investment Illusions, Capitalism, „Mutual“ Funds, Indexing, Entrepreneurship, Idealism, and Heroes. John Wiley & Sons, 2010). Knygoje „investavimo gigantas“ parodo, kad visas taip vadinamas ekonomikos mokslas su jo matematiniais modeliais, yra blefas ir anaiptol ne nekaltas. Tokia matematika blaiviai mąstančiam investoriui niekuo nepadeda, tik sujaukia smegenis.

Boglas prisimena savo mokslus Prinstono universiteto ekonomikos fakultete penktojo dešimtmečio pabaigoje: „Tais senais laikais ekonomika buvo labai konceptuali ir tradicinė. Mūsų tyrimai apėmė ekonomikos teoriją, filosofiją, pradedant didžiais XVIII amžiaus filosofais – Adamu Smitu, Džonu Stiuartu Miliu, Džonu Meinardu Keinsiu ir t.t. Kiekybinė analizė šiuolaikine jos prasme neegzistavo kaipo tokia. Tačiau atsiradus personaliniams kompiuteriams ir prasidėjus informacinei epochai, skaičiai ėmė absoliučiai dominuoti ekonomikoje ir ją valdyti. Tai, ko neįmanoma apskaičiuoti, tarsi neegzistuoja. Aš nesutinku su tuo ir pritariu Enšteino nuomonei: „Ne viskas, ką galima apskaičiuoti, turi reikšmę, ir ne viską, kas turi reikšmę, galima apskaičiuoti“.

Remdamasis dešimtimis pavyzdžių iš nuosavos praktinės veiklos, Boglas formuluoja bendrą išvadą: „Mano pagrindinė mintis tokia, kad šiandien mūsų visuomenėje, ekonomikoje ir finansuose mes pernelyg pasikliauname skaičiais. Skaičiai – tai ne realybė. Geriausiu atveju jie yra blyškus realybės atspindys, blogiausiu – grubus iškraipymas tų realijų, kurias mes bandome išmatuoti“. Štai dar vienas sensacingas jo prisipažinimas: „Kadangi egzistuoja tik dvi fundamentalios priežastys, paaiškinančios akcijų pelningumą, reikia tik elementariausios sudėties ir atimties, kad pamatytume, kaip jos formuoja investicinę patirtį“.

Boglas puikiai žino, kaip miklūs vyrukai iš Volstrito daro ekonomines prognozes. Jie ekstrapoliuoja egzistuojančias tendencijas į ateitį ir pateikia tą skaičių maišalynę kaip kelių šimtų puslapių apimties ataskaitą. Rezultate, pastoviai „pažiopsomos“ krizės. Boglas pademonstravo tai, pasinaudodamas 1999-2000 ir 2007-2009 metų krizių pavyzdžiais. „Kiek apskritai protinga tikėtis, kad ateityje vertybinių popierių rinka kopijuos savo elgesį praeityje? Netgi nesitikėkite! – baigia finansinis genijus. – „Kiekvieną dieną matau skaičius, kurie meluoja jeigu ir neakivaizdžiai, tai labai grubiai“ – šie Boglo žodžiai savo laiku sukėlė Volstrite tikrą šoką.

Ekonomikos disidentas Džozefas Stiglicas

Iš visų Amerikos ekonominių maištininkų pačiu jauniausiu tikriausiai galima laikyti 74 metų amžiaus Džozefą Judžiną Stiglicą. Mokėsi Masačiusetso technologijos institute, kur gavo daktaro laipsnį. Dėstė Kembridžo, Jeilio, Diuko, Stenfordo, Oksfordo ir Vinstono universitetuose. Dabar – Kolumbijos universiteto profesorius. 1993-1995 metais priklausė prezidento Klintono Ekonomikos tarybai. 1995-1997 pirmininkavo Ekonomikos konsultantų tarybai prie prezidento. 1997-2000 – Pasaulio banko prezidentas ir vyriausias ekonomistas. Nobelio ekonomikos laureatas 2001 metais. Premiją gavo už „rinkų su nesimetriška informacija analizę“.

Gavęs Nobelio premiją, Stiglicas netrukus ėmė griežtai kritikuoti TVF politiką besivystančių šalių atžvilgiu, suabejojęs visomis „Vašingtono konsensuso“ dogmomis. Įdomu, kad per pastaruosius 15 metų jis pasisakė prieš liberalias reformas Rusijoje. Stiglicas neturi politinių autoritetų ir simpatijų. Valdant Obamai, jis nuosekliai kritikavo šio prezidento ekonominį kursą, atkreipdamas dėmesį į tai, kad toji politika skatina pūstis naujiems finansiniams burbulams ir ruošia dirvą antrai finansinės krizės bangai. Vos tik spėjo Trampas laimėti rinkimus, o Džozefas Stiglicas jau suabejojo jo ambicinga programa sukurti milijonus naujų darbo vietų Amerikoje ir padidinti ekonominio augimo tempą iki 4% per metus.

Šiuo metu Stiglicas kritikuoja neribotą rinką, monetarizmą ir apskritai visą neoklasikinę ekonomikos mokyklą. Šioje kritikoje jis ypatingai akcentuoja socialinę nelygybę, kurią neišvengiamai gimdo rinkos ekonomika. Tik valstybės vaidmens sustiprinimas valstybės ekonomikoje gali jeigu ne išspręsti, tai bent jau susilpninti visuomenės socialinės poliarizacijos problemos aštrumą.

Stiglicas mano, kad Amerikos ekonomika kitų šalių fone ypač ydinga ir tai neišvengiamai veda į Amerikos demokratijos liekanų sunaikinimą. „Jeigu ekonomika panaši į dabartinę (amerikietišką), tai ekonominės nelygybės virtimas politine nelygybe praktiškai neišvengiamas, ypač jei demokratija panaši į čionykštę. Jeigu pinigai lemia rinkiminių kampanijų eigą, lobizmą ir t.t.“ – teigia jis.

Džozefo Stiglico nuomonė apie ekonomistus, kurie įprato užsiimti prognozėmis, mažai kuo skiriasi nuo Džono Boglo nuomonės. Tokie „astrologai“ su moksliniais laipsniais visiškai nesusimąstydami projektuoja praeities tendencijas į ateitį ir neišvengiamai klysta.

Viena iš „profesionalių ekonomistų“ prognozių žlugimo priežasčių, Stiglico nuomone,. Yra hipotezė apie „racionalų ekonomikos elgesį“. Kitaip sakant, prognozių autoriai grindžia savo samprotavimus idėja, kad visi žmonės jau pavirto homo economicus. Laimei, taip neatsitiko ir niekada neatsitiks. Ir visgi 99% „astrologų“ ir toliau koncentruoja publikos dėmesį į BNP prieaugio dešimtąsias ir šimtąsias procento dalis kokiais nors tolimais 2025 metais.

Britų lordas apie „išsimokslinusius idiotus“

Paskutinis iš žinomų ekonomistų iš mūsų disidentų galerijos – Robertas Džeikobas Aleksandras Skidelskis, Rusijos žydų kilmės Didžiosios Britanijos pilietis. Gimė Kinijos Charbine 1939 metais šeimoje, kuri emigravo iš Rusijos po bolševikų revoliucijos. Šiuo metu – labai pastebima figūra britų salose. Voriko universiteto politionės ekonomikos profesorius, lordų rūmų narys, Britų Akademijos narys. Žinomos trijų tomų monografijos apie Džoną Meinardą Keinsą autorius (Robert Jacob Alexander Skidelsky. John Maynard Keynes: in 3 vols. – New York: Viking Adult, 1983-2000).

Savo naujausioje knygoje apie Keinsą (Robert Skidelsky. Keynes: The Return of the Master. – L.: Allen Lane (UK) and Cambridge, MA: PublicAffairs, 2009) Robertas Skidelskis išreiškė rimtą susirūpinimą ekonomikos mokslo būkle ir ekonomikos disciplinų dėstymu Vakarų universitetuose. Ypač jį neramina, kad matematikai ekonomikos fakultetuose skiriama neproporcingai daug laiko. „Pasitaiko, kad ekonomikos fakultetų studentai Anglijoje ir JAV gauna diplomą su pagyrimu, neperskaitę nė eilutės iš Adamo Smito ar Markso, Milio ar Keinso, Šumpeterio ar Hajeko kūrinių. Mokydamiesi jie dažniausiai netgi nesuspėja susieti mikro ir makro ekonomikos analizės su labai plačiu ekonomikos mokslo, politekonomijos ir t.t. kontekstu. Niekas neneigia matematikos ir statistikos indėlio į griežto mokslinio mąstymo formavimą. Tačiau šiuolaikinės ekonomikos mokymo programos perkrautos matematinėmis disciplinomis, kurių konceptualaus ribotumo niekas nesuvokia“. – rašo autorius.

Pačioje 2016 metų pabaigoje pasirodė naujas Skidelskio straipsnis „Ekonomistai prieš ekonomiką“, kuri smarkiai sujaukė „profesionalių ekonomistų“ užmaurojusią pelkę. Straipsnyje konstatuojama, kad Anglijos vyriausybė ir Anglijos Bankas yra visiškai pasimetę. Jokių realių būdų išeiti iš tos recesijos, į kurią ekonomika įsmuko po 2007-2009 metų krizės, nematoma. Recesijos įveikti nesiseka ir jau darosi akivaizdūs visi antrosios finansinės krizės bangos požymiai. Britų valdžia metasi tai į monetarizmą, tai į keinsizmą, tačiau iš to jokios naudos. Ekonominė krizę šalyje, Skidelskio manymu, bent jau iš dalies nulėmė šiuolaikinio ekonomikos mokslo ir išsilavinimo krizė. Autorius protestuoja prieš ekonomikos, kaip mechanizmo, suvokimą: „Mėgstamiausias ekonomikos simbolis ekonomistams yra mašina. Žymus amerikiečių ekonomistas Irvingas Fišeris netgi sukonstravo sudėtingą hidraulinį agregatą su įvairiausiais svertais, kuris leido jam vizualiai demonstruoti rinkos kainų pusiausvyros adaptaciją paklausos ir pasiūlos pokyčiams. Jeigu jūs įsitikinę, kad ekonomika veikia kaip mašina, tai tada greičiausiai imsite žvelgti į ekonomikos problemas kaip į matematinius uždavinius“. O kadangi ekonomika – ne mašina, o gyvi žmonės (ir anaiptol ne homo economicus), tai pernelyg didelis būsimų ekonomistų įsitraukia į matematiką galiausiai pradeda kenkti – tai apsunkina ūkio, kaip gyvo organizmo, suvokimą.

Skidelskis įsitikinęs, kad vienpusiškas ir labai siauras požiūris į ekonomistų rengimą universitetuose tampa svarbiausia grėsme visuomenės ekonominei gerovei: „Šiuolaikiniai profesionalūs ekonomistai netyrinėja praktiškai nieko, išskyrus savo pačių discipliną. Apie ekonomikos istoriją jie sužino, jei apskritai sužino, iš lentelių su duomenimis. Filosofija, kuri galėtų jiems paaiškinti ekonominio metodo ribotumą, jiems yra užversta knyga. Matematika, reikli ir gundanti, visiškai užgožia jų intelektualinius horizontus. Ekonomistai – tai mūsų laikmečio „išsimokslinę idiotai“ (idiots savants)“