Naujas Maidanas ir Lietuvos pozicija

Autorius: Andrius Petrinis Šaltinis: http://sputniknews.lt/columnis... 2017-10-19 22:36:55, skaitė 1761, komentavo 1

Dalia Grybauskaitė ir Petras Porošenko

Ukrainoje bręsta dar vienas Maidanas su Michailu Saakašviliu priešakyje, ir Lietuva atsiduria nepatogioje padėtyje, laukdama signalų iš Europos ir Amerikos

Klausimų šioje istorijoje labai daug: kodėl situacija Kijeve vėl paaštrėjo, kieno rankose iniciatyva, ką remia Vakarai ir taip toliau. Atsakyti į juos nėra lengva, ir matyt, būtent tai verčia Lietuvą kol kas susilaikyti nuo konkrečių komentarų — svarbu suprasti konflikto esmę ir užimti politiškai teisingą poziciją.

Kodėl viskas iš naujo

Kiekvienai revoliucijai reikia kelių dalykų: didelės visuomenės dalies nepasitenkinimo valdžia, stiprios opozicijos, kuri organizuotų protestą, ir palankaus įtakingų užsienio valstybių požiūrio į maištininkus.

Ukrainoje prezidento ir parlamento socialinis autoritetas yra minimalus — "orumo revoliucija" nedavė rezultatų, ir korupcija bei ekonominė situacija šalyje (jau nekalbant apie teritorinius praradimus ir nesibaigiantį karą) tik pablogėjo.

Oponentų politikų ir oligarchų tarpe Petras Porošenka ir jo partija irgi turi daugiau negu reikia. Ką kalbėti apie Juliją Timošenko ar Igorį Kolomoiskį, jeigu net vidaus reikalų ministras Arsenas Avakovas iš esmės yra "valstybė valstybėje".

Tačiau, jau Maidano kovos su Viktoru Janukovičiumi laikais tapo akivaizdu, kad pagrindinis faktorius Ukrainos politikoje nuo šiol yra Berlynas ir Vašingtonas, kurie galiausiai savo statytiniu pasirinko Porošenką.

Atitinkamai, jeigu šiandien, išnaudojant visuomenės ir dalies elito nepasitenkinimą prezidentu, jam mestas gatvės iššūkis, reiškia,  kad arba tai leido padaryti tam tikros jėgos Vakaruose, kurios dėl kažkokių priežasčių nusprendė "perkrauti" Ukrainos valdžią; arba kontrolė išlieka, bet pirmiausiai Amerikoje po Donaldo Trumpo pergalės daugiau nėra vientisos pozicijos šia kryptimi, ką pajuto Porošenkos oponentai ir ryžosi savarankiškam žaidimui; arba Berlynui ir Vašingtonui jau visai neįdomu, kas vyksta Ukrainoje, ir dabartiniai įvykiai ten yra grynai vidinė kova dėl valdžios.

Kas bus?

Vakarai daugiau nekontroliuoja Ukrainos? Vargu (kitaip, Saakašviliui nebūtų leista ten atsidurti). Tokiu būdu, tai, kas dabar vyksta Kijeve, greičiausiai, vyksta pagal tam tikrą planą. Problema tik ta, kad kol kas, nežinant, apie ką kalbėjo Vladislavas Surkovas ir Kurtas Volkeris, sunku pasakyti, kas tai per planas.

Galbūt, amerikiečiai nori atvesti į valdžią radikalus, kad jie atnaujintų karinius veiksmus Donbase, siekdami sužlugdyti naudingus Rusijai "Minsko susitarimus" ir eilinį kartą pabandyti įtraukti ją į karą, nes Maskva negalės palikti Donecko ir Luhansko likimo valiai.

O gal tie patys kariniai naujos Ukrainos valdžios veiksmai turėtų tapti pretekstu taikdariams įvesti, griežtai vykdyti "Minsko susitarimus" ir atšaukti Europai nenaudingas sankcijas? Tai reikštų tam tikrą Rusijos pergalę Ukrainoje ir santykiuose su Vakarais, už kurią Amerika galėtų gauti lankstesnę Maskvos poziciją Artimuosiuose Rytuose (Sirija, Iranas) ir/ar Rytų Azijoje (Kinija, Šiaurės Korėja).

Ką mano Lietuva?

Lietuvai šiame kontekste belieka tik laukti, ką reikiamu momentu pasakys JAV prezidento ar Valstybės departamento atstovas spaudai: ką paskirs "demokratais", o ką — "korupcionieriais" ir "Ukrainos priešais".

Lietuvos vadovė Dalia Grybauskaitė spaudė ranką Porošenkai. Tuo pat metu Linas Linkevičius gynė Saakašvilį. Atrodytų, ir vienas, ir kitas yra draugai. Tačiau Vašingtono žodis svarbesnis, ir jeigu rytoj jis pasakys, kad dabartinis Ukrainos prezidentas prarado legitimumą, Grybauskaitė ir Linkevičius nedvejodami pakartos tą patį.

Apibendrinant, galima teigti, kad šiai dienai daugiau ar mažiau aišku tik tai, kad dabartiniai įvykiai Ukrainoje nėra atsitiktiniai ir greitai bei paprastai nepasibaigs — realizuojamas kažkoks Vakarų (pirmiausiai JAV) planas. Tačiau galutinį jo tikslą kol kas suprasti sudėtinga (reikia laukti pasekmių). Todėl apibrėžtos pozicijos "Micho-Maidano" atžvilgiu neturi ir Lietuva, laukianti naujų signalų ir direktyvų iš Vašingtono ir Berlyno.