Trumpas marksizmo ABC (2: Politinė ekonomija – visuomenės anatomija)

Autorius: Kibirkštis Šaltinis: http://kibirkstis.blogspot.lt/... 2017-11-04 17:23:18, skaitė 878, komentavo 1

POLITINĖ EKONOMIJA – VISUOMENĖS ANATOMIJA

Draugai,

praeitą sykį kalbėjome apie materialistinę dialektiką – pirmąją iš trijų sudedamųjų marksizmo dalių ir jo filosofinį pagrindą. Priėjome to, kas savu laiku atvedė Marksą prie ekonominių klausimų nagrinėjimo, iš kurio ir užgimė jo politekonomija, kuri, anot Lenino, ir yra pats ryškiausias, visapusiškiausias ir detaliausiais marksizmo patvirtinimas.

Kaip ir dialektinis materializmas nebuvo iš piršto išlaužtas ir nenukrito iš giedro dangaus, būdamas marksizmo kūrėjų atlikto klasikinės vokiečių filosofijos permąstymo išdava, taip ir Markso ekonominis mokslas turėjo savas ištakas ligtolinėje minties istorijoje, būtent anglų politinėje ekonomijoje.

Žymiausieji jos atstovai, Adamas Smitas ir Deividas Rikardas, atmesdami merkantilizmo ir fiziokratizmo šalininkų pažiūras, iškėlė darbinės vertės teoriją, pripažindami darbą vieninteliu tikruoju verčių kūrėju. Tuo pačiu, būdami kylančio kapitalizmo raidos liudininkais, jie pripažino ir privatųjį kapitalistinį savininką, kuris ir pats nedirbdamas galįs gauti pelną.

Kaip ir kodėl šitai vyksta, nei vienas jų nesigilino, tuo būdu kapitalizmo sistemos esmę paliekant iki galo neišaiškinta – būtent Marksui ir buvo lemta šitai padaryti. Tačiau, kaip beatrodytų keista, „Kapitale“ tyrimo objektu imdamas kapitalistinę ekonominę formaciją, Marksas pradeda ne nuo santykio tarp kapitalistų ir darbininkų, bet nuo prekės ir jos vertės formų analizės.

Kodėl? Kadangi visuomenės turtas šioje ekonominėje formacijoje didžiąja dalimi yra ne kas kita, kaip prekių sankaupa. Bet kas yra toji prekė? Kuris nors daiktas savaime – dar ne prekė. Imkime pavyzdžiu pirmykštę rankiotojų-medžiotojų gimininę bendruomenę – kolektyvinės nuosavybės pagrindu gaunami maisto produktai skiriami pačių bendruomenės narių vartojimui. Šitai numato vidujinę bet kurio produkto savybę – jo vartojamąją vertę, grubiai tariant, jo praktinę paskirtį, (pavyzdžiui, vaisių ar mėsos – jų buvimas maistu, kailinių – drabužiu, medienos – statybine medžiaga, arba kuru ir t. t.). Tai ir yra pagrindinis akstinas daiktams pasisavinti.

Vartojamųjų verčių įvairovė bei atsirandantis produktų perteklius ilgainiui skatina mainus – tarkime, toji pati pirmykštė gentis, turėdama perteklių kailių, užmezgusi ryšius su kita bendruomene, sėkmingai besiverčiančia žūkle, bet stokojančia kailinių, pradeda mainyti šiuos skirtingų kokybių produktus – šitokiame, būtent mainų santykyje, ir randasi prekė – mainomas daiktas. Vienas kailis, pavyzdžiui, bus mainomas į tam tikrą svorį žuvies – tai ir bus daikto mainomoji vertė.

Betgi mainų procese vienaip ar kitaip palyginami kokybiškai skirtingi, įvairiausių praktinių paskirčių daiktai – o toks palyginimas būtinai numato tam tikrą bendrąjį vardiklį, kurį Marksas nurodo kaip daikte įkūnytą visuomeniškai būtino darbo laiką. Būtent šitai apsprendžia paties daikto vertę, kaip tokią. Šioji vertė, iš pirmo žvilgsnio galinti pasirodyti vidujine paties daikto savybe, iš tiesų yra santykis tarp žmonių, jų atliktojo darbo, tiktai įvilktas į daiktinį apvalkalą.

Paprasčiausioji vertės forma – tiesioginiai vienos rūšies produktų mainymas į kitus. Betgi istoriškai prekinės gamybos, t. y. gaminimo mainams, o kartu su juo ir prekių įvairovės, išsiplėtimas, prasidėjęs žiloje senovėje, labai praktišku pavidalu iškėlė visuotinio vertės ekvivalento, būtent klausimo dėl tokios prekės, į kurią būtų išmainomos visos kitos, problemą. Šiuo ekvivalentu buvo lemta tapti tauriesiems metalams, o ypač ir konkrečiai auksui, kurio natūraliosios savybės darė jį patogiu tokiai funkcijai atlikti – radosi pinigas.

Pinigai, ypač dabarties, įgiję popierinių kupiūrų ar paprasčiausių skaičių kompiuterių ekranuose pavidalą, padeda atskleisti mums vieną svarbiausių prekinės gamybos kuriamų istorinių reiškinių, apie kuriuos kalbėjo Marksas – prekinį fetišizmą. Štai, metalinė moneta arba, sakykime, popierinė kupiūra. Kokia jos vartojamoji vertė? Tokios ji neturi. Vienintelė josios paskirtis – mainymas, kuriame ir slypi pinigų galia, tokia akivaizdi ir kone viską apimanti dabarties pasaulyje. Toji galia slypi už jų esančiuose socialiniuose santykiuose. Be jų pinigai tebūtų tik metalo ir popieriaus gabalai, arba skaičiai ekranuose – daugiau niekas. Betgi dažnas, mąstydamas buitiniu lygiu, pinigus laikys savaime vertingais, priskirdamas socialinių santykių jiems teikiamą galią daiktiniam jų pavidalui. Juolab, esama netgi ekonominių teorijų, priskiriančių vertę tauriesiems metalams, kaip tokiems – pavyzdžiui, šitai iš esmės tvirtino merkantilizmo šalininkai.

Kokia šio paklydimo esmė? Ogi ta, kad daiktui savaime priskiriamos galios, kurių jis neturi, savarankiškai nuo socialinių santykių, išreiškiančių šias galias per jį. Antai dažnas žmogus, eidamas pirktis drabužių, žiūrės ne tik realią produkto kokybę, bet ir prekinį ženklą, praktiškai neturintį jokios vertės ir visgi užkeliantį daikto kainą; šiuo ženklu, kaip išoriniu blizgučiu, simbolizuojamas statusas, socialinė prasmė. Tai ir yra prekinis fetišizmas, kone magiškas žiūrėjimas į savaime paprastus daiktus, išsivysčiusių mainų sąlygomis tampančių fetišo objektais.

Tokia Markso duotoji prekės ir jos vertės analizė, daugelio kritikų teigimu, tai tiesiog viena iš daugelio galimų, arbitriškai nustatomų išankstinių schemų. Tiesą pasakius, pirmas žvilgsnis į aukščiau mūsų išdėstytas mintis, nežinant Markso ekonominio mokslo metodologinių prielaidų, gali pasirodyti ne tiktai pamatuotas, bet dargi įtikinamas.

Imkime vertės klausimą. Devynioliktojo amžiaus gale išpopuliarėjusi ir iki šiolei buržuaziniame ekonomikos moksle pirmuoju smuiku griežianti neoklasikinė mokykla su savo ribinio naudingumo teorija, teigia Markso vertės sampratą esant iš piršto laužta. Štai, sako jie, gali būti tas pats daiktas, gaminamas skirtingų žmonių, kad ir tomis pačiomis sąlygomis, tačiau ne per tą patį laiką. Tarkime, vienas produktas pagamintas per valandą intensyviai dirbant, o kitas, darbininkui simuliuojant, per dvi. Tai, anot Markso, taip išeitų, kad ir ilgiau gamintojo produkto vertė būsianti didesnė? Jei taip, visa Markso teorija subyrėtų į šipulius. Tačiau Marksas, kaip netrukus įsitikinsime, priešingai buržuaziniams ekonomistams, tame tarpe ir neoklasikinės mokyklos kūrėjams, nei apie darbą, nei apie mainus, nešnekėjo izoliuota, metafizine prasme.

Minėtieji marksizmo kritikai, kaip keista bepasirodytų, savo teorijas stato ant grynai spekuliatyvinių prielaidų, vienur Markso įvardytų „robinzonadomis“ – bene kiekvienas žinosime Danielio Defo „Robinzoną Kruzą“ – pasakojimą apie negyvenamoje saloje atsidūrusį ir joje sau kažką panašaus į civilizuotą gyvenseną dirbtis bandžiusį, bet iki pat išvykimo iš salos vienatvę kentusį to paties vardo herojų.

Štai Robinzonas – izoliuotai gyvenąs žmogus, žvejas, sakykime, atsitiktinai sutiktų kitą individą, lygiai taip pat izoliuotą, tačiau siūlantį jam mainais kitą gėrybę, tarkime, medžiotoją, ir imtų mainyti vienas gėrybes į kitas. Abiejų darbinė veikla, kaip ir jų sprendimas mainytis šios veiklos vaisiais, visiškai laisva ir daugmaž ekvivalentiška, o vertė esanti kone tiktai susitarimo reikalas. Šitokiu pagrindu jie teigia netgi kapitalistą ir darbininką esant vienas kitam lygiais ir laisvais individais, sueinančiais į laisvanorišką mainų santykį – aš tau – darbo užmokestį, tu man – savo darbo jėgą. Tuomet ir kapitalistinė visuomenė – lyg tikriausia laisvųjų ir lygiųjų turgavietė.

Betgi nuo visuomenės nepriklausomas individas egzistuoja tik šių teoretikų fantazijoje. Tuo tarpu realus žmogus gyvena ir dirba įsipynęs į sudėtingiausius socialinių santykių tinklus, formuojamas visuomenės ir pats ją kurdamas. Kol „robinzonadų“ herojai dirba arba dykinėja kaip tinkami, nebent turėdami išvengti bado, realūs žmonės, randami visuomenėje, dirba kooperacijoje, ir jų atliekamo darbo laikas, kurį vertės matu ir nurodė Marksas, yra apsprendžiamas konkrečių visuomeninių sąlygų.

Kaip tai suprasti? Tarkime, kad baldų fabrikuose stalui pagaminti vidutiniškai reikia vienos valandos laiko; šį vidurkį lemia duotu laiku visuomenėje esantis techninis išsivystymas, darbo organizavimo metodai ir t. t., žodžiu, gamybinės jėgos. Atitinkama bus ir vieno stalo, įkūnijančio vieną valandą gyvo žmogaus darbo, vertė. Jei kuris paskiras darbininkas nuspręstų simuliuoti darbo metu ir, sakykime, atsiliktų nuo šio vidurkio, ar itin uolus, priešingai, jį pralenktų, tai šios vertės nepakeistų. Beje, visuomeniškai būtinas darbo laikas – ne konstanta, bet istoriškai kintantis dydis, o kartu su juo atitinkamai kinta ir produktų vertės.

Visai kas kita – prekės kaina. Toli gražu ne kiekviena kaina lygi tikrajai mainomojo daikto vertei. Priešingai, egzistuoja viršpelnio reiškinys – kuomet prekė realizuojama parduodant ją brangiau, nei ji iš tiesų verta, kitaip tariant, neekvivalentiniai mainai. Tai iš esmės yra tolygu vagystei.

Betgi vertė randasi iš darbo, o ne sklando ore, lyg koksai fantomas. Jei kas pasisavina daugiau, nei duoda, tai įvyksta kito sąskaita. Todėl vis tiek vertės ir kainos, imant rinką, kaip visumą, išsilygina, t. y. visų tam tikros visuomenės prekių verčių suma lygi jos prekių kainų sumai – taip, anot Markso, veikia vertės dėsnis.

Šios, atrodytų, schematiškos sąvokos – „vertė“, „visuomeniškai būtinas darbo laikas“ ir t. t., kurias iškėlė Marksas, nuo „robinzonadų“ keliais ėjusių jo pirmtakų bei vėlesniųjų kritikų, išsiskiria tuo, kad jos buvo ne „iš piršto išlaužtos“, bet abstrahuotos iš realaus ekonominio gyvenimo praktikos.

Čia ypač ryškiai išsiskleidžia Markso pritaikymas dialektinio metodo, priešingo vulgariai „robinzonadų“ metafizikai: reiškiniai, kaip vertė, arba pinigų galia, nėra natūraliniai, esantys pačiuose daiktuose, šiuos atskirai paėmus, betgi nuo to netampa nei kiek mažiau realūs. Jie atsiranda, veikia ir įgauna savo galią tik esant tam tikriems socialiniams santykiams, būtent itin išsivysčiusiai ir visą visuomenės gyvenimą apėmusiai prekinei gamybai, kokios paprasčiausiai negalėjo būti iki kapitalistinės ekonominės formacijos iškilimo.

Kodėl? Nes ankstesnėse visuomenėse, ar kalbėtume apie klasines vergovinės ar feodalinės santvarkos visuomenes, ar primityvios lygybės pirmykštes giminines bendruomenes, dar buvo plačiai išplitę natūriniai ūkiai ir mainų sistema nebuvo pilnai išsiskleidusi.

Tiktai kapitalizmas, išplėsdamas prekinę gamybą, istoriškai sukūrė socialinę tikrovę, kurioje ir galėjo išryškėti abstraktusis žmogaus darbas, kaip vertės šaltinis ar, juo labiau, mįslingasis vertės dėsnis. Todėl, kaip aukščiau minėjome, Marksas savo mokslinių tyrinėjimų objektu ir ėmė kapitalistinę ekonominę formaciją, iš jos klasikinio pavidalo to meto Anglijoje išvesdamas bendruosius josios dėsningumus.

Šitai, viena vertus, apsprendžia Markso ekonominio mokslo istoriškumą, būtent jo buvimą savos epochos produktu. Kita vertus, duodamas būtent kapitalizmo, kaip ūkinės sanklodos, analizę, Marksas tuo pačiu, kūrybiškai ekonominių klausimų tyrinėjimui pritaikęs materialistinę dialektiką, davė mums ir bendrai visoms ekonominėms formacijoms tirti tinkamą metodologiją.

Su ja Marksas išrišo ir dar pradžioje mūsų minėtąjį klausimą, neatsakytą klasikinės anglų politekonomijos atstovų: iš kurgi ateina kapitalisto pelnas? Šis klausimas – pamatinis, norint perprasti kapitalizmo esmę, o kartu su ja, ir visą buržuazinės visuomenės anatomiją, josios klasinį pasidalijimą.

Kalbėjome apie prekę, kaip mainų objektu tapusį daiktą, pradinę kapitalizmo ląstelę. Josios judėjimas iš rankų į rankas, Markso įvardyta prekių cirkuliacijos formule, labai paprastas: Pr—P—Pr*. Betgi kapitalistas atlieka ką kita: turėdamas pradinę pinigų sumą, šia suma jis įsigyja prekę, leidžiančia jam sumą padidinti, pinigams virstant kapitalu, kaip parodoma bendrojoje kapitalo formulėje: P—Pr—P (pirkimas pardavimui su pelnu). Viskas taip, lyg pinigai darytų pinigus.

Paprasčiausia būtų numanyti vykstant neekvivalentinius mainus, t. y. esant kainos priedui – bet tuomet visų verčių suma liktų ta pati, nors šiuo atveju ji didėja. Pagaliau, čia kalbama ne apie atskirą tokį atvejį, kuris ilgainiui visgi išsilygintų, bet apie dažną, įprastinį reiškinį. Mainai, kaip žinia, vertės nesukuria – šioji garbė priklauso gyvajam darbui. Tačiau kapitalistas, kaip aukščiau minėjome, galįs pelnytis patsai nedirbdamas. Tuo būdu klausimas apie jo gaunamą pelną virsta savotišku ekonominiu detektyvu, o Markso rastas atsakymas, nusikaltimo išaiškinimu.

Kurgi šuo pakastas? Ogi prekėje, kurios vartojamoji vertė pati yra vertės šaltiniu, kurios vartojimo procesas tuo pačiu būtų ir vertės kūrimo procesu. Tokia prekė ir yra žmogaus darbo jėga. Ji perkama pagal jos vertę, kurią nustato visuomeniškai būtinas darbo laikas jai pagaminti (šiuo atveju – minimalios darbininko ir jo šeimos pragyvenimo išlaidos); o nusipirkęs šią prekę, kapitalistas turi teisę ją vartoti, t. y. įdarbinti ją visai dienai, tarkime, 10 valandų. Pirmąsias 5 valandas darbininkas sukuria produktą, atlyginantį jo paties išlaikymą, o likusias 5 valandas kuria kapitalisto apmokamą „pridedamąjį“ produktą, arba pridedamąją vertę.

Darbininkui skiriamas darbo užmokestis čia pasireiškia ne kaip produkto pasidalijimas, bet tiesiog kaip dalis produkto gamybai skirtųjų kaštų – kartu su gamybiniais įrankiais, medžiagomis ir t. t. Visas darbininko sukuriamas perteklius, tuo tarpu, atitenka kapitalistui, kaip gamybos įrankių savininkui.

Kapitalas, priešingai buitiniu lygmeniu paplitusiai šios sąvokos vartosenai, čia pasireiškia ne kaip pinigai ar gamybos priemonės, paimti skyriumi ir savaime, bet esantys konkrečiame socialiniame santykyje – taip pat, kaip matėme su preke bei verte. Jei pinigų suma, mašina ar, sakykime, žemės sklypas, negeneruoja pelno, vienaip ar kitaip įtraukdami gyvąjį žmogaus darbą, tai dar nėra kapitalas.

Toliau nagrinėdamas kapitalą, Marksas nurodo jau aukščiau duotų aplinkybių pagrindu nesunkiai numanomą jo skyrimą į dvi dalis: (1) pastovųjį kapitalą, apimantį gamybos priemones (mašinas, įrankius, žaliavas ir t. t.); ir (2) kintamąjį kapitalą, būtent sunaudojamą darbo jėgą.

Kintamojo kapitalo vertė didėja darbo proceso metu – tai ir yra minėtoji pridedamoji vertė; tuo tarpu pastovusis kapitalas, būdamas būtina šio kūrimo prielaida, patsai josios nekuria ir lieka tiktai tuo – prielaida. Todėl darbo jėgos išnaudojimo laipsnis išreiškiamas lyginant pridedamąją vertę ne su visu kapitalu, bet tiktai kintamąja jo dalimi, pavyzdžiui, aukščiau mūsų duotuoju atveju, tai būtų 5/5 (penkios valandos būtinojo ir penkios valandos pridedamojo darbo laiko), t. y. 100% - tokia šiuo atveju būtų pridedamosios vertės norma.

Pridedamąją vertę padidinti galima dvejais būdais: (1) ilginant darbo dieną (absoliutinė pridedamoji vertė) bei (2) sutrumpinant būtinąją darbą dieną, t. y. padidinant darbo proceso našumą (santykinė pridedamoji vertė). Marksas smulkiai išnagrinėjo abu šiuos būdus, duodamas eilę pavyzdžių ir valstybinės valdžios įsikišimo įstatymais, ilginančiais ar trumpinančiais darbo dieną; nenuostabu, kad itin daug pavyzdžių vėliau davė ir iki šiolei duoda darbininkų judėjimo istorija – profsąjungų kova už geresnes darbo sąlygas.

Paprasčiausias, aišku, yra absoliutinės pridedamosios vertės kelias. Tarkime, siuvykloje darbo diena pailginama nuo 8 iki 10 valandų laiko – atitinkamai išauganti pridedamoji vertė, o kartu su ja, ir darbo jėgos išnaudojimo laipsnis. Tačiau toks akivaizdus sąlygų pablogėjimas neretu atveju iššaukia aršų dirbančiųjų pasipriešinimą, vedantį prie profsąjungų rengiamų streikų, susirėmimų ir t. t., sėkmės atvejais netgi priverčiančius kapitalo savininkus nusileisti darbininkų reikalavimams.

Todėl žymiai perspektyvesnis, atrodytų, yra santykinės pridedamosios vertės didinimas, kuriam geriausias sąlygas sudaro gamybinių jėgų augimas. Štai toje pačioje siuvykloje įgyjama geresnė aparatūra, leidžianti atlikti 8 valandų darbą vos per 6 valandas laiko, ko pasėkoje galima: (a) atleisti dalį siuvėjų žinant, kad likusios, dirbdamos tiek pat, kiek ir anksčiau, pagamins tą patį produktą, arba (b) palikti viską, kaip buvo – tuo atveju per tą patį laiką tų pačių siuvėjų būsiąs pagamintas dar didesnis produktas. Žinoma, gali kilti mintis ir apie (c) galimybę sumažinti siuvėjų darbo valandas, paliekant joms tą patį, kaip buvus, darbo užmokestį – betgi šitai nebūtų pelninga, todėl kapitalizmo tikrovėje pasilieka tik pirmieji du variantai.

Tuo būdu ir yra didinama pridedamoji vertė, neretu atveju išvengiant absoliutaus dirbančiųjų nuskurdinimo, paviršiuje nepakeičiant jų situacijos, tačiau visgi didėjant pačiam darbo jėgos išnaudojimo laipsniui. Vien faktas, kad dar XX a. pirmojoje pusėje daug kur sėkmingai kovota dėl 8 valandų darbo dienos, bet šiandien, nusilpus tarptautiniam komunistiniam ir darbininkų judėjimui ir toliau gyvuojant kapitalistinei sistemai, nepaisant žymiai išaugusių gamybinių jėgų, neretu atveju regime tą pačią 8 valandų darbo dieną, iškalbingai rodo, kokia svarbi santykinė pridedamoji vertė!

Taipgi atsiskleidžia išnaudotojiška kapitalo ir darbo santykio esmė, šiame santykyje užkoduotas interesų priešingumas (kapitalui – didesnė pridedamoji vertė; darbui – didesnis darbo užmokestis, trumpesnė darbo diena), glūdintis pačiame kapitalistinės sistemos pagrinde. O kapitalas, kaip šios sistemos leitmotyvas, nėra pinigas ar kuris kitas daiktas savaime, bet yra neatsiejamas nuo mūsų jau nurodytų socialinių santykių. Jis, kaip ir bet kuris kitas socialinis reiškinys, nenukrito iš giedro dangaus, o išaugo konkrečioje istorinėje dirvoje.

Kokios būta tos dirvos, Marksas parodė apžvelgdamas feodalinės visuomenės irimą ir kapitalistinės užuomazgas, kuri, pasiekusi gan aukštą prekinės gamybos išsivystymo lygį, tuo pačiu sukūrė dvi pagrindines kapitalo atsiradimo prielaidas: (1) pirma – asmenis, sukaupusius didesnę pinigų sumą ir galėjusius laisvai ja disponuoti; (2) antra – atsargą darbininkų, laisvų tiek nuo žemės ar kitų gamybos priemonių, tiek nuo savosios darbo jėgos pardavimo apribojimų.

Istoriškai kapitalistų vieta tekdavo viduramžiais iškilusiojo miestiečių luomo atstovams, vokiškai biurgeriams, ar prancūziškai, buržua (iš čia ir terminas „buržuazija“) tuo tarpu proletariato gretas pildydavo daugiausiai nusigyvenę valstiečiai, amatininkai bei atleistiniai baudžiauninkai, atrišti nuo buvusiųjų ponų likdavę ir be pragyvenimo reikmenų.

Labiausiai pažengusiose vakarų Europos šalyse, ypač Anglijoje, šitai ryškėjo dar prieš keletą šimtmečių, baudžiavą keitus samdomo darbo išnaudojimui; Šiaurės Amerikoje – su masiškai plūdusių naujakurių vykdyta kolonizacija; ekonomiškai atsilikusioje Rusijos imperijoje, kurios sudėtyje būta ir Lietuvos, su 1861 m. paskelbtu baudžiavos likvidavimu ir 1863-1864 m. sukilimą sekusiais metais. Šiame ikikapitalistinio pradinio kaupimo laikotarpyje slypi genezė Markso analizuotos istorinės kapitalistinio kaupimo tendencijos.

Darbo našumo augimą ankstyvojo kapitalizmo laikotarpiu atitiko trys Markso ištyrinėtos gamybos išsivystymo stadijos: (1) paprastoji kooperacija (smulki privatinė prekių gamyba); (2) darbo pasidalijimas ir manufaktūros (sudėtingiau organizuojamas darbo procesas, pavyzdžiui, Anglijoje atsiradus siuvimo staklėms); (3) stambioji mašininė gamyba (garo mašinos atsiradimas, pramonės perversmo pradžia).

Ypač pagreitėja visuomenės raida sulig trečiąja stadija – smulkioji privatinė nuosavybė, paremta pačių savininkų darbu, išstumiama stambiosios, paremtos svetimos darbo jėgos išnaudojimu. Ilgainiui kapitalų koncentracija tiktai didėja ir didžioji dauguma smulkiųjų savininkų išstumiami. Šitai seka pačių kapitalistų tarpusavio konkurencija, vieniems eksproprijuojant kitus. Tuo būdų privatinė nuosavybė paneigia pačią save: pradžioje buvusi pasiekiama jei ne visiems, tai bent daugeliui, galiausiai ji galinti egzistuoti tiktai didžiosios daugumos eksproprijavimo pagrindu.

Sunku neįžvelgti čia veikiančios dialektikos – kaip laisvoji konkurencija, esanti pradinio kaupimo stadijoje – ilgainiui juda link savo priešybės, monopolijos. Viena vertus, šitai reiškia eksproprijavimą plačiųjų liaudies masių, jų nubloškimą į samdomųjų darbininkų gretas; kita vertus, tai žymiai išplečia darbo pasidalijimą, o su tuo, ir padidina darbo našumą, sudarant prielaidas iki tol neregėtiems materialiniams civilizacijos laimėjimams.

Kapitalizmo kuriamos visuomenės anatomijos pamatą ir sudaro du oponuojantys poliai: buržujai, kaip gamybos priemonių savininkai, ir proletarai, kaip samdomieji jų darbininkai. Kapitalas negalįs egzistuoti be darbo, o darbui pats kapitalistinis santykis virstąs vis didesniu pančiu. Šito pavidalai ir formos keičiasi sulig amžiais bei dešimtmečiais, esmė – ne. Lygia greta egzistuoja ir tarpsluoksniai, antai smulkieji gamintojai, biurokratai ir t. t.

Vis didėjančią kapitalų koncentraciją matome per visą kapitalizmo istoriją, nuo pat XIX a. iki šiandienos, kai net oficialiais duomenimis vos 8 asmenys valdo didesnius turtus, kaip 3,5 mlrd. žemės gyventojų, o 1% viršūnėje esančių „išrinktųjų“, daugiau už likusius 99% žmonijos kartu paėmus.

Kartu su kapitalų koncentracija ir augančiu darbo pasidalijimu, pažymi Marksas, ranka rankon eina dar viena tendencija – būtent aukščiau minėtojo pastoviojo kapitalo didėjimas kintamojo kapitalo atžvilgiu. Tai reiškia, kad ilgainiui kapitalu virstančio negyvojo, sukauptojo darbo, esančio mašinų bei kitų gamybos priemonių pavidalu, lyginamasis svoris didėja kintamojo kapitalo, arba gyvojo žmogaus darbo, sąskaita. Technologinė pažanga žmogaus darbo jėgą keičia tas pačias funkcijas atliekančiomis mašinomis. Mašininės gamybos atsiradimas, XX a. „fordizmo“ perversmas, pastarųjų dešimtmečių „skaitmeninė“ revoliucija ir jau šiandien už horizonto ryškėjanti būsimoji robotizacija, dirbtinio intelekto sistemų išplitimas – tai ryškiausi šios tendencijos pavyzdžiai.

Betgi reiškinys, iš pirmo žvilgsnio teturintis palengvinti žmonių darbą ir kasdienę buitį, visuomenėje, valdomoje vertės dėsnio ir pelno siekimu paremto gamybos organizavimo, turi iš ties problemiškų, netgi pačiai sistemai mirtinų išdavų. Mat pastoviosios kapitalo dalies augimas numato visuomeniškai būtino darbo laiko - vertės šaltinio – mažėjimą, o su juo, ir gaminamųjų prekių nuvertėjimą. Kuo aukštesnės „organinės sudėties“ yra kapitalas (kuo didesnė jo pastovioji dalis, viršijanti kintamąją), tuo žemesnis pelnas – pridedamosios vertės santykis su visu įmonėn įdėtu kapitalu. Šitai veda prie vidutinės pelno normos smukimo, kurį taip pat, kartu su kapitalų koncentracija, regime besitęsiantį nuo XIX a. galo iki šių dienų.

Rezultate turime daugmaž kas 10 metų besikartojančias perprodukcijos krizes, paliekančias krūvas prekių, kurių neįmanoma pelningai realizuoti. Šioji tendencija išreiškia pačios kapitalizmo sistemos vidinėje logikoje užprogramuotą josios susinaikinimą, (nepelningas paskirstymas kapitalizmo sąlygomis negalimas, tad lieka arba visiškas krachas, arba naujos ekonominės formacijos įvedimas) kurį galima atitolinti, bet kurio sustabdyti – neįmanoma.

Kartu su tuo egzistuojąs ir dar vienas, XX a. labiau išryškėjęs reiškinys, Markso įvardytas fiktyviuoju kapitalu, iš esmės esančiu, priešingai pramoniniam, nepadengtu jokia realia, darbu sukurta verte. Jo išsiplėtimas, spekuliacijos vertybiniais popieriais ir t. t.. veda prie ypač šiandien ryškių „finansinių burbulų“, anksčiau ar vėliau sprogstančių dėl jų iškreipiamo kainų bei verčių sumos atitikimo, lemiamo vertės dėsnio, kurį minėjome aukščiau.

Tokioje kapitalistinės gamybos augimo eigoje ilgainiui išryškėja ir patsai pagrindinis kapitalizmo prieštaravimas, būtent prieštaravimas tarp visuomeninio darbo pobūdžio ir privatinės nuosavybės, o kartu su ja, ir darbo produkto pasisavinimo formos. Auganti kapitalo koncentracija, o su ja mažėjantis kapitalo magnatų skaičius didina socialinę prarają tarp viršaus ir apačios, skurdą, išsigimimą ir išnaudojimą, bet tuo pačiu iššaukia ir stichišką samdomojo darbo žmonių pasipiktinimą savo padėtimi, skatina juos vienytis bei organizuotis kovai dėl savo bendrųjų ekonominių reikalų.

Kaip kadaise pirmykščių gimininių bendruomenių irimas su amatų ir žemdirbystės iškilimu darė privatinės nuosavybės įvedimą būtina sąlyga gamybinių jėgų tolimesniam vystymuisi, o kartu su tuo, ir visos visuomenės pažangai, lygiai taip pat, tik atvirkščiai, masinė, kolektyviniu pagrindu organizuojama gamyba kelia būtinumą ją panaikinti.

Mat kapitalo monopolis virstąs pančiais visuomenės tolimesnei raidai – vertės dėsniui pajungta visuomenės santvarka pasirodo negalinti tikrai išspręsti kylančiųjų prieštaravimų, reikalaujančių naujo tipo, centriniu planavimu, ne pelnu, bet vartojamųjų verčių kūrimu visos liaudies poreikiams patenkinti, paremto visuomenės valdymo.

Neišvengiamai sprogsiantys kapitalistiniai santykiai, anot Markso, privesiantys prie revoliucijos, būtent ekspropriatorių eksproprijavimo – stambiosios privatinės nuosavybės panaikinimo, ją keičiant visuomenės gamybinės jėgas atitinkančiai visuomeninei nuosavybei, sudarysiančiai naujos, aukščiausios visuomeninės santvarkos – komunizmo – pamatą.

Prisiminkime praeitoje paskaitoje duotąjį algebrinį dialektinio vystymosi pavyzdį: X (tezę); -X (antitezę); ir X²(sintezę). Kapitalistinio gamybos būdo raida iš esmės tai atitinka: smulkioji privatinė nuosavybė su laisvąja konkurencija pradinio kaupimo etape – tai tezė, arba teigimas; kapitalų koncentracija, savu darbu paremtos privatinės nuosavybės panaikinimas ir monopolijos – antitezė, arba neigimas; o komunistinė revoliucija, grąžinanti liaudies masėms gamybos priemonių nuosavybę, tiktai nauju kokybiniu lygmeniu, tai sintezė, prieštaravimo išsprendimas.

Šioji dialektika, kaip ir visas Markso ekonominis mokslas – ne dirbtinė teorinė abstrakcija, iš anksto numatyta mąstytojo ir dirbtinai primesta tikrovei, bet, priešingai, paimta iš šios tikrovės bendrųjų raidos tendencijų. Ji realiai parodo naująją komunistinę santvarką, kaip būtiną ir neišvengiamą kapitalistinės ekonominės formacijos raidos išdavą. Markso moksle kapitalizmo neigimas tuo pačiu ir būtinai reiškia komunizmo teigimą.

Būtent ekonominis Markso mokslas, kurio pagrindinius bruožus šiandien ir aptarėme, išvedė komunistinę idėją iš socialinių utopijų į mokslo sritį, suteikdamas jai tvirtą ir iki šiolei nepaneigtą mokslinį pagrįstumą. Visgi naujosios santvarkos, kaip privatinę nuosavybę paneigiančio dialektinio neigimo neigimo, įvedimas, tai ne vien ekonominis, bet tuo pačiu ir politinis, ir idėjinis klausimas, liečiąs praktiškai visas gyvenimo, teorijos bei praktikos sritis. Jis ir bus sekančiąja mūsų tema.

Parengė: Kristoferis Voiška

* Pr – prekė; P - pinigai