PASAULIO ŠEIMININKAI-Pasaulinė vyriausybė

Autorius: The Committee of 300 Šaltinis: https://cnhv.co/e4pn... 2017-11-19 18:22:54, skaitė 2737, komentavo 7

PASAULIO ŠEIMININKAI-Pasaulinė vyriausybė

Committee Of 300 leadership


Formaliai – neegzistuoja, kadangi ji neturi nei juridinio adreso, nei telefonų, nei kitų rekvizitų. Griežtai kalbant, formalaus juridinio statuso neturi ir pats Žemės rutulys, kaip vientisas administravimo objektas – ką gi tuomet valdys tokia vyriausybė? Tačiau žvelgiant tokiu formaliu požiūriu, galima teigti ir tai, kad neegzistuoja tarptautinis nusikalstamumas.

Ir vis dėlto Pasaulio Vyriausybė, kaip pasaulinės oligarchijos administracija, ne šiaip egzistuoja – ji formuoja visus pasaulinius procesus, žaisdama nacionalinėmis vyriausybėmis kaip autoritarinis prezidentas žaidžia ir perstatinėja savo provincijų gubernatorius. Viskas paprasta ir natūralu – pasauliniame lygmenyje veikia tas pats oligarchinis modelis, koks veikia, pvz., Rusijoje, o „demokratiškai išrinkti“ lyderiai – tai ne daugiau kaip vienkartinio naudojimo pirštinės ant gauruotų oligarchų rankų. Kadangi pasaulinė vyriausybė yra šešėlyje, tai formalios valdžios jai ir nereikia, kadangi vyriausybei paprastai reikalingas viešumas ir atsakomybė.

Tačiau oligarchija – tai ne tik 300 superbiznierių klanų, tai visiškai konkretus politinis stilius ir politinės technologijos, ne mažiau senovinės nei monarchija ar demokratija (paskaitykit Platoną), su savo specifika. Ir jeigu nacionaliniame lygmenyje oligarchija dar dalinasi valdžia ir funkcijomis su parlamentais ir prezidentais, tai globaliniu mastu pasaulinė oligarchija konkurentų neturi, ji su niekuo nesidalija valdžia, nors ir veikia per tarpininkus.

Tokiu būdu, Pasaulinė vyriausybė – tai šešėlinė pasaulio oligarchijos valdymo struktūra, veikianti per išsišakojusį tarpininkaujančių organizacijų tinklą.

300-ų dėsnis

Dėsningas klausimas – kodėl kalbama būtent apie 300 klanų ar šeimų, o ne, pavyzdžiui, apie šimtą ar tūkstantį? Ar ne vis tiek, kur nubrėžti pakankamai sąlygišką ribą tarp oligarchijos ir likusios masės? Pasirodo, ne vis tiek. Egzistuoja „trijų šimtų dėsnis“, pagal kurį bet kokioje ekonomiškai uždaroje erdvėje, pavyzdžiui, valstybėje, susiformuoja elitas, kurį sudaro maždaug 300 šeimų, kurios valdo tos visuomenės „kontrolinį akcijų paketą“. Dviejų ar daugiau ekonomikų susiliejimas baigiasi tuo, kad iš 600 oligarchų naujoje erdvėje išgyvens tik 300, likusieji žlugs. 300-ų dėsnis veikia ir tada, kai kalba eina apie nefinansinę valdžią, pavyzdžiui, apie partinę ar feodalinę administraciją.

Jeigu XX amžiaus pradžioje kiekviena Europos valstybė turėjo savo nacionalinę oligarchiją, sudarytą iš svarbiausių aristokratų ir stambiausių buržuazijos atstovų, tai XXI amžiuje nacionalinė oligarchija baigia išnykti, liko tik tarptautinė oligarchija. Sienų tarp valstybių tirpimas neišvengiamai veda prie stambaus nacionalinio kapitalo naikinimo ir jo pakeitimo transnacionaliniu kapitalu. Ir džiaugtis šiuo procesu nėra priežasčių. Naujiems šeimininkams nereikia ne tik vietinių įmonių, jiems nereikalingi ir vietiniai gyventojai, juolab jie nesijaučia turintys čiabuviams kokių nors įsipareigojimų.

300-ų Komitetas – Pasaulinės valdžios branduolys

Pasaulinės šešėlinės vyriausybės centras, žinomas kaip „Pasaulio vyriausybė“ – tai tarptautinės finansinės oligarchijos viršūnė. Tai maždaug 300 turtingiausių pasaulio šeimų, kontroliuojančių maždaug tokias pačias pinigų sumas, kokios tenka likusiems 6 milijardams gyventojų. Fiziškai tai reiškia, kad kiekvienos tokios šeimynos finansinė apyvarta lygi maždaug 20-ties mln žmonių pajamoms (vidutinio dydžio valstybė), kurie tai šeimai dirba ir nuo jos priklauso, nors globalizacijos sąlygomis tasai milijoninis kolektyvas gali būti išsibarstęs po visą pasaulį, o jų priklausomybė gali būti dalinė, išsklaidyta, kas maskuoja patį jos buvimą.

Kodėl kaba eina ne apie atskirus asmenis, o būtent apie šeimas? Viskas labai paprasta: žmogus yra mirtingas, o kapitalas ir susijusi su jų valdžia yra paveldimi ir užtikrina dinastijai praktiškai amžiną gyvenimą. Dideli pinigai, kaip ir bet kuri kita didelė valdžia, yra geri ir saugūs tik chroniškai vartojant: aukščiau iššokus – skaudžiau nukristi.

Kaip matome, esant paveldimajai oligarchijai, rinkiminė „demokratija“ tampa silpna, nestabili ir nepilnavertė. Prezidentai, parlamenai ir vyriausybės – ne daugiau kaip laikini valdininkai, karaliai vienai valandai. „Amžinai laikinos“ valdžios tikslas paprastas: valstybės ir tautos turi žinoti savo vietą ir nesikėsinti į oligarchijos paveldimą valdžią. Kai dėl stambiojo kapitalo, tai nuo XIX amžiaus jis nepasikeitė – jis visada bus antinacionalinis ir antipatriotiškas, bet tuo pačiu jis dinastinis ir etniškas. Pasauliniai pinigai ir pasaulio civilizacijos gyvena pagal skirtingus dėsnius ir nugali arba pinigai, arba civilizacija.

Kiekviena iš trijų šimtų šeimų – tai valstybė valstybėje su savo prezidentais, daugiamilijardiniais biudžetais ir nuosavomis specialiosiomis tarnybomis. Tokia šeima gali mesti iššūkį bet kokiai nacionalinei vyriausybei, išlikdama jos nepažeidžiama. Ir jeigu toks Chodorkovskis, visgi, sėdo į kalėjimą, tai tik todėl, kad jis viso labo laikina figūra, valdanti svetimus pinigus. O jeigu trys šimtai šeimų susiaria ir apjungia jėgas (nors absoliučios vienybės nėra ir čia), tai priešintis tokiam spaudimui sudėtinga ne tik atskiriems žmonėms ar valstybėms, bet ir kariniams-politiniams blokams. Nors dauguma šiuolaikinių vyriausybių priešintis nė negalvoja.

Tarptautinės oligarchijos atstovai pastoviai tariasi tarpusavyje, susitinka už uždarų durų. Žinomiausios oligarchų sueigos – Bilderbergo klubas ir Trišalė komisija. Džiaugtis tuo, kad apie šiuos uždarus klubus kai ką žinome, nevertėtų. Tai uždaros bendruomenės, kurių tikri tikslai ir sprendimai pašaliniams neviešinami, o apie pačius su posėdžius sužinome jiems jau pasibaigus. Apie tokio pobūdžio organizacijas mes žinome tik tiek, kad jos egzistuoja ir tai, kad dalis jų narių yra itin įtakingi ir itin turtingi žmonės.

Reikia pasakyti, kad „300-ų komiteto“ valdžia neapsiriboja ritualiniais posėdžiais už uždarų durų. Pasaulinės oligarchijos gyvenimas kunkuliuote kunkuliuoja pačiose įvairiausiose srityse – nuo įvairiausių fondų ir „nevyriausybinių organizacijų“ valdymo iki privačių vizitų į įvairiausius „pasaulinius samitus“. Pasaulinio lygio oligarchai neskelbia tiesioginių dekretų tiesioginiams veiksmams, išeinantiems už jų finansinių imperijų ribų. Svarbu viena – stovintys už pasaulinio masto oligarchų pinigai ir valdžios resursai suteikia jų asmeniniams, dažniausiai – žodiniams, nurodymams ir susitarimams kovinio įsakymo galią. O įsakymų vykdymu rūpinasi ištisa sistema iš susijusių su Pasaulio vyriausybe (kaip taisyklė, jos ir sukurtų) struktūrų. Antroje eilėje randasi nacionalinės vyriausybės.

Tačiau svarbiausias „Trijų šimtų“ užsiėmimas yra savo nuosavybės, kapitalo valdymas, ir tai vyksta žiauriausios konkurencijos su savo pačių kolegomis iš „300″ kolegomis. Kaip ir bet kurioje kitoje vyriausybėje, čia vyksta negailestinga vidinė kova.

Vykdytojai

Nors dar Napoleonas sakė, kad pinigai yra karo nervas, be kovingos armijos pinigai karine galia netampa. Reali politika -0 tai tas pats karas, tik be šūvių. Ir jis reikalauja specialios organizacijos, kuri padaro realia galimybę dideliais pinigais valdyti pasaulį, apeinant oficialią valdžią, nuperkant reikiamą kiekį svarbiausių žmonių. Tam per pastaruosius 50 metų sukurtas platus tinklas iš įvairiausių „nevyriausybinių“, „tarptautinių“, o dažnai atvirai ekstremistinių ir mafijinių organizacijų. Šiandien globalizacijos, o tiksliau „Naujosios pasaulio tvarkos“ (amerikietiško fašizmo) labui dirba šimtai tokių organizacijų.

Tarp kitko, savo organizacijų,konvertuojančių pinigus į politiką, turi islamo ir kinų globaliniai projektai. Įtakos pasauliui struktūras turi visos reikšmingos civilizacijos.

Pasaulinės valdžios vykdomosios struktūros – tai ne įprasta TV žiūrovams „vertikalė“, bet daugiaaukštis globalinis tinklas, kurį sudaro autonominiai valdymo mazgai, dirbantys, kaip taisyklė, po priedanga. Oficialūs tų priedangos organizacijų tikslai neatitinka tikrųjų. Naujoji pasaulio tvarka apibūdinama greičiau terminais, susijusiais su „internetiniais karais“, netradicine ginkluote ir specoperacijomis, negu įprastos politologijos, nagrinėjančios parlamentinę demokratiją ir rinkimų technologijas, sąvokomis. Labai vertinami korupciniai valdymo metodai, taip pat manipuliacijos su kompromatu, kurio rinkimui naudojama ne tik JAV ir sąjungininkų žvalgybos bendrija bei privačios spectarnybos, bet ir sukurta globalinė kompromituojančios informacijos rinkimo struktūra, kuriai priklauso tokios organizacijos, kaip pvz., Transparency international“. Žemuosiuose valdymo lygmenyse valdymas apskritai bestruktūris, dėl ko valdymo objektas paprasčiausiai nepastebi, kad juo manipuliuojama.

Bestruktūrinis valdymas labai primena į žvejybą elektros pagalba. Nėra nei tinklų, nei masalų, nei kabliukų, tiesiog įjungta elektra. Tačiau ją įjungus, visa žuvis, nepriklausomai nuo veislės ir dydžio, „ABSOLIUČIAI SAVANORIŠKAI“ plaukia link elektrodo, kur ją susemia sietais. Maždaug taip veikia ir globalaus valdymo technologijos.

Tarp Pasaulinės vyriausybės (PV) vykdomųjų struktūrų yra tokia, kaip:

JAV: ekonominė ir karinė bazė

Amerika – ne šiaip stambiausia iš išlikusių „supervalstybių“, tai valstybė, kurią pasaulinė oligarchija įgaliojo realizuoti „Naujają Pasaulio Tvarką“(NPT) – vakarų civilizacijos globalinį pasaulio užvaldymo projektą. NPT ne veltui laikoma šiuolaikiniu fašizmo variantu ir Hitlerio „Naujosios tvarkos“ pratęsimu. Toli gražu ne atsitiktinis yra faktas, kad Ameriką valdė žmogus, kurio senelis, Preskotas Bušas, karo metu buvo teistas už III-ojo Reicho pinigų plovimą Amerikoje.

Kad įvykdytų misiją, Amerikai duotas doleris, masinės kultūros industrija, technologinė lyderystė ir galingiausia pasaulyje armija. Beje, dolerio sistema – grynai oligarchinis produktas, kadangi Federalinė rezervų sistema nėra federalinė nuosavybė, ji yra privačių komercinių bankų sistema.

Pasaulinio žandaro vaidmenį Amerika prisiėmė I-ojo pasaulinio karo pabaigoje, kai įstojo į karą paskutinė ir padiktavo taikos sąlygas tiek nugalėtiems, tiek nugalėjusiems. Įdomus faktas: 1917 metais generolas Peršingas, vadovavęs ekspediciniam korpusui Europoje, atliko pakankamai simbolinį aktą: išrikiavo garbės sargybą palei generolo Lafajeto, žymaus Amerikos nepriklausomybės karo, Prancūzų revoliucijos, o taip pat – masonų judėjimo dalyvio kapo. Prie kapo Peršingas treptelėjo koja ir sušuko: „Lafajete, mes sugrįžom!“ Nuo to laiko amerikiečiai iš Senojo pasaulio praktiškai ir neišėjo.

Ilgą laiką ypatingą JAV, kaip transnacionalinio biznio įrankio, vaidmenį maskavo konfrontacija su sovietais, turėjusiais nuosavą globalinį projektą. Sovietų projektą pražudė Stalino įpėdiniai, o paskui Sovietų Sąjunga apskritai sužlugo dėl vyriausybėje įsikūrusių išdavikų. Nuo to laiko ypatingas Amerikos, kaip oligarchijos įrankio, vaidmuo tapo akivaizdus, o globalizacija ir kitų nacionalinių valstybių likvidacija pajudėjo į priekį milžiniškais tempais.

Pavertę Ameriką savo pagrindiniu įrankiu, globalizatoriai patys demaskuoja savo pačių propagandą apie klasikinės nacionalinės valstybės „neefektyvumą“.

Smegenų trestai

Būtent jie ir jų pagrindiniai ekspertai formuoja NPS politiką ir jos ideologiją. Tarp žymiausių – „Rend“, „Paveldo fondas“, „Romos klubas“, Harvardo, Kolumbijos ir Jeilio universitetai. Pirmo ešelono smegenų trestai ne šiaip sau valdo, jie komanduoja vyriausybėms, kurdami pagrindinius normatyvinius ir doktrininius dokumentus. Pasaulinės valdžios sistemoje jie atlieka Generalinio štabo vaidmenį, kurdami doktrinas ir statutus, ruošdami karinių operacijų planus ir vadovybės įsakymus. Kartais tie centrai lyginami su buvusių Europos imperijų kolonijų ministerijomis, kurios buvo įsikūrusios metropolijose ir vadovavo atskirų kolonijų vykdomajai valdžiai. Nors kartais smegenų trestai ir pagrindiniai jų veikėjai – kad ir tie patys Bžezinskis su Kisindžeriu – neretai ir patys įsikiša į politiką.

Tarptautinės ir „nevyriausybinės“ organizacijos

Jos yra tarsi oficialusis PV fasadas. Tai – kolonijinė administracija, duodanti čiabuvių vadams nurodymus, o neretai ir veikianti per tų vadukų galvas.

Visų pirma tai Tarptautinis Valiutos Fondas, Tarptautinis rekonstrukcijos ir vystymo bankas, visa eilė JAV vyriausybinių struktūrų, tame tarpe Tarptautinio Vystymo Agentūra (US Agency of International Development), USAID ir, žinoma, visur esantis Sorošo Fondas. Truputį į šoną nustumta JTO ir jos dukterinės struktūros, kadangi JTO papildomai vykdo ir tiesioginio valdymo, sienų keitimo ir net karinių veiksmų vedimo vaidmenį, formuodama „taikdariškas pajėgas“.

Apie nesveiką tarptautinių organizacijų reikšmingumo augimą liudija ir tai, kad šiandien šios organizacijos ir personalas (tarptautiniai valdininkai) gauna diplomatinį imunitetą lygiai su valstybiniais diplomatais. Bent jau pastaraisiais metais diplomatinis imunitetas buvo suteiktas dešimtims įvairaus plauko „nevyriausybinėms“ organizacijoms.

Pagrindinis tarptautinių organizacijų darbo mechanizmas paprastas – priklausomos valstybės vyriausybei įperšamas kreditas finansuoti „reformų“ ar „vystymo“ projektui, kaip taisyklė, tipiniam, scenarijai tiražuojami daugumai šalių. Didžioji tokio kredito dalis – fantastiškai išpūstas atlygis „konsultavimo paslaugoms“ ir „patarėjams“, kurie faktiškai komanduoja vietiniams valdininkams ir jų vardu rašo įstatymus. Dalis pinigų iš anksto skirta vietinei valdžiai išvogti, kad galima būtų tvirčiau laikyti ją ant kabliuko. Likusi sumos dalis skirta personalo, administravimo apmokėjimui, ofisų pastatymui ir įrengimui, parodomosioms socialinėms programoms, žodžiu, pravalgymui, kas sukria „ekonominio augimo“ iliuziją. O vėliau ateina laikas grąžinti skolas.

Tokių operacijų rezultatas – įvairaus pobūdžio resursai ir pinigų srautai pereina tarptautinės oligarchijos žinion, valstybė ir jos ekonomika susilpnėja, kadangi grąžinti to paties TVF kreditus yra privaloma, ir dar su procentais, neatsižvelgiant į tai, kad įkainiai buvo išpūsti, o dalis sumos – išvogta. Valstybė, o tiksliau – jos piliečiai praranda teises į savo resursus ir yra priversti mokėti plėšikiškus procentus už įpirštas „paslaugas“, kai tuo tarpu vietinė valdininkija iš to gerokai praturtėja. Kai dėl nacionalinės ekonomikos, tai ji tampa kontroliuojama iš išorės.

Taip vykdomos „reformos“ visoje Rytų Europoje, pagal tas pačias schemas privatizuoti resursai, įmonės ir infrastruktūra Lotynų Amerikoje ir visur, kur veikia „tarptautinės“ organizacijos.

Jų vardas – legionas

Kalbant apie fondus ir organizacijas, kurių rangas kiek žemesnis, o vardas jų – legionas, tai jos sprendžia siauresnio pobūdžio uždavinius, mokėdamos už grantus nacionalinio lygmens ekspertams, valdininkams, žurnalistams – taip sukuriama įtakos sfera (įtakos agentūra) ir formuojama „objektyvi“ mokslo ir žurnalistinio pasaulio nuomonė. Ir nors šios organizacijos ne tokios didelės, užtat jų daug ir į jų orbitą įtraukiami milijonai žmonių, iš kurių susiformuoja galingas įtakos agentų sluoksnis.

Kaip visa tai veikia? Viskas labai paprasta. Kas yra milijardas dolerių? Žvelgiant kariniu požiūriu – niekai. Pusė povandeninio laivo arba eskadrilė lėktuvų. Bet iš kitos pusės – tai ištisas milijonas kyšių po 1000 dolerių! Už tokius pinigus, jeigu juos protingai išdalinsi per fondų sistemą galima nusipirkti visą nemažos šalies valdininkiją ir žurnalistiką. Juos, tiesą sakant, ir superka. Dar daugiau – turint valdžios struktūrose milijoną kyšių ėmėjų (atsiprašau – grantų, honorarų ir kelialapių į „kvalifikacijos kėlimo kursus“ gavėjų), galima nesunkiai susigrąžinti išleistus pinigus. Pavyzdžiui, per kreditus „reformų programai“, paimtus su valstybės garantija. Taip ir daroma.

Viską lemiantys kadrai

Jeigu toks globalinės valdžios modelis jums atrodo „pernelyg sudėtingas“, pamėginkite bent jau mintyse nusipiešti valstybės „valdžios vertikalę“ ir papildyti šią schemą bent jau viršutinio ešelono vietinių oligarchų valdymo resursais. Papildykite gautą schemą giminystės, korupciniais ir tiesiog lytiniais šalies vadovybės ir oligarchijos santykiais… Dar pridėkite ryšius su užsieniu… Nesigauna? Pernelyg sudėtinga? Bet nepriklausomai nuo mūsų išmanymo ir sugebėjimo braižyti schemas, šalies valdžia ir prie jos prisišlieję oligarchai gyvena ir valdo! Lygiai taip pat gyvena ir valdo Pasaulinė Vyriausybė, nesijaudindama, kad kažkam jos struktūra atrodo „pernelyg sudėtinga“.

Jei visgi sugebėjote nubraižyti realios šalies valdžios schemą – paskambinkit kuo greičiau, jūs – genijus. O iš tiesų valdžia sudėtinga tiems, kas jos neturi. Kuo didesnė valdžia ir didesni pinigai, tuo paprasčiau visu tuo naudotis. Ir jeigu mažas žmogelis klaidžioja valdžios labirintais, tai prie didelės figūros prisitaiko pati valdžia. Voratinklis pavojingas tik smulkiems vabzdžiams, stambieji jį sudrasko ir nuskrenda toliau.


  • Below is the 300 names which make up the Illuminati Committee of 300. The Committee of 300 is the real world government. I am not sure where this list is from. It is very likely by Dr. John Coleman! How accurate is this list? I have no idea. Some names are IMO correct: Soros, Brzezinski, George HW Bush, Kissinger. I can’t seem to find any mainland Chinese names, only a few Chinese names from Hong Kong and Singapore. It appears, therefore (if the list is correct), the Chinese do not have any say in the New World Order plan of the western Illuminati. War will come about to conquer the Chinese and merge them into the Luciferian World Government plans.

    THE BRITISH MONARCHY AND THE COMMITTEE OF 300 (AS OF SEPTEMBER 2010)
    *CURRENT MONARCH AND SUPREME LEADER OF THE NWO: Queen Elizabeth II
    Abdullah II of Jordan Kerry, John Forbes
    Abramovich, Roman Arkadyevich King, Mervyn
    Ackermann, Josef Kinnock, Glenys
    Adeane, Edward Kissinger, Henry
    Agius, Marcus Ambrose Paul Knight, Malcolm
    Ahtisaari, Martti Oiva Kalevi Koon, William H. II
    Akerson, Daniel Krugman, Paul
    Albert II of Belgium Kufuor, John
    Alexander – Crown Prince of Yugoslavia Lajolo, Giovanni
    Alexandra (Princess) – The Honourable Lady Ogilvy Lake, Anthony
    Alphonse, Louis – Duke of Anjou Lambert, Richard
    Amato, Giuliano Lamy, Pascal
    Anderson, Carl A. Landau, Jean-Pierre
    Andreotti, Giulio Laurence, Timothy James Hamilton
    Andrew (Prince) – Duke of York Leigh-Pemberton, James
    Anne – Princess Royal Leka, Crown Prince of Albania
    Anstee, Nick Leonard, Mark
    Ash, Timothy Garton Levene, Peter – Baron Levene of Portsoken
    Astor, William Waldorf – 4th Viscount Astor Leviev, Lev
    August, Ernst – Prince of Hanover Levitt, Arthur
    Aven, Pyotr Levy, Michael – Baron Levy
    Balkenende, Jan Peter Lieberman, Joe
    Ballmer, Steve Livingston, Ian
    Balls, Ed Loong, Lee Hsien
    Barroso, José Manuel Lorenz (Prince) of Belgium, Archduke of Austria-Este
    Beatrix (Queen) Louis-Dreyfus, Gérard
    Belka, Marek Mabel (Princess) of Orange-Nassau
    Bergsten, C. Fred Mandelson, Peter Benjamin
    Berlusconi, Silvio Manning, Sir David Geoffrey
    Bernake, Ben Margherita – Archduchess of Austria-Este
    Bernhard (Prince) of Lippe-Biesterfeld Margrethe II Denmark
    Bernstein, Nils Martínez, Guillermo Ortiz
    Berwick, Donald Mashkevitch, Alexander
    Bildt, Carl Massimo, Stefano (Prince) – Prince of Roccasecca dei Volsci
    Bischoff, Sir Winfried Franz Wilhen “Win” McDonough, William Joseph
    Blair, Tony McLarty, Mack
    Blankfein, Lloyd Mersch, Yves
    Blavatnik, Leonard Michael (Prince) of Kent
    Bloomberg, Michael Michael of Romania
    Bolkestein, Frits Miliband, David
    Bolkiah, Hassanal Miliband, Ed
    Bonello, Michael C Mittal, Lakshmi
    Bonino, Emma Moreno, Glen
    Boren, David L. Moritz – Prince and Landgrave of Hesse-Kassel
    Borwin – Duke of Mecklenburg Murdoch, Rupert
    Bronfman, Charles Rosner Napoléon, Charles
    Bronfman, Edgar Jr. Nasser, Jacques
    Bruton, John Niblett, Robin
    Brzezinski, Zbigniew Nichols, Vincent
    Budenberg, Robin Nicolás, Adolfo
    Buffet, Warren Noyer, Christian
    Bush, George HW Ofer, Sammy
    Cameron, David William Donald Ogilvy, David – 13th Earl of Airlie
    Camilla – Duchess of Cornwall Ollila, Jorma Jaakko
    Cardoso, Fernando Henrique Oppenheimer, Nicky
    Carington, Peter – 6th Baron Carrington Osborne, George
    Carlos – Duke of Parma Oudea, Frederic
    Carlos, Juan – King of Spain Parker, Sir John
    Carney, Mark J. Patten, Chris
    Carroll, Cynthia Pébereau, Michel
    Caruana, Jaime Penny, Gareth
    Castell, Sir William Peres, Shimon
    Chan, Anson Philip (Prince) – Duke of Edinburgh
    Chan, Margaret Pio, Dom Duarte – Duke of Braganza
    Chan, Norman Pöhl, Karl Otto
    Charles – Prince of Wales Powell, Colin
    Chartres, Richard Prokhorov, Mikhail
    Chiaie, Stefano Delle Quaden, Guy Baron
    Chipman, Dr John Rasmussen, Anders Fogh
    Chodiev, Patokh Ratzinger, Joseph Alois (Pope Benedict XVI)
    Christoph, Prince of Schleswig-Holstein Reuben, David
    Cicchitto, Fabrizio Reuben, Simon
    Clark, Wesley Kanne Sr. (General) Rhodes, William R. “Bill”
    Clarke, Kenneth Rice, Susan
    Clegg, Nick Richard (Prince) – Duke of Gloucester
    Clinton, Bill Rifkind, Sir Malcolm Leslie
    Cohen, Abby Joseph Ritblat, Sir John
    Cohen, Ronald Roach, Stephen S.
    Cohn, Gary D. Robinson, Mary
    Colonna, Marcantonio (di Paliano) – Prince and Duke of Paliano Rockefeller, David Jr.
    Constantijn (Prince) of the Netherlands Rockefeller, David Sr.
    Constantine II Greece Rockefeller, Nicholas
    Cooksey, David Rodríguez, Javier Echevarría
    Cowen, Brian Rogoff, Kenneth Saul “Ken”
    Craven, Sir John Roth, Jean-Pierre
    Crockett, Andrew Rothschild, Jacob – 4th Baron Rothschild
    Dadush, Uri Rubenstein, David
    D’Aloisio, Tony Rubin, Robert
    Darling, Alistair Ruspoli, Francesco – 10th Prince of Cerveteri
    Davies, Sir Howard Safra, Joseph
    Davignon, Étienne Safra, Moises
    Davis, David Sands, Peter A.
    De Rothschild, Benjamin Sarkozy, Nicolas
    De Rothschild, David René James Sassoon, Isaac S.D.
    De Rothschild, Evelyn Robert Sassoon, James Meyer – Baron Sassoon
    De Rothschild, Leopold David Sawers, Sir Robert John
    Deiss, Joseph Scardino, Marjorie
    Deripaska, Oleg Schwab, Klaus
    Dobson, Michael Schwarzenberg, Karel
    Draghi, Mario Schwarzman, Stephen A.
    Du Plessis, Jan Shapiro, Sidney
    Dudley, William C. Sheinwald, Nigel
    Duisenberg, Wim Sigismund (Archduke) – Grand Duke of Tuscany
    Edward (Prince) – Duke of Kent Simeon of Saxe-Coburg and Gotha
    Edward (The Prince) – Earl of Wessex Snowe, Olympia
    Elkann, John Sofía (Queen) of Spain
    Emanuele, Vittorio – Prince of Naples, Crown Prince of Italy Soros, George
    Fabrizio (Prince) – Massimo-Brancaccio Specter, Arlen
    Feldstein, Martin Stuart “Marty” Stern, Ernest
    Festing, Matthew Stevenson, Dennis – Baron Stevenson of Coddenham
    Fillon, François Steyer, Tom
    Fischer, Heinz Stiglitz, Joseph E.
    Fischer, Joseph Martin Strauss-Kahn, Dominique
    Fischer, Stanley Straw, Jack
    FitzGerald, Niall Sutherland, Peter
    Franz, Duke of Bavaria Tanner, Mary
    Fridman, Mikhail Tedeschi, Ettore Gotti
    Friedrich, Georg – Prince of Prussia Thompson, Mark
    Friso (Prince) of Orange-Nassau Thomson, Dr. James A.
    Gates, Bill Tietmeyer, Hans
    Geidt, Christopher Trichet, Jean-Claude
    Geithner, Timothy Tucker, Paul
    Gibson-Smith, Dr Chris Van Rompuy, Herman
    Gorbachev, Mikhail Vélez, Álvaro Uribe
    Gore, Al Verplaetse, Alfons Vicomte
    Gotlieb, Allan Villiger, Kaspar
    Green, Stephen Vladimirovna, Maria – Grand Duchess of Russia
    Greenspan, Alan Volcker, Paul
    Grosvenor, Gerald – 6th Duke of Westminster Von Habsburg, Otto
    Gurría, José Ángel Waddaulah, Hassanal Bolkiah Mu’izzaddin
    Gustaf, Carl XVI of Sweden Walker, Sir David Alan
    Hague, William Wallenberg, Jacob
    Hampton, Sir Philip Roy Walsh, John
    Hans-Adam II – Prince of Liechtenstein Warburg, Max
    Harald V Norway Weber, Axel Alfred
    Harper, Stephen Weill, Michael David
    Heisbourg, François Wellink, Nout
    Henri – Grand Duke of Luxembourg Whitman, Marina von Neumann
    Hildebrand, Philipp Willem-Alexander – Prince of Orange
    Hills, Carla Anderson William (Prince) of Wales
    Holbrooke, Richard Williams, Dr Rowan
    Honohan, Patrick Williams, Shirley – Baroness Williams of Crosby
    Howard, Alan Wilson, David – Baron Wilson of Tillyorn
    Ibragimov, Alijan Wolfensohn, James David
    Ingves, Stefan Nils Magnus Wolin, Neal S.
    Isaacson, Walter Woolf, Harry – Baron Woolf
    Jacobs, Kenneth M. Woolsey, R. James Jr.
    Julius, DeAnne Worcester, Sir Robert Milton
    Juncker, Jean-Claude Wu, Sarah
    Kenen, Peter Zoellick, Robert Bruce
END