Akvilė Gargasaitė: žmonės juos išsklaidys

Autorius: Petras Dargis Šaltinis: http://petrasdargis.lt/rasinia... 2015-02-14 23:34:58, skaitė 5438, komentavo 1

Alvilė GARGASAITĖ jau ragavo valdžios. Dvejus metus ji buvo Šilalės rajono tarybos narė. Dabar pati sako, kad ta patirtis jai paliko dvejopą įspūdį: būdavo gėda dėl valdančiųjų grupuotės priimamų gėdingų sprendimų, kuriuos žmonės galėjo tapatinti su visa Taryba, bet kartu tai skatino užsispyrimą laikytis savo pasižadėjimų.

- Gerai prisimenu jausmą, kai sužinojome rinkimų rezultatus, - sako šiandien Alvilė. - Jis buvo dvejopas. Mūsų komanda gavo daugiausia balsų, ir tai mums visiems pakėlė ūpą. Tačiau balsų neužteko, kad turėtume daugumą. Po kelis balsus gavusios partijos susimetė į krūvą ir paėmė valdžią. Ir dabar mažiausią pasitikėjimą gavusios partijos valdo rajoną. O tie, kuriais žmonės pasitikėjo labiausiai, likome opozicijoje. Aišku, dėl to buvo labai apmaudu. Tačiau tas laikas išėjo į naudą. Apšilome kojas ir dabar jau esame toli gražu nebe naujokai. Anksčiau apie valdančiosios grupuotės darbelius žinojome tiktai tiktai iš kalbų ir iš spaudos, o rajono Taryboje su tuo susidūrėme akis į akį.

Ką ji turi galvoj? Kas per susidūrimai?

- Ryškiausiai prisimenu vieną rajono Tarybos posėdį, kai atšaukinėjome valdančiosios daugumos priimtą sprendimą atimti iš Balsių kaimo Ašučio tvenkinį ir atiduoti jį konservatorių partijos nariui. Kada jų klanas priiminėjo tą gėdingą sprendimą, opozicijos balsų neužteko jį blokuoti, bet vėliau užblokavo pats Balsių kaimas. Aš ir dabar žaviuosi tų žmonių drąsa ir užsispyrimu. Juk nuo Sąjūdžio laikų Šilalėje nebuvo jokių piketų, jokių viešų protestų, jau atrodė, kad žmonės bejėgiai, o valdantieji gali išdarinėti su jais ką tinkami. Ir štai, pagaliau! Žmonės pasakė NE. Piketo dieną labai džiaugiausi, kad balsiškių pusėn stojo ir šilališkiai, ir laukuviškiai, ir kvėdarniškiai, mačiau žmonių iš Kaltinėnų ir savo gimtųjų Bilionių... Man atrodo, tada visi paprasti žmonės širdimi buvo su piketuotojais. Apie valdžios ir kaimo konfliktą žmonės gerai žinojo iš laikraščio, po Petro Dargio reportažų nuslėpti tiesos jau nebebuvo galima. Žmonės sukilo, ir valdančiųjų klanas buvo priverstas trauktis, atšaukti savo pačių sprendimą. Buvau laiminga, kad ir aš Taryboje galiu balsuoti prieš šitokią gėdą. Tą įvykį dar ilgai prisiminsim. Ta diena - viena iš dviejų pačių ryškiausių per visą mano kadenciją.

Dviejų ryškiausių?.. Dar buvo kažkas, kas prilygtų garsiajam Balsių konfliktui?

- Taip, buvo, - sako Akvilė. - Tuo metu, kai rajono Taryboje buvo pripažintas valdančiosios grupuotės pralaimėjimas prieš savo rinkėjus, mano gimtuosiuose Bilionyse jau vyko labai panašus konfliktas. Čia labai patylomis, bilioniškių neinformuojant, buvo rengiamasi statyti padangų perdirbimo įmonę. Iš pradžių neturėjome nė žalio supratimo, kas tai per įmonė, ką ji darys. Mums niekas nieko nesakė, ir vien dėl kilo šioks toks įtarimas. Jeigu slepia - kažkas negerai. Pareikalavom diskusijos. Į kaimo susirinkimą atvykę rajono vadovai ėmė kažką neaiškiai mekenti, kad jie, girdi, nieko nežino, bet įmonės savininkas visų akyse neiškentęs atkirto, kad dėl visko jau sutarta mero kabinete. Girdi, ką čia apsimetat! Įsivaizduojat? Mes tik pradedam aiškintis, kas tai per įmonė, ar ji nėra pavojinga, bet staiga paaiškėja, kad mūsų likimas jau nuspręstas kažkur šiltame kabinete!

Akvilė prisimena tą nerimo kupiną laiką, kai negera nuojauta ragino žmones kažką daryti, bet jie neturėjo aiškių argumentų. Jeigu daro valdžia kažką už nugaros - tai tik įtarimas. Žinant valdančiųjų manieras, nujausti galima didelę bėdą, bet nuojauta - dar ne įrodymas. O gal tikrai viskas saugu ir aplinkai nepavojinga, kaip tvirtina įmonės savininkas? Rajono aplinkosaugininkai nieko aiškaus pasakyti žmonėms negalėjo.

- O tada, kaip ir Balsių atveju, konfliktas pateko į spaudą. Apie jį žinojo vis daugiau ir daugiau žmonių. Kada "Šilalės artojuje" pasirodė interviu su dviem vilniškiais mokslininkais, viskas tapo aišku: toks padangų perdirbimas šalia gyvenvietės yra labai pavojingas eksperimentas žmonių sveikata. Žmonės suprato: tylėti jau nebegalima. Tada pamatėme, koks vieningas yra Bilionių kaimas. Laiko svarstyti projektą ir protestuoti buvo likę labai nedaug, bet mes spėjome surinkti pusantro šimto parašų po savo peticija. Pakilo protestuoti ir tie iš Bilionių kilę žmonės, kurie jau seniai palikę tėviškę, tačiau visada liks bilioniškiai. Tokia vienybė - tai nuostabus dalykas. Imi galvoti: su tais žmonėmis galėčiau bet ką. Matysite, dabar jie išsklaidys parsidavėlių klaną.

Akvilė prisimena, su kokiu nerimu jie vyko į Klaipėdą, kur buvo svarstomas ne tik būsimosios padangų perdirbimo įmonės, bet ir kaimo likimas. Ir koks buvo džiaugsmas, kada jie grįžo su pergale! Tiesiog neįtikėtina - Klaipėdos regiono aplinkos apsaugos departamentas, anksčiau lyg ir neprieštaravęs tokios įmonės statybai, dabar pakeitė savo poziciją, pareikalavo ištirti galimą poveikį aplinkai. O tada sumanymo autoriai atsitraukė. Prie Bilionių padangos nebus deginamos.

- Bilioniai apsaugojo ne tik save, bet ir gretimus Kaltinėnų bei Laukuvos miestelius. Papūtus nepalankiam vėjui, nuodingų dūmų būtų gavę ir jie, - sako Bilionių kovotoja. - O valdantysis klanas neapsigynė nuo gėdos. Netrukus po to vyko Seimo rinkimai, kur meras patyrė triuškinantį pralaimėjimą. Vadinamasis rajono lyderis nelaimėjo nė vienoje rinkimų apylinkėje. Įsivaizduojat? Aš tokios gėdos nebūčiau ištvėrusi. Tikrai būčiau savęs paklaususi: kodėl? Kodėl manęs, rajono mero, žmonės nemėgsta, o štai Remigijų Žemaitaitį nešioja ant rankų? Deja, valdantieji, gerai išsimaudę savo klane, iš to nei kiek nepasimokė.

Nepasimokė visai? Akvilė ryžtasi tvirtinti, kad jų veiksmuose nepasikeitė nieko?

- Visiškai nieko! - purto galva jaunoji politikė. - Argi jie buvo rinkėjų pusėje, kada prasidėjo ginčai dėl vėjo malūnų? Argi jie atėjo ir pasakė: ne, mes neleisim statyti vėjo malūnų kaimų ir miestelių pašonėje! Ne, jie to nepasakė. Jie ir toliau paliko dalintis pelningus užsakymus. Daug kas galėtų sukalti kokią pavėsinę ar pažintinę lentą, bet ne kiekvienas turi įtakingų uošvių, kad galėtų parduoti valdžiai už kosminę kainą. Rajone daugybė puikių sodybų, bet ne visur aplinką tvarko bedarbiai ar už pašalpas dirbantys socialiai remtini žmonės... Vietoj to, kad pakeitę savo politiką, jie pradėjo bylas su protestuotojais ir juos palaikiusiu žurnalistu, kuris galiausiai stojo į mūsų komandą ir dabar sako visai atvirai: su šita paderme nėra kitos išeities - arba mes juos nuvysim nuo lovio, arba niekas nepasikeis. Ir aš aš galvoju labai panašiai, ir Vytautas Jucius, kurį keliame mūsų visų meru, ir visa Remigijaus Žemaitaičio komanda. Mes kupini ryžto laimėti. Nebegali taip būti, kad mus ir toliau valdytų tie, kurie turi patį menkiausią žmonių pasitikėjimą.

Dar visai neseniai daug kam atrodė: ateis Žemaitaitis ir ištaškys užsistovėjusį klaną. Dabar Žemaitaitis lieka dirbti Seime, o jų komanda vis tiek žada laimėti?

- O kodėl ne? Argi mes kada nors išdavėm savo rinkėjus? Argi Vytautas Jucius atstūmė bent vieną iš tų, kurie būriais eina pas jį pagalbos? - klausia Akvilė. - Pas Vytautą eina ar pas Remigijų - koks skirtumas? Remigijus mums reikalingas Seime. Kada prisimenu Bilionių konfliktą, tai vis pagalvoju: argi mes vieni galėjom laimėti be jo užtarimo? Kas, ar ne Remigijus, surado Vilniaus ekspertus, kurie prabilo tokia argumentų kalba, kad valdininkai nerizikavo jų negirdėti? Būkime realistai - kada konfliktas išeina už rajono ribų, prireikia atramos Vilniuje. Juk nevažiuosim pagalbos pas kokį Kubilių - važiuojame pas Remigijų! Man ir visai komandai išgaravo pagunda išmainyti Seimo narį į merą. Geriau savas meras ir savas Seimo narys. Štai kur tikrasis sprendimas!

Apie Vytautą Jucių Akvilė kalba ne tik kaip apie bendražygį, bet ir kaip apie savo asmeninį draugą:

- Mudu gerai sutariame, kartais su jo šeima švenčiame kokias šventes. Kiti savo, kad Vytautas kaip politikas per daug kuklus, kad nelenda į objektyvą, nesipuikuoja prieš kameras, bet man dirbantis metas būtų geriau už reklamos blizgutį. Kas iš tų didžiulių paveikslų, kuriais oponentai nukabinėjo sankryžas? Ar tais jų portretais pasiklosi, ar jais užsiklosi? - juokiasi Akvilė. - O Vytautas ne tik užsispyręs darbe - giliai viduje jis labai jautrus. Kito žmogaus skriaudą jis suvokia kaip savo asmeninę. Štai kodėl jis toks tvirtas, kai tiria nuskriaustųjų skundus. Tas motyvas mane geriausiai įtikina. Tai žavi visą komandą. Štai kodėl mes už Vytautą.

Akvilė tikrai tiki, kad Vytautas laimės mero rinkimus, o jie visi rajono Taryboj - balsų daugumą?

- O kas daugiau? - klausia jaunoji politikė. - Kas dar gali nustumti įkyrėjusį klaną? Sakykit, ką norit - kitos jėgos paprasčiausiai nėra.