Ukraina – valstybė sukurta Vokietijos, išardyta JAV

Autorius: Ramūnas Alaunis Šaltinis: https://ltnacionalistas.wordpr... 2015-02-21 16:35:10, skaitė 7381, komentavo 8

Ukraina – valstybė sukurta Vokietijos, išardyta JAV


Štai kaip oficiali Ukrainos propaganda vaizduoja "Vieningąją Ukrainą" savo kvailinamiems piliečiams (LDiena.lt pst.) 

Kai Krymo pusiasalis paskelbė nepriklausomybę ir prisijungė prie Rusijos, tai labai įpykdė pasaulyje demokratiją propaguojančią Jungtinių Valstijų valdžią ir kai kuriuos ES vadovus, tame tarpe ir Lietuvos, kurie tokį Krymo referendumą pripažino neteisėtu ir prisijungimą pavadino paprasčiausia Krymo okupacija.

Tuo pačiu metu pasirodė, kad Ukrainos kariniai daliniai Kryme sutartinai atsisakė kovoti dėl savo valstybės sienų, karinių bazių, būstinių ar kitų jų kontrolėje buvusių strateginių objektų. Didelė dalis Ukrainiečių armijos ir laivyno esančio Kryme perėjo į Rusijos kariuomenės pusę. Pakartotiniai Ukrainos vyriausybės ministro pirmininko Arsenijaus Jaceniuko bandymai sušaukti rezervistus kariniams tikslams nesulaukė didelio pritarimo.

Kijevo chunta patariama JAV CŽV į rytų Ukrainą siunčia ultra-nacionalistų grupuotės „Dešinysis Sektorius“ smogikus, kurie vykdo taip vadinamą „antiteroristinę operaciją“ prieš sukilėlius, besipriešinančius Kijevo chuntai.

Taigi, kodėl neo-fašistinė Kijevo chunta tikisi JAV ir NATO šalių karinės pagalbos? Kodėl buvusi vieningi Ukraina byra į atskiras respublikas?

Norint tai suprasti reikia žinoti šiuolaikinės Ukrainos istorinę genezę. Nors tarptautinis dėmesys nukreiptas į Ukrainą, tačiau mažai kas žino Ukrainos istoriją.

Šiuolaikinę Ukrainos valstybę I-ojo Pasaulinio karo metu sukūrė Vokiečių generalinio štabo generolai, kad būtų susilpninta Rusijos imperija ir Rusijos caro galia. Iširus Tarybų Sąjungai Ukrainos valstybiniame gyvenime aktyviai pradėjo reikštis JAV vyriausybė ir Vokiečių valdoma ES.

Ukraina – geografinis terminas

Ukraina yra labiau geografinis terminas, daugiau nurodantis istorinę geografinę Rusijos teritoriją, nei Ukrainą, kaip valstybę. Iš tikrųjų šioje teritorijoje niekada nebuvo tikros nepriklausomos Ukrainos valstybės iki 1991 metų rugpjūčio perversmo Maskvoje. Ukraina, kaip nepriklausoma valstybė egzistuoja vos 23 metus. Dabartinė Ukrainos bendrinė kalba grįsta būtent Vakarų Ukrainos Galicijos regiono kalbos pagrindu, kuriame stiprus Lenkiškas kalbos dialektas.

Ukraina buvo įkurta Vikingų išilgai Dniepro upę. 988 metais tuometinis tų žemių kunigaikštis Vladimiras Didysis priėmė krikščionių ortodoksų tikėjimą taip sukurdamas religines tradicijas, kurios paplito visoje Rusijoje ir išliko iki šių dienų. Tačiau pati Vladimiro valstybė nesivadino Ukraina, bet vedančiąja Rusijos valstybe Rusija (Kijevo Rusia) arba Rusėnija.

Iki 1918 metų Ukrainos nebuvo žemėlapyje

1200 metų viduryje Kijevo Rusia buvo užkariauta Mongolų. Po to, buvo valdoma Mongolų Chanų. Po to, kai 1380 metais Mongolų valdžia Juodosios jūros šiaurinėje dalyje prie Dono Kulikovo mūšyje buvo nugalėta Maskvos didžiojo Kunigaikščio Dmitrijaus Donskojaus, Mongolų jungas Kijevo regione pradėjo nykti.

1526 metais Ukrainos regionas įskaitant Kijevą buvo Lenkijos respublikos dalimi, kuris driekėsi nuo Baltijos jūros iki Juodosios jūros. Kitos šiandieninės Ukrainos dalys priklausė Maskvai, dar kitos, tarp jų Krymas buvo inkorporuoti į Osmanų imperiją. Dalį vakarinės Ukrainos pasiėmė iškilusi Austrijos Habsburgų dinastija.

Mažai kas tepasikeitė ir 1648 metų Vestfalijos taikos sutartimi. Emmanuelio Boweno 1747 metais Anglų sudarytame Rytų Europos žemėlapyje šiandieninę Ukrainą pavadino „Mažąją Rusija“. Tik labai maža dalis vietovės aplink Dnieprą buvo žymima “Ukraina”.

1768-1774 metais pirmojo Rusijos – Turkijos karo metu Rusija iš Osmanų imperijos nukariavo šiaurinę Juodosios jūros pakrantę ir daug šiuolaikinės Rumunijos teritorijos.

1774 Kiučiuk Kainardžios taikos sutartimi Turkijos Sultonas prarado savo, kaip vyriausiojo Juodosios Jūros totorių valdovo statusą ir leido Rusijos laivams plaukioti sąsiauriu ties Konstantinopoliu. Rusija gavo nemažus plotus prie Azovo jūros ir laisvą priėjimą prie Juodosios jūros.

Antrasis Rusijos–Turkijos karas 17871791 kilęs dėl Krymo baigėsi Jasų taikos sutartimi, kuria Turkija pripažino Krymą Rusijai ir Rusija perėmė žemes, esančias tarp Dnepro ir Pietų Bugo.

Netrukus Rusija jau ilgam perėmė Juodosios jūros pakrantę. Jos prekiniai laivai galėjo laisvai plaukioti Bosforo ir Dardanelų sąsiauriais. Nuo to momento Maskvos galimybės nukreipti galią į Viduržemio jūrą tapo svarbiu istoriniu  momentu.

Rusijos didžioji imperatorienė Jakaterina Rusijos karo vado Georgijaus Potiomkino dėka 1783 metais taikiai prijungė Krymą prie Rusijos imperijos. Jakaterinos meilužis princas Georgijus Potiomkinas primygtinai ragino imperatorienę imtis įgyvendinti jo taip vadinamą “Graikijos projektą,” kuris apėmė žlugusios Bizantijos imperijos atstatymą Rusijos teritorijose nukariautose iš Osmanų imperijos. Jakaterina norėjo imtis šio projekto kartu su naujuoju Austrijos imperatoriumi Jozefu II, Jakaterinos, Jozefo ir Potiomkino pradėtas gyvenviečių statybos projektas palei Dnepro krantus stūmėsi gilyn iki pat Krymo, kuri pietuose driekėsi iki pat Azovo ir Juodosios jūros. Ši teritorija buvo vadinama Naujoji Rusija. Ši teritorija apėmė Donecko, Dnepropetrovsko, dalį Lugansko, Odesos apskirtį, Krymą, Krasnodaro kraštą ir Rostovą prie Dono. Naujosios Rusijos administraciniu centru buvo Dnepropetrovskas. O nuo 19 amžiaus  – Odesa. Rusijos imperijos laikais Naujojoje Rusijoje buvo įkurta daugelis naujų miestų, tokių kaip Kirovogradas (1754) Zaporožė (1770), Dnepropetrovskas (buvęs Jakaterinoslavas 1776), Hersonas  (1778), Marijupolis (1778), Sevastopolis (1783), Simferopolis (1784), Mykolajevas (1789), Odesa (1794).

1795 metais po paskutinio Lenkijos padalinimo, dabartinė Lenkijos teritorija buvo padalinta tarp Otomanų, Rusijos ir Austrijos imperijų. Austriškoji Ukrainos dalis kartais buvo vadinama Galicija, kurioje buvo ir Lvovas austrų vadinamas Lembergu.

Iš kur atsirado šiuolaikinė Ukraina?

Idėja sukurti šiuolaikišką valstybę vadinamą Ukraina priskiriama Ukrainos akademikui, politikui ir istorikui, 1917-1918 metų Ukrainos Rados pirmininkui Michailui Hruševskiui, kuris prieš I-ąjį pasaulinį karą pabandė parodyti Ukrainos tautos egzistavimo skirtumus tarp Lenkijos ir Rusijos savo parašytoje daugiatomėje  Ukrainos-Rusios istorijos knygoje.

Tačiau vėliau, po 1918 metų Vokietijos įvykdyto Kijevo Rados perversmo būdamas priverstinėje emigracijoje Hruševskis perėjo į Bolševikų pusę ir parodė norą dirbti Tarybų valdžiai, nereikalaudamas nepriklausomos Ukrainos. Iki I-ojo Pasaulinio karo pabaigos Ukraina, kaip valstybė visų pirma egzistavo romantiškų intelektualų galvose, kurie buvo skaitę Hruševskį ar poetą Tarasą Ševčenko. Prieškariniu laikotarpiu daugelis Ukrainos šalininkų įsivaizdavo jos ateitį kaip autonominę dalį Austrijos imperijoje, kuri, kaip buvo manoma, mažiau engėjiška nei Rusija ar Vokietija.

Pagrindinis postūmis sukurti nepriklausomą Ukrainą ėjo iš I-ojo Pasaulinio karo Vokietijos generalinio štabo ir jo geopolitinių machinatorių. Vokietijos generalinis štabas iš Šveicarijos pervežė Leniną atgal į Rusiją ir kvietė sukurti šiuolaikišką Ukrainą.

Remiantis Vokietijos Hamburgo universiteto istoriku Franku Golczewskiu, iki 1914 metų rugsėjo mėnesio, vos tik prasidėjus I-ajam Pasauliniam karui imperinės Vokietijos atstovai mažai ką žinojo apie kokį nors judėjimą sukurti Ukrainą. Tuo metu, save atstovais pasiskyrę Ukrainiečiai iš Austrijos imperijos dalies ir pabėgėliai iš Rusijos imperijos susisiekė su Vokietijos užsienio tarnybą ir paprašė pagalbos. Vokiečiai buvo greitai sudominti galimybe sukurti susiskaidymą savo priešo Rusijos viduje. Vokietijos diplomatai greitomis išstudijavę etnografinę informaciją, netrukus pradėjo tiekti pinigus knygų leidybai, bukletams, laikraščiams ir kitą motyvuojančią propagandą reikalingą nepriklausomos Ukrainos susikūrimui ne Rusijos imperijos sudėtyje ir nukreiptą prieš pačią Rusiją.

Vokiečiai Rusijos imperijoje pradėjo ieškoti tokių tautybių žmonių, kurie galėtų pasipriešinti carui. Tai buvo Lenkai. Todėl 1916 lapkričio mėnesį Vokiečiai sukūrė marionetinę Lenkijos karalystę toje teritorijoje, kurią jie buvo užkariavę. Tačiau Vokietija Lenkijos karalystę valdė labai valdė despotiškai ir daugiau, kaip pusę amžiaus bandė suvokietinti dalį užkariautos Lenkijos, todėl daugelis Lenkų gyvenusių Rusijoje nenorėjo turėti reikalų su Berlynu.

Ukrainos sukūrimui buvo pasirinkti Rusijos karo belaisviai 

Po to, kai 1914 metais buvo sumušta Rusijos armija, Vokiečiai paėmė daug karo belaisvių. Vokiečiai nustatė, kad apie 50 tūkstančių karo belaisvių remiantis jų gimimo vieta ir dialektu galėtų būti įtikinti tapti Ukrainiečiais, todėl juos atskyrė nuo karininkų ir būsimuosius Ukrainiečius perkėlė į specialias perauklėjimo stovyklas.

Šie pro-Ukrainiečiai belaisvių stovyklose buvo atleisti nuo priverstinio darbo, gaudavo geresnį gydymą ir netgi buvo susodinti klasėse, kuriose jiems intensyviai buvo dėstomi Ukrainos tautinio identiteto kursai, ūkininkavimo metodika ir socialistinės revoliucijos būtinumas.

Daugeliui karo belaisvių revoliucinio socializmo pamokos paliko ilgalaikį poveikį. Iš 50 tūkstančių karo belaisvių, apie 10 tūkstančių buvo sėkmingai įskiepyti ir buvo sugrąžinti atgal į Rytus, kai Austrijos armija 1915 birželio mėnesį užkariavo Lvovą. Jie tapo labai reikšmingi kovojant dėl Ukrainos autonomijos ar nepriklausomybės.

Kuomet 1917 vasario mėnesį buvo nuverstas caras, vakarinės Rusijos imperijos dalys pasinėrė į chaosą. Kijeve buvo suformuota Ukrainos Taryba vadinama  Rada, kurią kontroliavo verslininkai, bei nekilnojamojo turto savininkai. Tačiau, netrukus1917 metų gruodžio 17 Charkove buvo paskelbta bolševikų įkurta Ukrainos Socialistinė Respublika. Padedant Tarybinei Raudonajai armijai Charkovo vyriausybė greitai pradėjo plėstis Ukrainoje.

Beviltiškai ieškodama pagalbos prieš bolševikus1918 sausio 1 dieną Kijevo Rada (taryba) viešai paskelbė nepriklausomybę nuo Tarybinės Rusijos ir išreiškė norą pasirašyti atskirą taiką su Berlynu ir Viena. Tuo metu jau buvo paskelbtos paliaubos tarp Vokietijos ir Rusijos, ir Rusijos mieste Brest-Litovske vyko taikos derybos.

Ukrainos Rados delegacija prisijungė prie Brest-Litovsko taikos derybų. Delegaciją sudarė trys jauni liberalių pažiūrų aristokratai, kurie pradėjo skleisti anti-Rusiškas tiradas (panašiai kokias dabar Kijeve skelbia triada – Turčinovas, Jaceniukas ir Kličko).

Austrijos Užsienio reikalų ministras Czerninas, įsitikinęs, kad Rada galėtų būti naudingu įrankiu prieš Rusus, 1918 vasario 1 dieną paskelbė, kad Berlynas ir Viena „tiesiogiai pripažįsta Ukrainos Liaudies Respublika (Rada) kaip nepriklausomą, laisvą ir suverenią valstybę, kuri gali prisijungti prie tarptautinių sutarčių savarankiškai.“

Vokiečiai ir Austrai žinojo, kad Rada tuo metu buvo puolama Bolševikų, tačiau Vokietijos generalinio štabo atstovas buvo įsitikinęs, kad jei Rada būtų panaikinta, Vokietijos armija galėtų greitai ją vėl įkurti.”

1918 vasario 9 Best-Litovsko taikos sutartis: Ukraina pirmą kartą pasirodo žemėlapyje 

Iš tikrųjų Rada jau buvo netoli žlugimo. Bolševikų Raudonoji Armija artėjo link Kijevo. Jiems vadovavo Ukrainiečių kilmės bolševikų lyderis Trockis. Didžioji Kijevo karinės įgulos dalis perėjo į Tarybinės vyriausybės pusę. Rados dienos buvo suskaičiuotos. Netgi tuomet daugelis Ukrainiečių teikė pirmenybę prisijungti prie Rusijos, nei kovoti dėl prastai dirbančios Rados.

Kijevo režimas, kurio pagrindu vėliau susikūrė šiuolaikinė Ukraina buvo išsaugotas 1918 metų naktį iš vasario 9 į 10 tarp Vokietijos ir Ukrainos pasirašius Brest – Litovsko taikos sutartį. Vokietijos generalinio štabo Field Maršalo Paulo fon Hindenburgo ir generolo Ericho Ludendorffo dėka, kurie 1917-1918 metais Vokietijos generalinio štabo vardu valdė Vokietiją. Būtent šie Vokiečių generolai buvo šiuolaikinės Ukrainos valstybės sukūrimo krikštatėviai. Ši sutartis dar vadinama „Taika už duoną“ (vok. Brotfrieden).

Vokiečiams reikėjo Ukrainos todėl, kad tuo metu Anglo-Amerikiečiai prieš Vokiečius vykdė jūros blokadą,  Vokietijai trūko maisto, kurio gauti Vokietija tikėjosi iš Ukrainos.

1918 vasario 9 naktį imperinė Vokietija ir Austro-Vengrija formaliai pripažino Ukrainos Radą kaip nepriklausomą valstybę ir kaip Vokietijos-Austrijos protektoratą ir pasirašė Ukrainos – Vokietijos taip vadinamą „Taika už duoną“ sutartį. Remiantis šios sutarties sąlygomis, Vokietija ir Austrija įsipareigojo apsaugoti Kijevo Rados režimą, mainais už Kijevo patiektus 1 milijono tonų grūdų, 400 milijonų kiaušinių, 50 tūkstančių tonų jautienos, bei didelį kiekį rūkytos kiaulienos, cukraus, sėmenų aliejaus ir kitų produktų.

Vokiečiams ir Austrams labai trūko maisto ir žaliavų, todėl jie buvo pasiruošę turėti reikalą su bet kuo, kas jiems atrodė galintys visa tai tiekti. Vienintelė vyriausybė kuri tuo metu atrodė galinti tiekti būtinas prekes buvo Rada. To rezultate ir susikūrė Ukraina. Istoriko Golczewskio nuomone Ukrainos, kaip valstybės susikūrimas buvo grynas atsitiktinių faktorių rezultatas.

Rada buvo laikoma Berlyno ir Vienos valdoma marionetine vyriausybe.

Kaip dalį šio sandėrio Austrija naujajai Ukrainai davė Chelmo miestą, kurį Lenkai laikė Lenkijos dalimi. Ši Austrijos-Vokietijos dovana naujajai Ukrainai paskatino Lenkus tapti labiau priešiškiems Berlynui ir Vienai.

Valstybės vardas “Ukraina“ pirmą kartą istorijoje pasirodė 1918 Vasario 17 dienos „New York Times“ laikraštyje išspausdintame žemėlapyje.

Tuomet Vokietijos armija išstūmė Trockio Raudonąją armiją iš Ukrainos teritorijos ir pasiėmė kiek įmanoma daugiau maisto iš vietinių ūkininkų. Austrijos imperija į Ukrainą nusiuntė 250 tūkst. savo karių, kurie užgrobtų jiems skirtą dalį.1918 kovo 3 dieną Brest-Litovsko sutartimi Bolševikai pagaliau pripažino Lenkijos, Suomijos, Estijos, Latvijos, Baltarusijos, Ukrainos ir Lietuvos nepriklausomybę.

Vokiečiai prijungė Donecką prie Ukrainos

Naujai susikūrusios Ukrainos sienos buvo nubrėžtos Vokiečių atsižvelgiant į jų poreikius, o ne į gyventojų norus. Vokiečiams reikėjo akmens anglies, tačiau Ukrainos ribos neapėmė akmens anglies telkinių, todėl buvo nuspręsta, kad į naują marionetinę valstybę bus inkorporuotas Donecko akmens anglies baseinas. Bolševikai tuo metu buvo per silpni, kad tam pasipriešintų. Kartu su Donecku prie Ukrainos buvo prijungta ir didelė dalis grynai Rusų tautybės gyventojų, kurie niekada nenorėjo būti pavergti Kijevo.

Kijevo Rada ir tautinis judėjimas neturėjo šaknų

Kijevo Rada (Taryba) gyvavo maišatyje. „Sunkumas Ukrainoje paprasčiausiai yra tas, kad Centrinė Rada turi tik mūsų šautuvus“, atvirai pripažino Vokietijos karo pasiuntinys. „Jų valdžia iš karto žlugs, jei tik mes išvesime savo karius.“ Ukrainos separatinis judėjimas šalyje neturėjo šaknų ir žmonės buvo visiškai abejingi tautiniam apsisprendimui; žmonėms buvo brukama tai prieš juos pačius grupės politinių svajotojų, kurių valdžią įgijo per Vokiečių durtuvus.

Pasyvus pasipriešinimas, užtvaros ir valstiečių sabotažai sukliudė Vokiečiams ir Austrams įgyti ir gabenti maisto produktus, kurių jiems skubiai reikėjo. Rada buvo neveiksminga prižiūrėdama suplanuotą valstiečių turto grobstymą. Kad ir kokios nesėkmės priežastys, faktas, kad labai maža dalis prekybai grūdų galėjo būti paruošta. Per visą Vokiečių ir Austrų okupacijos laikotarpį iš viso tik 42 tūkst. sunkvežimių (maisto produktų) buvo išvežta iš Ukrainos. Tai buvo labai blogas rezultatas investavus beveik milijoną karių, kuriuos Berlynas ir Viena nusiuntė į Ukrainą.

Didėjant Vokietijos nepasitenkinimui, Rados režimas jau artėjo prie krizės. Rada buvo Vokietijos okupacinio režimo marionetės, kurios egzistavimas priklausė nuo jų šeimininkų, kurie buvo greitai išvarginti nuo didėjančios tendencijos ginti save pačius. Todėl netrukus Rados užsienio globėjai pradėjo ieškoti kitur jėgos vykdytojų Ukrainos grobstymui. Vokietijos Generolai Hindenburgas ir Ludendorffas buvo nepatenkinti Kijevo Rados buržuaziniais atstovais todėl, kad Ukrainietiškų maisto produktų pristatymas strigo iš karto pradėjus vykdyti sutarties įsipareigojimus. Tik 1/6  reikalingų  grūdų buvo pristatyti.

Vokiečiai suima Rada ir pastato diktatorių

Tikėdamiesi gauti geresnių rezultatų, 1918 metų balandžio 29 dieną Vokiečiai įvykdė valstybinį perversmą Ukrainoje – įsiveržė į Rada, suėmė keletą pagrindinių jos narių ir suformavo naują Ukrainos marionetinę vyriausybę vadovaujamą buvusio imperinės Rusijos generolo Pavlo Skoropadskio. Pats Skoropadskis vadinosi Hetmonu – Ukrainos vyriausiuoju kariuomenės vadu.

Tačiau tikrasis Ukrainos valdtytojas buvo Vokietijos Feld Maršalas generolas Germanas fon Eichhornas iki jo nužudymo Kijeve 1918 liepos 30 dienos.

Skoropadskis tapo Ukrainos vadovu, kurio vienintelis tikslas buvo kiek įmanoma padidinti grūdų ir kitų maisto produktų tiekimą į Berlyną ir Vieną. Jo režimas  buvo pagrįstas engėjiškų žemvaldžių sugrąžinimu į valdžią, kurių  dvarų žemes buvo užėmę žemių nuomininkai.

Buvo atšauktos žemės reformos. Skoropadskis Vokiečių vardu valdė prievarta naudodamas metodus, kuriais remiantis buvo atstatyta žemės privatinės nuosavybės teisė dėl žemės ūkio naudos, buvo atstatyti dideli dvarai, valstiečiai mokėjo už žemę, kurie jie gavo per padalinimą. Valstiečiai buvo verčiami auginti norėjo jie to, ar ne.

1918 metų Vokietijos plėšikavimas sugrĄžino Ukrainą atgal į Rusiją

1918 metais Skoropadskio primestas plėšikavimas privedė prie to, kad daugelis Ukrainiečių valstiečių, kurie pradžioje vengė Bolševizmo pasisuko į ją, kaip į apsaugą prieš išnaudojimą ir Centrinių Jėgų (Vokietijos, Vengrijos, Turkijos) represinį  dominavimą.

Vokietijos atstovas tuo metu pastebėjo, kad (Vokietijos) Generalinio štabo nežmoniški grūdų reikalavimai  “nors jie to nežinojo, stūmė Ukrainą atgal į Didžiosios Rusijos rankas.”

Hindenburgas ir Ludendorfas pralaimi Ukrainoje

Įdėję didžiules išteklių investicijas ir  gavę ribotos naudos iš jų suplanuoto Ukrainos sąmokslo generolas feld-Maršalas Paulius fon Hindenburgas ir generolas Erichas Ludendorffas įgijo mažiau, o prarado daugiau Ukrainoje. Faktiškai jie, galbūt, pralaimėjo Pirmąjį Pasaulinį karą. Daugelis istorikų mano, kad Vokietija perkėlė dauguma savo pajėgų iš rytinio fronto į vakarinį frontą 1918 metų žiemos laikotarpyje besiruošiant savo paskutiniam bandymui užimti Paryžių ir pabaigti sėkmingai karą.

Kitais žodžiais tariant, generolas Ludendorffas buvo nugalėtas, ne tiek sąjungininkų ar Antrojo Marnės mūšio, kiek jo paties Ukrainietiškos strategijos trūkumų.

Ukraina  – Vokietijos išgalvojimas

Paklaustas, ar Ukraina kada nors galėjo pasirodyti be Vokietijos pagalbos Vokiečių istorikas Golczewskis diplomatiškai atsakė: “tikriausia ne. Lenkijos Nacional-demokratai konstatavo, kad ten nebuvo jokių Ukrainiečių, bet kad jie (Ukrainiečiai) buvo Vokietijos išgalvojimas. Ir Britai su Prancūzais buvo linkę tą patį manyti. Austrijos žydų tautybės rašytojas ir žurnalistas Jozefas Rothas 1939 metais rašė, kad Ukrainiečiai buvo „pagaminti Vokietijoje“. Jis pareiškė, kad Vokiečiai išgalvojo Ukrainiečius tam, kad būtų sutriuškinta Rusija. Dėl to, Ukrainiečiai buvo laikomi Penktąja Vokietijos kolona.“

Skoropadskio valdymo laikais Ukraina įsivėlė į karą prieš Lenkus dėl Lvovo, kurį laimėjo Lenkija. Šiandien Lvovas yra tapęs pagrindiniu Ukrainietiško fašizmo centru. Jame praeityje gyveno daug Lenkų ir žydų, kuriuos dabartinis Ukrainietiškas fašizmas kartu su Rusais laiko amžinais priešais

1919 Simono Petliūros valdymas ir Žydų pogromai

Kuomet 1918 metų pabaigoje Vokietijos karo pastangos žlugo, kartu su jomis žlugo ir Skoropadskio diktatūra, kuri buvo pakeista oligarchija žinoma kaip Direktorija, kurios pirmininku ir dominuojančia asmenybe 1918-1920 metais buvo Ukrainos socialdemokratų partijos ir Ukrainos liaudies respublikos steigėjas, o nuo 1919 vasario 20 dienos ir Ukrainos prezidentas Simonas Petliūra. Ukrainą pradėjus valdyti Petliūrai buvo nužudyta apie 100 tūkst. žmonių. Tuo metu Ukrainoje gyveno apie 1/3 visų Europos žydų.

Dabar Petliūra laikomas Ukrainos nacionaliniu didvyriu, „kovotoju už laisvę, kuris stengėsi apginti žydus, anti-Sovietinis teroristas, kuris kurstė neapykantą tarp Ukrainiečių ir Rusų.“

1919 metų Ukraina – Rusijos pilietinio karo laukas. Ukrainos anarchistų Juodoji Armija

1919 metais Ukraina tapo Rusijos pilietinio karo lauku. Bolševikų Raudonoji Armija kariavo su monarchistų Baltąją Armiją, kurią rėmė Britai ir Prancūzai.

Kadangi Osmanų imperijos Turkijos vyriausybė buvo nugalėta ir negalėjo blokuoti Dardanelų sąsiaurį, Baltagvardiečių sąjungininkų pajėgos atplaukė į Juodąją jūrą ir padedant Britanijos Karališkajam laivynui Prancūzijos pajėgos išsilaipino Krymo pusiasalyje Odesoje ir Sevastopolyje. Šios vietovės tapo logistinėmis bazėmis kariaujant prieš Bolševikus ir monarchistų Denikino, Vranglerio ir kitų generolų Baltąją Armiją.

Baltoji Armija 1919 metų laikotarpyje nuniokojo didelę dalį Ukrainos. Britai ir Prancūzai dar anksčiau 1853-1856 metais buvo įsiveržę į Krymą. Tad nenuostabu, kad dabartinė Rusijos vyriausybė Krymą laiko svarbia strategine teritorija galimoje agresijoje prieš Rusiją.

Apie 1920 metus Bolševikai iš Ukrainos varė Baltąją Armiją, tačiau atsikūrusi naujoji Lenkijos valstybė įsiveržė į Ukrainą tikėdamasi atstatyti savo dominavimą Ukrainoje. Kovos tarp Lenkų ir Bolševikų visoje Ukrainoje vyko labai permainingai, tačiau 1921 metais frontas stabilizavosi. Vakarų Ukrainos miestai, tarp jų Lvovas ir Tarnapolis sugrįžo kaip Lenkijos dalys. Šiose vietovėse buvo tvirtos Graikų katalikų bažnyčios priklausančios Romos popiežiui pozicijos. Rytų Ukraina, kurioje dominavo Rusijos Ortodoksų bažnyčia, kai 1922 metais buvo įkurta TSRS, tapo Ukrainos Tarybų Socialistine Respublika.

Tuo metu trečioji jėga Ukrainoje buvo Ukrainos anarchistų, civilizacijos griovėjo kalbėjusio, kad vienintelė jo užduotis – griauti, kad kiti galėtų atstatyti, Nestoro Macho vadovaujama „Revoliucinė Ukrainos Sukilimo Armija“ (RUSA) dar vadinama Juodoji Armija. Macho asmenybės įsikūnijimas labai gerai buvo matomas  Ukrainos ultra-nacionalistų grupuotės „Dešinysis Sektorius“ nario Muzyichko asmenyje.

Juodoji Armija buvo sukurta kovai prieš Austrijos-Vengrijos ir Vokietijos kariuomenes, bei Baltosios Armijos dalinius. Machas buvo revoliucionierius, anarchistinis komunistas nesutikęs vienytis su Rusijos bolševikais.

Leninas sudarė sandėrį su Ukrainiečiais dėl to Ukrainiečių anarchistų Juodoji Armija aktyviai dalyvavo Rusijos pilietiniame kare 1918-1924 ir padėjo kovoti ir laimėti prieš caro Baltają Armiją. Pasibaigus Rusijos pilietiniam karui Rusijos sąjungininkai Ukrainos anarchistai buvo išstumti iš Ukrainos ar sunaikinti, tačiau patys Ukrainiečių anarchistai mažiausiai rūpinosi savo tautiškumo identitetu.

1939 vakarinę Ukrainos dalis prijungimą prie rytinės

Toks Ukrainos 1922 metų Ukrainos statusas išsilaikė iki 1939 rugpjūčio 23 dienos, kuomet II-ojo Pasaulinio karo išvakarėse buvo pasirašytas Molotovo – Ribentropo paktas. Remiantis šiuo paktu Stalinas prijungė vakarinę Ukrainos dalį prie rytinės. Priešingai nei rytų Ukraina, geografinė vakarų Ukraina niekada nepriklausė Rusijos imperijai. Po 1795 metų Lietuvos-Lenkijos Unijos padalinimo pietvakarinė vakarinės Ukrainos dalis atiteko Austro-Vengrai, o šiaurinė vakarų Ukrainos dalis – Rusijai. Pasibaigus I-ajam Pasauliniam karui Ukrainos – Tarybų Rusijos karo metu 1921 metais buvo pasirašyta Rygos sutartis pagal kurią vakarų Ukraina buvo padalinta Lenkijai, Čekoslovakijai, Vengrijai ir Tarybų Rusijai, kuri veikė Tarybinės Baltarusijos vardu. 4 milijonai Ukrainiečių atsidūrė Lenkijos teritorijoje. Lenkijoje Ukrainiečiai buvo lenkinami. 1929 metais vakarų Ukrainoje susikūrė Ukrainos Nacionalistų Organizacija istorikų apibūdinama kaip fašistinė organizacija. Pagrindiniai UNO kovos metodai buvo teroristinė veikla. Tik 1939 metais Stalino dėka vakarinė Ukrainos teritorija buvo vėl sugrąžinta Ukrainai ir sujungta su rytine jos dalimi.

Ukrainiečių nacionalistas Steponas Bandera  

Pasirašius Ribentropo-Molotovo paktą Lenkija vėl išnyko iš žemėlapio, o Tarybų Sąjunga praplėtė savo kontrolę vakaruose iki Lvovo. 1941 birželį Hitleris įsiveržė į Tarybų Sąjungą ir nacistinė Vokietija netrukus užėmė Ukrainą. Nuo to momento Ukrainos nacionalistams pradėjo vadovauti Nacių kolaborantas Steponas Bandera, kuris surengė plataus masto Žydų tautybės žudynes tikėdamasis įtikti Naciams ir tikėdamasis vadovauti nacistinės Vokietijos valdomai Ukrainai.

Kurį laiką Bandera veikė kaip Vokietijos agentas gaudamas pinigus iš Berlyno ir padėdamas organizuoti SS batalionus, kuris vėliau buvo suformuotas į Galicijos SS diviziją, kuri buvo dislokuota kariauti prieš Tarybų valdžią.

Ukrainiečių Sukilimo Armija (UPA) nuo 1943  iki  1944 metų nužudė apie  60 tūkst. Lenkų Vokietijos okupuotoje Lenkijoje Volynės regione ir iki 40 tūkst. rytų Galicijos regione.

Žmogžudystės buvo tiesiogiai susijusios su Banderos vadovaujamu Ukrainos Nacionalistų Organizacijos kariniu sparnu –  Ukrainos Sukilėlių Armija (UPA), kurios tikslai buvo nustatyti Antroje Stepono Banderos vadovaujamoje Ukrainos Nacionalistų Organizacijos (OUN-B) surengtoje konferencijoje 1943 metų pradžioje.

Tačiau Hitleris norėjo aneksuoti Ukrainą ir jos teritorijoje pradėjo apgyvendinti Vokiečių kolonistus. Naciai nebuvo linkę leisti reikštis bet kokios rūšies Ukrainietiškoms organizacijoms, tarp jų ir Banderai, kuris dėl to buvo deportuotas į Vokietiją, kurioje jis tarnavo Hitleriui iki pat pabaigos. Po to, kai Naciai žlugo, Bandera dirbo JAV centrinės Žvalgybos Valdybos aparate. Bandera dirbo „Laisvosios Europos Radijo“ komplekse Miunchene, kuriame jis vadovavo terorizmo ir žmogžudysčių skyriui skirtam destabilizuoti tarybinę Ukrainą. 1959 metais KGB suėmė Bandera.

1945 metais Galicijos SS Diviziją pasidavė Britams Klagenfurte, Austrijoje, iš kur belaisviai buvo pervežti į Italijoje esančią Rimini karo stovyklą ir po dviejų metų 8000, daugelis kurių buvo karo nusikaltėliai, buvo nuplukdyti į Didžiąją Britaniją. (Steponas Bandera prieš II-ąjį Pasaulinį karą taip pat dirbo Britų žvalgybai SIS).

Dabar vakarų Ukrainos nacionalistas, buvęs nacių kolaborantas Steponas Bandera yra Ukrainos 2014 metų neo-fašistinės revoliucijos nacionalinis didvyris. Vakarų Ukrainoje jo garbei pastatyta kelios dešimtys paminklų.

1954 Krymas prijungiamas prie Ukrainos

Tarybiniais laikais Ukrainą ir Rusiją toliau siejo artimi ryšiai. Rusijos pasienyje su Ukraina gimęs Nkita Chriuščiovas jaunystėje nuo 14 metų išvyko uždarbiauti į Donbaso regiono Donecko miestą. Donbase Chiurščiovas dalyvavo revoliucinėje veikloje, buvo aktyvus Ukrainos komunistų partijos narys ir 1937 metais Stalino paskirtas Ukrainos Komunistų Partijos vadovu. II-ojo Pasaulinio karo metais Chriuščiovas, jau būdamas generolu vadovavo Ukrainos gynybai, prieš Vokiečius. Po karo Chriuščiovas buvo paskirtas Ukrainos TSR Ministru pirmininku. 1953 metais po Stalino mirties Chriuščiovas buvo išrinktas TSKP CK pirmuoju sekretoriumi.

1954 metais Nikita Chriuščiovas manė, kad jis pamalonins Ukrainiečius, kai jis Krymą prijungė prie Ukrainos.

Reikėtų priminti, kad buvęs Tarybų Sąjungos vadovas, TSKP generalinis sekretorius (1964–1982) Leonidas Brežnevas buvo gimęs Ukrainoje.

Ukraina iširus TSRS

Kai 1990-1991 metų nesėkmingos Gorbačiovo reformos įstūmė TSRS į krizę, Baltijos respublikose Lietuvoje, Latvijoje, Estijoje, bei Gruzijoje iškilo masiniai nacionalinės nepriklausomybės ir separatistiniai judėjimai. Tuo tarpu Ukrainoje tokie judėjimai nebuvo tokie masiniai. Pavyzdžiui, 1991 kovo 17 dieną apie 75 procentai Ukrainiečių balsavo už tai, kad Ukraina pasiliktų Tarybų Sąjungoje. Tačiau 1991 Rugpjūčio mėnesį Maskvoje įvyko pučas – kurio metu grupė KGB veteranų, Vidaus reikalų ministras ir Gynybos Ministerijos atstovai pabandė atstatyti autoritarinę valstybę. Ukrainos politinės valdžios lyderiai palaikė šį Rugpjūčio perversmą, tiek slapta tiek atvirai, visų pirma bijodami, kad Rusijos demokratiniai judėjimai gali įgyti šiek tiek galios valdžioje. Kai perversmas nepavyko ir Vakarų pagalbos dėka Borisas Jelcinas iškilo kaip nugalėtojas, Ukrainos lyderis Leonidas Kravčiukas nusprendė, kad geriausia galimybė išsilaikyti valdžioje – žaisti nacionalizmo ir nepriklausomybės nuo TSRS korta.1991 gruodžio mėnesį Ukrainoje Kravčiukas surengė referendumą dėl Ukrainos nepriklausomybės. Šio referendumo paruošiamuoju laikotarpiu spalio 28 Jelcinas paskelbė, kad jis Rusijoje ketina įgyvendinti Vašingtone įsikūrusio Tarptautinio Valiutos Fondo (TVF) reikalaujamas neo-liberaliojo kapitalizmo reformas – šoko terapiją, griežtą taupymą, privatizaciją socializmo panaikinimą. Taigi, Jelcinas aiškiai davė suprasti, kas laukia Rusijos ateityje.

TVF šoko terapiją reikalinga „laisvajai rinkai“ davė pagrindą Ukrainiečiams atsiskirti nuo Rusijos. Kai 1991 gruodžio 1 dieną Ukrainoje įvyko referendumas dėl nepriklausomybės, 90 procentų balsuotojų pasisakė už išstojimą iš TSRS.

Naujosios Ukrainos valstybės susikūrimas buvo hierarchinė operacija skirta išsaugoti Ukrainos oligarchų ir nomenklatūros valdžią ir privilegijas. Tokia oligarchinė Ukraina išliko iki pat 2014 vasario valstybinio perversmo, kuomet valdžią Kijeve užgrobė JAV ir ES lojalūs oligarchai.

1994 metais susikūrė Amerikos-Ukrainos Patarėjų Komitetas (AUAC) vadovaujamas Zbigniewo Brzezinskio. kurio nariais buvo Henris Kissingeris, buvęs NATO generolas Gavinas, Frankas Carluccis, George Soros ir kiti. Visų pirma, JAV Ukrainoje siekė įgyvendinti „ekonominio genocido“ oficialiai vadinamą struktūrinio pertvarkymo (laisvosios rinkos) politiką, kuri griovė Ukrainos ekonomiką ir siekė Ukrainą paversti savo vasalu. Antra, Ukrainoje JAV turėjo geopolitinių interesų nukreiptų prieš Rusiją. JAV Valstybės departamentas finansiškai rėmė Ukrainos nevyriausybines organizacijas ir didino priešpriešą tarp Ukrainiečių ir Rusų.

Ukrainos 2014 vasario mėnesio neo-fašistinis perversmas. Ukraina – mirusi valstybė?

2014 vasario 21 dieną po keleto mėnesių trukusių smurtinių protestų, kuriuos politiškai rėmė ir finansavo JAV ir ES vyriausybės buvo nuverstas Ukrainos prezidentas Janukovičius. Valdžią užgrobė JAV prezidento administracijos remiami neo-fašistai ir neo-naciai. Daugelyje Ukrainos regionų kilo Ukrainietiško nacionalizmo ir anti-rusiško smurto banga. Besipriešindami Kijevo chuntai pietryčių Ukrainos regionai paskelbė apie atsiskyrimą nuo Ukrainos. Pirmasis atsiskyrė Krymo pusiasalis, kurio dauguma gyventojų 2014 kovo 16 dieną surengto referendumo metu pasisakė už Krymo atsiskyrimą nuo Ukrainos ir prisijungimą prie Rusijos Federacijos.

Nepasitenkinimai Kijevo chunta kilo ir Odesoje. Tad siekdami įbauginti protestuotojus gegužės 2 dieną Ukrainos neo-nacistai Odesos Profsąjungų rūmuose surengė masines žudynes, kurių metu buvo nukankinta ar sudeginta 48 žmonės, 50 dingo be žinios, daugiau, kaip 60 sužeistų.

Netrukus gegužės 11 dieną rytų Ukrainoje vykusio referendumo metu daugelis gyventojų nubalsavo už Donecko ir Lugansko srities atsiskyrimą nuo Ukrainos ir paskelbimo nepriklausoma Donecko Liaudies Respublika. Kaip sakė Slaviansko gyventojai,

„Ukraina mirė Gegužės 2 dieną Odesoje. Daugiau tos šalies niekada nebebus tokios vieningos, kokia ji buvo. Ukraina 23 metus buvo griaunama oligarchų, kurie statėsi sau pagrindą ant Ukrainietiško nacionalizmo ir fašizmo. Chunta, kuri (perversmo keliu) atėjo į valdžią šovė paskutinį šūvį į galvą sau ir visai Ukrainai. Ukrainos jau daugiau nebėra. Ją galima pavadinti šalimi-griuvėsiais. Daugiau iš jos nieko nebeliko.“

Kartu su Ukraina byra ir Ukrainos kariuomenė. Šimtai šauktinių palieka Ukrainos kariuomenę ir grįžta į naujai susikūrusią Donecko Respubliką tarnauti jos besikuriančiose karinėse pajėgas.

Tuo tarpu Kijevo chunta į Ukrainą jau atsivežė mažiausiai 400 JAV samdinių.

P.S. Lietuvos prezidentė Dalia Grybauskaitė ir Lietuvos vyriausybė palaiko neteisėtą perversmo būdu į valdžią atėjusią neo-fašistinę ir neo-nacistinę Kijevo vyriausybę ir nepripažįsta teisėtų rytų Ukrainos regionų referendumų dėl nepriklausomybės, kadangi tokia diktatoriška JAV ir ES imperijos užsienio politika.