100 metų atkurtai Valstybei: Dievas neatėjo, maldas ir nuopelnus užsako partinės mokyklos lektorei

Autorius: Artūras Račas Šaltinis: http://racas.lt/valstybei-nuop... 2018-02-19 22:46:13, skaitė 3096, komentavo 7

Abu labu raudonu - viena vidumi, kitas iš išorės
Kairėje - iš saugumiečių USB flešiukų savo antivalstybinę propagandą kurpiantis presstitutas Dovydas Pancerovas.
Dešinėje - partinės mokyklos lektorė, NKVD-isto duktė, M. Burokevičiaus bendražygė iki pat galo, paskirta imituoti LR p-rezidento veiklą.

Nurimus Šventės šurmuliui, vis dėlto, manau, privalu pakalbėti apie Lietuvą ir jos žmones. Nusipelniusius ir nelabai.

Pradėti norėčiau nuo paprasto klausimo: kaip jūs galvojate, kas yra labiau nusipelnęs Lietuvai: „Gintarų“ ir „Ateina Dievas“ autorius, „Dainų teatro“ ir „Keistuolių teatro įkūrėjas kompozitorius Andrius Kulikauskas ar pusę savo karjeros V.Romanovui užsakomuosius tekstus rašęs plunksnagraužys Šarūnas Černiauskas? O, kas, jūsų nuomone, daugiau prisidėjo prie to, kad Lietuva būtų gražesnė ir kultūringesnė: Vida Ramaškienė, kurios iniciatyvos ir pastangų dėka pernai Lietuvoje jau 22 antrą buvo surengtas „Kino pavasaris“ ar užsakytus tekstus iš specialiųjų tarnybų pakišamų USB laikmenų rašantis Dovydas Pancerovas, kuriam 1995-aisias dar tikriausiai reikėjo sauskelnių?

Neslėpsiu, jei man kas nors užduotų tokį klausimą, pagalvočiau, kad mane laiko kvailiu, bet tai būtų ne pirmas kartas, nes pastaruosius kokius 10 metų taip jaučiuosi gana dažnai, nors tikrai negalvoju, kad esu pats kvailiausias.

Taip pat jaučiuosi ir dabar, nes buvusi aukštosios partinės mokyklos lektorė, mūsų visų nelaimei, prieš 9 metus tapusi Lietuvos prezidente, teikdama apdovanojimus atkurtos Lietuvos šimtmečio proga šimtui labiausiai Lietuvai nusipelniusių žmonių visai Lietuvai (tarp jų ir man) bandė įteigti, kad Š.Černiausko ir D.Pancerovo nuopelnai yra didesni nei AKulikausko ir V.Ramaškienės. 

Manęs Dalia Grybauskaitė neįtikino. Čia gal todėl, kad aš niekada nesimokiau partškoloje? Nežinau, kiek iš jūsų ten mokėsi, bet labai būtų smalsu sužinoti, ar Lietuvoje jau pasiekėme tą ribą, kai, norint ką nors kuo nors įtikinti, nebereikia faktų ir sveiko proto ir užtenka tik būti grybauskaite. Arba avimi, kuri bliauna, kartu su pagrindiniu bandos avinu. Tikiuosi, jūs į tą klausimą sau atsakysite, jei dar nepasiekėte tos ribos, kai baisu yra atsakinėti net mintyse.

O aš, tęsdamas nuopelnų Lietuvai temą, pasakysiu, kad man labai gaila ir apmaudu dėl to, kad šalia D.Pancerovo ir Š.Černiausko, „nusipelniusiųjų“ Lietuvai sąraše atsidūrė ir mano labai gerbiami žurnalistai Aurimas Perednis ir Indrė Makaraitytė. Tiesą pasakius, būtent dėl Aurimo ir gimė šis įrašas, nes, pamatęs naujieną, aš iš karto parašiau Aurimui, ką apie tai galvoju (ir gavau labai išsamų atsakymą).

O galvoju aš tą patį, ką galvojau ir tada, kai rašiau apie vieną savo buvusį kolegą ir vadinau jį „prostitutu“, kai jį ir būrelį panašių „žurnalistų“ ordinais ir medaliais apdovanojo Valdas Adamkus. Galvojau ir galvosiu, kad save gerbiantys žurnalistai neturėtų misti iš valdžios rankų ir neturėtų iš jos priimti nei medalių, nei kelionių, nei kokių nors kitų dovanų, kurios iškreipia tikrąją žurnalisto paskirtį – būti sarginiu šunimi. O mes visi labai gerai žinome, kad kai tave maitina iš rankos,  sarginiai refleksai dingsta.

Nesakau, kad žurnalistai iš principo negali būti apdovanojami. Gali. Vitas Lingys galėjo būti apdovanotas, Romas Sakadolskis galėjo būti apdovanotas, Kęstutis Girnius galėjo būti apdovanotas. Dar galėtų būti apdovanotas žunalistas, išgelbėjęs skęstantįįį arba išnešęs vaiką iš gaisro. Arba – sužeistąjį iš apkasų karo zonoje. Tačiau ne tas, kuris tiesiog dirba savo darbą, gauna už tai atlyginimą ir nedaro nieko labiau išskirtinio nei policininkas, gaisrininkas, gydytojas, muziejininkas, inžinierius ar kepėjas.

Todėl man net nepadoru klausti, kuo Lietuvai nusipelnė pagrindinis pagrindiniu save vadinančio portalo propagandistas Vaidas Saldžiūnas, nes jau pats tokio klausimo kėlimas reikštų pasityčiojimą iš žurnalistikos, nekalbant jau apie atkurtą Lietuvos valstybę. Mano šeimoje ir tai yra žmogus, kurio nuopelnai Lietuvai, kaip aš juos suprantu, yra kokius 500 kartų didesni nei V.Saldžiūno ir visų jo vadinamųjų kolegų portale, kartu sudėjus.

Todėl man ir gaila A.Perednio, atsidūrusio tokioje kompanijoje. Mano nuomonės apie Aurimą, kaip žurnalistą, tai visiškai nekeičia, nes aš žinau, kad mes visi darome klaidų, ir pats jų esu ne vieną padaręs. Juo labiau – proga buvo neeilinė ir Aurimui, kuris yra dar gana jaunas, reikėjo titaniškų pastangų nepasiduoti pagundai būti suviliotam. Tiesą pasakius, aš pats kartais gailiuosi, kad grąžinau Sausio 13-osios medalį, nors ir žinau, už ką jį gavau. Nes Valstybės apdovanojimas, vis dėlto yra Valstybės apdovanojimas, nepaisant to, kad kai kas iš šio beveik švento dalyko padarė farsą ir pasityčiojimą iš Valstybės.

Aš labai įdėmiai peržiūrėjau visą apdovanotųjų ir nusipelniusiųjų Šimtuką. Ir man pasidarė bloga, jei atvirai. Bloga dėl valstybės, kurioje į nusipelniųsiųjų gretas patenkama pagal pareigas ir pagal artimumą dvarui. Neskaičiuojant kelių užsieniečių (tarp kurių aukščiausius Lietuvos valstybės apdovanojimus gavo du užsienio valstybių kariuomenių vadai), didžioji dauguma kitų, labiausiai nusipelniusių Lietuvai – įvairiausių valstybės institucijų ir organizacijų vadovai.  Kuo arčiau dvaro – tuo aukštesnis apdovanojimas. Neturi pareigų – reiškia esi nusipelnęs Lietuvai mažiau nei tie, kuriuos vadina direktoriais ar pirmininkais.

Je teisingai suskaičiavau, daugiausiiai tarp labiausiai nusipelniusiųjų yra gydytojų (čia gal todėl, kad jie ruošiasi streikuoti?) – trylika. Jokiais būdais neneigiu gydytojų indėlių į Lietuvos valstybės kūrimą, tačiau šiek tiek žinodamas apie sveikatos apsaugos sistemos būklę, vis dėlto suabejočiau, ar šios profesijos atstovų indėlis į Lietuvos valstybės pažangą yra didžiausias.

Sąraše – 10 žurnalistų (jau sakiau, ką apie tai galvoju), maždaug tiek pat menininkų, keli istorikai, keli verslininkai. Neradau nė vieno mokytojo, nė vienos bibliotekininkės, nei vieno gaisrininko, nė vieno policininko, nė vieno socialinės sferos darbuotojo, nė vieno sportininko ar trenerio, nė vieno autobuso vairuotojo, nė vienos valytojos, nė vieno kepėjo ar virėjo, nė vieno savanorio. Galėčiau „nė vieno“ pakartoti ir dar šimtą kartų, tik nežinau, ar kas nors nuo to pasikeistų.

Čia vėl klausimas jums, jei vis dar nebijote galvoti. Aš tai manau, kad galvoti nėra baisu ir juo labiau tai nėra nusikaltimas, ypač minint atkurtos Lietuvos 100-etį. Lietuvos, kuri jums leidžia rinktis.

O aš pats, nepaisant to, kad esu netikintis, galvoju, kad Dievas į Lietuvą tikrai neatėjo. Jį pakeitė partinės mokyklos lektorė, kuriai, deja, nemaža dalis mūsų meldžiasi. Taip pat aklai ir nekritiškai, kaip ir Dievui.

P.S. Kadangi mano „draugų“ Dievo ir Lietuvos pamirštame mieste Visagine pastangomis, esu blokuotas Facebook, būsiu dėkingas, jei pasidalinsite.