Trijose aferose matau V.Landsbergio ranką

Autorius: Paksas.lt Šaltinis: http://www.paksas.lt/trijose-a... 2018-04-02 13:06:11, skaitė 953, komentavo 2

Po „Tautos tribunolo“ antrašte „Respublikos“ pateiktos aferos nešė milijardinę žalą Lietuvai. Teigiama, kad vien organizuota vadinamoji apkalta, nušalinusi iš posto prezidentą Rolandą Paksą, valstybei atsiėjo 1,5 milijardo litų. Apgailėtinas sandėris su amerikiečiais dėl „Mažeikių naftos“ skausmingas Lietuvai ne tik dėl žeminančių sąlygų, prarastų milijardų, bet ir tuo, kad jį galima laikyti didelio masto Lietuvos turto parceliavimo pradžia. Tęsiame pokalbį su prezidentu, europarlamentaru R.Paksu apie skandalingiausius Nepriklausomybės metų sprendimus.

- Sklaidydama prisiminimus apie prezidentą Algirdą Brazauską, užėjau įdomų jo bendražygio Vladimiro Beriozovo liudijimą, esą A.Brazauskas jam pasakojęs, kad kartą Vytauto Landsbergio užklausęs, kokiu būdu tik jiedviem žinomos slaptos pokalbio Vingio parke detalės tampa žinomos Maskvos Politinio biuro nariams. Tad konservatorių maniera norisi retoriškai klausti: kas galėtų paneigti, jog skubinant sutarties su „Williams“ pasirašymą jau buvo žinoma, kad netrukus „Mažeikių nafta“ atsidurs „Yukos“ rankose.

- Daug galėčiau kalbėti apie „Mažeikių naftą“, bet pagrindinis dalykas buvo tas, kad tie, kurie projektavo tuos veiksmus, matyt, iš anksto žinojo, kad kapitalas sienų neturi, tarptautinis - juo labiau. Iš pat pradžių, matyt, buvo sugalvota, kad ateis Michailo Chodorkovskio kompanija, bet dėl galimai neigiamos visuomenės reakcijos buvo pasirinktas tarpinis variantas. Manyčiau, kad vėlesnis mano, jau prezidento, prašymas generaliniam prokurorui ištirti visas „Mažeikių naftos“ pardavimo aplinkybes ir pateikti išvadas, buvo dar vienas rimtas akmenukas proceso, niekingai pavadinto „apkalta“ link.

- Jeigu būdamas premjeras visomis išgalėmis priešinotės šitam sandėriui net iki atsistatydinimo, tai dėl Ignalinos atominės elektrinės uždarymo siekėte kompromiso. Vis dėlto šiandien daugelis šį faktą apskritai laiko klaida.

- Atsimenu to laiko atkarpą, kai buvau premjeras ir man teko kalbėti su Europos Komisijos komisaru energetikai. Buvo iškelta sąlyga: mes privalome uždaryti pirmąjį bloką, kitaip jie nepradės derybų dėl narystės Europos Sąjungoje. Atminkite, tai buvo laikotarpis, kai Europa buvo išgąsdinta atominio Černobylio sprogimo, ir ne tik Lietuvai buvo daromas spaudimas dėl atominės elektrinės uždarymo, nors pirmasis jos blokas buvo visiškai saugus, išskyrus viena - jis neturėjo sarkofago (ne toks projektas buvo). Bet jis galėjo dirbt ir dirbt. Dabar matau ir kitą politinio spaudimo pusę: Europos Sąjungos senbuvės nesuinteresuotos turėti energetiškai galingų partnerių, joms parankiau skirti išmokas, pardavinėti energiją ir išlikti ekonomiškai stipresnėmis valstybėmis. Tuomet svarbiausius Lietuvai klausimus aptardavome su Seimo pirmininku V.Landsbergiu ir prezidentu Valdu Adamkumi, - toks buvo mano reikalavimas, kai po ilgų prezidento įkalbinėjimų sutikau būti premjeru. Man atrodė protingas sprendimas aukoti pirmąjį bloką, tapti Europos Sajungos nare ir derybomis išsaugoti naujesnį antrąjį bloką, kurio pajėgumo mums būtų užtekę ir vidiniams poreikiams, ir net eksportui, bet V.Landsbergio pozicija dėl antrojo bloko buvo kitokia - jis savo ranka įrašė - 2009 metai. Tam pritarė ir V.Adamkus.

- Tad kokia prasmė buvo skirti derybininką dėl jo išsaugojimo?

- Aleksandro Abišalos paskyrimas derybininku dėl antrojo atominės elektrinės bloko veiklos pratęsimo buvo tiktai saldainis rinkėjams ar žurnalistams, neva mes stengiamės, darome. Kas tam derybininkui be antpečių, net ne ministrui, ne premjerui, ne kokiai nors aukščiausio lygio vyriausybinei komisijai Briuselyje atvers duris ir ims kalbėtis? Tai buvo tiktai žaidimas dėl žaidimo. Šiandien mes apmaudžiai konstatuojame: turėję du elektros generatorių blokus, galėję aprūpinti elektra visą Lietuvą ir eksportuodami elektros energiją uždirbti pinigų, šiandien per 70 proc. elektros energijos importuojame iš... Rusijos. Man dabar toptelėjo juokinga mintis: gal V.Landsbergiui buvo pavydu šlovės net Ignalinos atominei elektrinei? Kadaise efektyviai energetikos srityje darbavęsis Leonas Ašmantas yra kalbėjęs, kad blokados laikotarpiu Lietuvą išgelbėjo atominė elektrinė. Pasirodo, elektrinė, o ne Landsbergis, kuris šiandien vis aršiau savinasi visus Sąjūdžio ir tautos nuopelnus kuriant nepriklausomą Lietuvą. Juokas juoku, bet jei mums būtų pavykę išsaugoti antrąjį atominės bloką, nebūtų nei visus gąsdinančios Astravo elektrinės ir nereikėtų dabar importuoti elektros energijos iš svetur. Mane kartais juokas ima, kai girdžiu kalbant apie energetinę nepriklausomybę, - turime prisistatę galybę šiluminių elektrinių, bet jos dirba tik ribotą laiką, kadangi šiluminės elektrinės kilovatvalandė yra brangesnė. Aš dažnai praskrendu su savo lėktuvu tarp Kauno ir Vilniaus, puikiai matau šeštąjį Elektrėnų elektrinės bloką, kurį atidarydamas Andrius Kubilius pasakė, kad tai - didžiausias mūsų strateginis statinys Nepriklausomybės metais. Taip, į jo statybą sukišta per milijardą, bet jis veikia vieną ar du mėnesius per metus ar kaip rezervas, kada reikia...

- Suintrigavote. Jei A.Abišalos vaidmuo Ignalinos atominės elektrinės istorijoje buvo, kaip sako liaudis, ant durniaus, tada kaip vertinti jo vietą „Mažeikių naftos“ istorijoje?

- Supraskit, kad su visa pagarba jums ir laisvam žodžiui, aš ne viską galiu kalbėti, dar yra dalykų, apie kuriuos visais atžvilgiais aš neturiu teisės kalbėti - tai riboja atitinkamos nuostatos ir atitinkami įstatymai. Papasakosiu vieną epizodą iš „Mažeikių naftos“ istorijos. Kai jau visuomenė įkaitusi, kai vyksta vos ne mitingai, demonstracijos, laikraščiai, pasidaliję į puses, vieni antrindami V.Landsbergiui, rašo, kad reikia kuo greičiau sudaryt sutartį su „Williams“, kiti - negalima atiduot tokiomis salygomis ir panašiai, prisimenu, vieną aukščiausio lygio konservatorių pasitarimą Seimo pirmininko V.Landsbergio kabinete... Jau anąkart esu sakęs, kad dėl „Mažeikių naftos“ teko derėtis ir su prezidentu Valdu Adamkumi, ir su V.Landsbergiu, ir su Konservatorių partija, ir su Seimo dauguma, ir praktiškai su visais ministrais, kuriuos radau kaip palikimą, pats atsivedžiau tik du - Eugenijų Maldeikį ir Joną Lionginą, kurie irgi buvo kategoriškai nusistatę prieš sutartį su „Williams“. Amerikiečiai skundėsi konservatoriams, kad derybos nerodo pažangos, ragino ir skambučiu kitu iš JAV valstybės departamento arba iš „Williams“ vadovybės - jų taktika čiabuvių atžvilgiu išlikusi tokia pati: amerikiečiai išlipa į krantą su koltais ir su šautuvais, o čiabuviai, sutikę juos su meile, lieka su stiklo karoliukais ir apvogti. „Williams“ reikalavo iki tam tikros datos padengti apyvartinių lėšų trūkumą, tai reiškė atiduot beveik visus biudžeto pinigus, nes apyvartinės lėšos iš „Mažeikių naftos“ buvo išsiurbtos Būtingės terminalui - beveik visas jis buvo pastatytas už „Mažeikių naftos“ pinigus...

- Grįžkime prie Abišalos.

- Grįžtu prie Abišalos. Jau vakaras, V.Landsbergio kabinete susirinkusi aukščiausia konservatorių vadovybė, vyksta svarstymas, ką daryt dėl „Williams“ ir staiga pro užpakalines Seimo pirmininko V.Landsbergio duris įvedamas A.Abišala... Jis buvo pasamdytas kaip konsultantas, kad „Williams“ pasiektų savo tikslą, ir visada sėdėdavo kitoje stalo pusėje nei aš, siekiantis, kad Lietuva išsaugotų maksimaliai geras pozicijas. Kai į tokį rimtą renginį Lietuvos pusėje kaip niekur nieko įvedamas „Williams“ konsultantas ir pradeda dalyti patarimus, nukrinta uždanga, pasimato veikiantys asmenys... Tai tik mažas mažas intarpas, tokių epizodų buvo daug.

- Kokia jūsų nuomonė apie „Independence“, kuris taip pat puikuojasi tarp „Tautos tribunolui“ skirtų temų?

- Šiuo atveju aš nebuvau veikiantis asmuo, žinau tik tiek, kiek žinoma piliečiui ar parlamentarui. Aš tik galvoju: mes nesam naftos telkiniais garsėjanti valstybė - kur besi pirštą, ten trykš dujos, - apskritai nesame turtinga valstybė, tad turėtume tvarkytis ūkiškai kaip šeimoje: jeigu išleidai daug pinigų nereikalingiems daiktams, tai jų neliko kitkam, - jeigu prapylei milijardus vieną kartą per „Mažeikių naftą“, jei kitą kartą - per Ignaliną, trečiąkart - per „Lietuvos dujas“, - galiu nuostolius vardint ir vardint, - tai iš kur bus pinigų švietimui, kultūrai ir socialinėms reikmėms? Lygiai tas pats ir dėl to laivo „Independence“: kodėl toks? Kodėl už kainą, kuri neatitinka mąstymo kriterijų? Kodėl nuomojom, kodėl įmonės priverstos pirkti dujas įstatymo tvarka už nustatytą kainą, kodėl dabar ieškom, kam iškišti tas dujas - daug klausimų kyla. Pradėkim atsakinėti į klausimus. Beieškodami atsakymų pamatysime, kad veikiantys asmenys kartojasi; sakysime, bent trijuose „Tautos tribunolo“ skandaluose, kuriuose ir pačiam teko dalyvauti - jūsų vadinamame Paksogeite, Ignalinos atominės, „Mažeikių naftos“, - aš matau V.Landsbergio ranką...

- Ne man vienai likusi mįslė tuometinio premjero A.Brazausko elgesys jūsų, prezidento, nušalinimo atžvilgiu. Iš pradžių, pasak liudininkų, jis nepalaikė įsibėgėjančios apkaltos, vadino ją cirku, bet paskui jo pozicija pasikeitė. Neprilygstami apkaltos entuziastai tuomet buvo Seimo pirmininkas Artūras Paulauskas, Tėvynės sąjungos veikėjas Andrius Kubilius, na, ir ne paskutinį vaidmenį vaidino Saugumo departamentui vadovavęs Mečys Laurinkus...

- Aš manau, kad jis tebuvo vienas iš sraigtelių toje sistemoje, toli gražu ne pagrindinis. Turėjau informacijos, kad tiek mano pokalbiai telefonu, tiek visi žingsniai prezidentinėje rinkimų kampanijoje buvo sekami. Paskui mane pasiekė informacija, kad man tapus prezidentu, buvo nurodymas viską naikinti. Kažkuriuo metu, ar prieš rinkimus ar po rinkimų, nebeatmenu, M.Laurinkus buvo pasakęs, kad jis dirba vienam šeimininkui, suprask - V.Adamkui, paskui jis sumąstė, kad trauksis iš šito darbo, norės ramesnių pareigų. Davė suprast, kad jam visiškai tiktų ambasadoriaus postas, bet pareiškė dar norįs nuvykti į Ameriką. Jis išvažiavo į Ameriką, galima tik spėlioti - ko; tuo pačiu metu į Ameriką važiavo ir Artūras Zuokas, galima tik spėlioti, ar jie nevažiavo tuo pačiu tikslu... Aš intensyviai ieškojau, kas galėtų būti saugumo vadu. Supratau, kad nuo to labai daug kas priklauso - juk ir einant prezidento pareigas nuolat buvau sekamas. Užtekdavo Prezidentūroje pasirodyti pareigūnui, kurio charakteristika galėtų tempti iki saugumo vadovo posto, jo vardas tuoj pat buvo metamas į spaudą, nesvarbu, kad jo vizito tikslas buvo gal visai kitoks. Ką turėjau daryti? Pasirinkau kandidatu Gintarą Bagdoną, tvirto charakterio kariškį, bet susitikinėjau su juo slapta ir ne Prezidentūroje. Ir būtent tą rytą, atsimenu, buvo penktadienis, pranešiau, kad į saugumo vadovo postą vietoj primygtinai siūlomo Arvydo Pociaus teiksiu savo kandidatūrą. Pavakary teko dalyvaut kažkokiame saugumo darbuotojų jubiliejuje ir man besakant sveikinimo kalbą, matau, žmogus įsmunka pro duris, kažką pasako sėdinčiam ir, matau, kaip naujiena, kad Pocius nebus teikiamas į saugumo vadovus, ratilais pasklinda po salę - kažkas ima muistytis, kažkas įsitempia, kažką išpila raudonis... Savaitgalį jie susigaudė, kad jeigu prezidentas perims saugumą su visomis sekimo schemomis ir su savo žmonėmis, tai daug daug dalykų išeis į viršų...

- Kas tie „jie“?

- Ir saugume dirbantys, ir su tuo susiję įtakingi politikai, ir žurnalistai, pagal saugumo pažymas rašantys straipsnius... Na, ir pirmadienį prasidėjo perversmas.

- Jo baigtį žinome: prezidentas Rolandas Paksas buvo nuverstas, Valstybės saugumo departamento vadovu buvo patvirtintas KGB rezervo karininkas Arvydas Pocius.

Parengta pagal savaitraštį „Respublika“