Sąjūdistiniai chuntistai vėl kelia galvas uzurpuodami TAUTOS VALIĄ: G. Songaila kviečia - „Metas telktis Tautos žygiui“

Autorius: Gintaras Songaila Šaltinis: http://alkas.lt/2018/04/06/g-s... 2018-04-06 12:26:59, skaitė 728, komentavo 3

Signatarai Romualdas Ozolas (1939-2015), Algirdas Patackas (1944-2015), Kazimieras Uoka (1951-2016), Leonas Milčius, Vidmantė Jasukaitytė, Vidmantas Povilionis Kovo 11-osios eitynėse Vilniuje 2013 m. | Alkas.lt., A. Sartanavičiaus nuotr.

Skiriama Kovo 11-osios Akto signataro Romualdo Ozolo (1939-2015.04.06) šviesiam artminimui

Prisimindami tą tautos išsivadavimo kelią, kuriuo kilome savo Tėvynėje ir dėl savo Tėvynės prieš 30 metų, mes šiandien kažkodėl svarstome, ar nereikia mums ieškoti kažin kokių naujų kelių, iš esmės – naujo Sąjūdžio. O iš tiesų tai tuomet jis buvo, dabar yra ir privalo būti vienas ir tas pats – Vasario 16-osios Sąjūdis. Lietuviui jis niekuomet nesibaigia: nei ateityje, kuri mus pasitinka vis naujais pavojais ir galimybėmis, nei praeityje, kuri nuo itin senų laikų gyvena su mumis kartu, teikdama daug patirties ir įkvėpimo, skatindama pasišvęsti bendrajam labui.

Lygiai prieš šimtą metų mūsų senelių karta ant protėvių pečių atvedė į šią naują, šiuolaikinės lietuvių valstybės kūrimo, sakyčiau lemiamą istorinę takoskyrą, kuri kiekvienam brandžiam lietuviui suteikia reikšmingiausią gairę aiškiai apsispręsti, ką gi jis pagaliau renkasi – ar Lietuvos pražūtį, kuri seka paskui kiekvieną vienišą neviltį, pakrikimą, abejingumą, tiktai tuščių patogumų ieškojimą, ar sąmoningą, veiklų gyvenimą Lietuvai.

Šiandien ir mes, jau tapę ar tapdami prieš 30 metų atgimusios Lietuvos, atvedusios į Kovo 11-ąją seneliais, galime tvirtai paliudyti, kad laisvosios Lietuvos kelias niekada nebuvo nutrūkęs, nepaisant okupacijų ir tautos naikinimo. Kaip gi jis staiga nutrūktų dabar? Skirtingoms kartoms tenka skirtingi iššūkiai ir skirtingos istorinės aplinkybės, tačiau atsakomybės ir pasirinkimo našta išlieka visuomet ta pati.

Prieš 30 metų, kai gyvenome mums prievarta primestoje, gūdžioje ir negailestingoje sovietų sistemoje, susidarė proga remtis klasikinės demokratijos principais. Formaliai paskelbtoms, esą konstitucinėms, sovietų teisėms tuomet ėmėmės grąžinti tikrąjį jų turinį vietoje apsimestinio. Jei viešumas, tai tikras viešumas arba informacijos laisvė.

Jei demokratija, tai tikri laisvi rinkimai, tautos valia. Jei suverenitetas, tai pamatinis tautos suverenumas ir ne šiaip kokios, bet Lietuvos valstybės nepriklausomybė. Tačiau kas išties atstatė tikrąją sąvokų reikšmę? Kas tuomet sutelkė pasitikėjimą ir dvasios vienybę? Tik ryžtingas daugelio lietuvių žygis į tiesą, netrukus atvedęs į principinį sovietinės aneksijos neteisėtumo pripažinimą.

Nors ir sunkiomis sąlygomis, dar okupacinei kariuomenei nepasitraukus iš Lietuvos, Sąjūdžio deleguoti, tautos išrinkti parlamentarai ėmėsi nepriklausomos valstybės institucijų ir teisinės sistemos kūrimo darbo.

Daugeliu atveju buvo pasinaudota butaforinėmis sovietų kvazivalstybės struktūromis. Objektyvios ir subjektyvios priežastys lėmė, kad atkurtoje Lietuvos Respublikoje, deja, prasitęsė ir sovietinės respublikos šleifas.

Visgi sovietinis elitas į valdžią grįžo jau ant tautos referendumu priimtos Lietuvos Respublikos Konstitucijos pamato. Ne visi jo atstovai ir ne iš karto susitaikė su nauja politine ir teisine tikrove. Kita vertus, tuomet nepriklausomos valstybės revizija jau nebebuvo įmanoma, nebeturėjo prasmės ir net nebegalėjo būti naudinga. Kaip tik grupinės ir asmeninės naudos motyvas juk greitai iškilo į pirmą vietą.

Deja, net ir po to, kai pokomunistinės jėgos pralaimėjo 1996 metų Seimo rinkimuose, iš šios nomenklatūrinio elito pelkės ir atitinkamų valstybės valdymo tradicijų Lietuvai jau nebepavyko išbristi (neretai stebimės estų pasiekimais, bet juk kai mes, anksčiau ėję Europos permainų priešakyje, patys sumurkdėme save į šią pelkę, estai padarė Baltijos tigro šuolį).

Nors mūsų valstybės teisėkūra pasuko ligotu keliu, tačiau konstituciniai valstybės pamatai ne vien iš baimės, bet ir iš nesumeluoto pripažinimo dar nebuvo klibinami ir nepradėjo virsti fikcija. Koks šleivas bebūtų Konstitucinio teismo įstatymas, kurį tada priėmė Seimas, bet šis teismas pradžioje nuoširdžiai veikė, ir veikė Konstitucijos, jos vertybių labui, gerbdamas Tautą, kaip valstybės suvereną ir valstybinės valdžios šaltinį.

1994 metų sprendime teismas nurodė, kad jokios komisijos, ir net Seimas negali stabdyti tiesioginės piliečių teisėkūros iniciatyvų. Po dvidešimt metų Konstitucinis teismas jau išaiškino, kad VRK turi teisę neregistruoti piliečių referendumo iniciatyvinės grupės, jei manytų, kad piliečių iniciatyva esą gali prieštarauti Konstitucijai, ir net paaiškino, kad referendumas dėl lito esą prieštarautų „konstituciniam aktui“ dėl narystės Europos Sąjungoje.

Beje, šis aktas buvo priimtas ne referendumu, bet tyliai tyliai 2004 m. liepos 13 d. Seime, jau keturiolikai mėnesių praėjus po stojimo į ES referendumo. Taigi, Konstitucijos 150 straipsnyje nurodytas priedas ir tikri ar menami įsipareigojimai Europos Sąjungai teismo sprendimu buvo iškelti aukščiau už Lietuvos Konstitucijos pirmąjį skirsnį, kuris juk gali būti keičiamas tik referendumu. Taip pat aukščiau ir už jos pirmą straipsnį, nurodantį, kad Lietuva yra nepriklausoma demokratinė respublika, kurį juk galima keisti tik trim ketvirtadaliais visų aktyvią rinkimų teisę turinčių piliečių balsų. Ir tiktai vienas teisėjas, Egidijus Šileikis, paprieštaravo, kad ratifikuoti sutartiniai įsipareigojimai, nors ir turėdami pirmenybę prieš Lietuvos įstatymus, neturi jokios pirmenybės ar viršenybės prieš pačią Lietuvos Konstituciją.

Tai, kas valstybės atkūrimo laikotarpiu buvo pamatinė konstitucinės doktrinos nuostata, dabar, neteisėto išvalstybinimo laikotarpiu, tapo tik atskirąja teisėjo nuomone. Tad Konstitucinis teismas įvykdė konstitucinį perversmą – pamynė tautos priimtą Konstituciją. Konstitucija tapo 150 straipsnyje nurodyto vieno iš priedų priedėliu (Lietuva tapo vienintele ES valstybe nare, kuri „europos teisę“ iškėlė aukščiau už savo Konstituciją. Esame slenkančio eurofederalizmo pionieriai). Kaip tai galėjo atsitikti ir kodėl taip atsitiko? Čia dar derėtų priminti ir „Konstituciją Europai“, kurią Seimas tuomet pionieriškai ratifikavo vienu ypu, tik dviem savaitėm praslinkus po to, kai prezidentas Paksas ją pasirašė. Nors Prancūzijos ir Niderlandų referendumai šį federalizacijos kelią atmetė, tačiau ir tose šalyse, kaip ir Lietuvoje, nepaisant šalių piliečių valios ir šalių konstitucijų, parlamentuose buvo ratifikuota Lisabonos sutartis, į kurią juk buvo įtrauktos pagrindinės nuostatos, kurios atmestos referendumuose.

Štai ir atvykome į išsvajotąjį laisvąjį pasaulį! Vos spėjome atvykti, o jį tuoj ėmė iš mūsų vogti. Susidūrėme su eurobiurokratų valdžia ar vadinamu demokratijos deficitu, kai iš tiesų netgi ir atstovaujamosios demokratijos principai drauge su valstybių narių suverenumu yra palaipsniui stumiami į antrą planą.

Tik neseniai ėmėme atpažinti, kad vyraujanti liberalizmo idelogija jau nebėra klasikinis Vakarų liberalizmas, o neomarksistine pasaulėžiūra atmieštas naujojo pasaulio ir naujojo žmogaus socialinės inžinierijos projektas, įgyvendinamas iš viršaus, o ne iš apačios, ne laisva valia. Taigi, visiškai ne pagal klasikinius liberaliosios demokratijos principus. Dabar pagrindinis instrumentas – jau ne tiesioginė prievarta, kaip sovietijoje, bet pinigai, galios struktūrų apmokamos komunikacijos vajai, palaipsniui valstybių demokratines institucijas verčiant beprasmiais kevalais, o labai svarbią žmogaus teisių puoselėjimo misiją išverčiant į jos karikatūrą su vienintele gėjų tema (griaunant tradicinę visuomenę, jos vertybes, gi „europinei liaudžiai“ instaliuojant naujas, pažangesnes). Vienas iš tokios apmokamos viešosios komunikacijos pavyzdžių – tai tie 20 milijonų litų, kurie piliečių labui buvo išleisti vykdant euro įvedimo procedūrą.

Šios įsivyravusios ideologijos ir naujo viešojo administravimo metodo kulminaciją neseniai stebėjome Vokietijoje, kurios kanclerė, net nė nepasiklausiusi Bundestago, sulaužydama Šengeno sutartį, taigi, net ir tą vadinamąją europinę teisę, pakvietė į Vokietiją nekontroliuojamai atvykti vadinamuosius pabėgėlius iš Azijos ir Afrikos. Po viso šito, ją ir vėl išrinko, o ji netgi suorganizavo naują valdančiąją koaliciją. Tiesiog demokratijos šventė! Netgi didesnė, nei Lietuvoje. O juk šis veiksmas buvo tiesiogiai nukreiptas ne tik prieš Vokietijos ir kitų Europos šalių nacionalinius, taip pat ir saugumo interesus, bet ir prieš tautinės valstybės pamatus.

Kur čia Šarlio de Golio Europos, kaip tėvynių Europos vizija? Tokios vizijos nebėra. Tai kas mėginama daryti po Europos vėliava, labai dažnai tampa tiesiog Antieuropa. Tėvynes mėginama sunaikinti.

Mums, kaip pafrontės valstybei, didžiulį pavojų kelia ypač tai, kad rytinis kaimynas sistemingai ir gudriai išnaudoja ES ydas, netgi pateikia save kaip europinių vertybių gynėją. Bet tai, kad jo propagandiniai ruporai kartais pasako tiesą, šio mūsų rytinio kaimyno niekaip nepaverčia tiesos ir gėrio imperija. Atvirkščiai. Jis tuo tampa tik dar pavojingesnis. Didėja Lietuvos piliečių pasimetimas, jie vis labiau dezorientuojami.

Visgi didžiausias pavojus slypi mūsų šalies viduje, kai valstybės valdymas didele dalimi tapo neveiksmingas (prieš dvidešimt metų jis tarsi įstrigo). Dažnai užduodamas klausimas, kaip čia yra, kad valdžia, jos pareigūnai ir institucijos niekaip nepradeda spręsti gyvybiškai svarbių dalykų – jau dvylika metų vyksta spartus tautos išsivaikščiojimas, nykstame, piliečių atskirtis ir neviltis tik auga, o jokios aiškios politinės valios neatsiranda.

Kaip ji gali atsirasti, jei mūsų valstybės institucijos vis didesne dalimi vėl tampa butaforija? Jos tiesiog nėra tam skirtos. O mūsų politinė klasė ir politinė sistema jau gamina tokią viešąją politiką, kurioje paprastai net nebėra jokio ryšio su realiai siekiamais uždaviniais, su kokiais nors piliečių ir tautos gyvenimo kokybės rodikliais. Nebėra ir jokio viešo pokalbio apie mėginimą imtis tikrųjų tautos rūpesčių. Tiesa, dar pasitaiko vienas kitas judesys, padedantis sudaryti kažkokią prasmę turinčio proceso įspūdį.

Todėl labai pritariu prof. Vytauto Radžvilo ne sykį kartotai minčiai, kad čia jau nėra kokių nors kovų tarp partijų reikalas. Bėdos slypi jau gerokai giliau. Liga labai įsisenėjo. O dėl ateinančių istorinių permainų, turėdami nusilpnintą valstybę, mes galime patekti į dar žymiai didesnį pavojų. Beje, grėsmės Lietuvos ateičiai jau seniai akivaizdžios ir dabar.

Turėdamas gydytojo išsilavinimą, jaučiu pareigą neapsiriboti vien tiktai diagnoze, bet pasiūlyti ir receptus. Pritariu čia, šiame Sąjūdžio minėjime pasakytoms mintims, kad vienintelė priemonė, kuri dar gali padėti mūsų politinės sistemos žvaigždutėms atsitokėti, – tai daugiatūkstantiniai viešų protestų veiksmai, kaip buvo Sąjūdžio pakilimo metu.

Siūlau prisiminti neseniai viešai aptartą idėją, kad tautinės Kovo 11-os eitynės turėtų tapti šimtatūkstantinėmis nacionalinėmis eitynėmis. Jos niekada ir nebuvo vien tautininkų eitynės. Šūkį „Lietuva – lietuviams, lietuviai – Lietuvai“ reikėtų išversti į labai konkrečių, raštiškai išdėstytų reikalavimų kalbą, kad būtų suprantama, kad Lietuvos valstybę siekiama sugrąžinti pirmiausia jos pagrindinei tautai. Bet šio Tautos žygio rengimo grupę reikia sudaryti jau dabar, tam sutelkus sutariančias visuomenines grupes ir forumus jau dabar, o ne tada, kai vėl ateis vasaris ar kovas.

Būtina sudaryti ne tik labai aiškių politinių reikalavimų programą, bet ir nuoseklų bendrų veiksmų planą ir drauge imtis pačių veiksmų, kad kitų metų valstybės ir nepriklausomybės šventės jau taptų šių mūsų bendrų pastangų aukščiausia išraiška.

Straipsnis parašytas pagal kalbą 2018 m. balandžio 3 d. Sąjūdžio minėjime Lietuvos mokslų akademijos salėje