Vytautas Vyšniauskas apie BAIMĘ taip vadinamoje "laisvoje" Lietuvoje

Autorius: LDiena.lt Šaltinis: https://www.youtube.com/watch?... 2018-04-28 23:00:08, skaitė 869, komentavo 1

Tomas Baranauskas:

Kalbėti apie Lietuvą šiandien - tai kalbėti apie baimę...

Lidžita Kolosauskaitė:

Viena geriausių viešojoje erdvėje pasakytų kalbų. Ir būtent todėl ji nesusilauks daug dėmesio.

Lyg apkvaitę dejuojame "mes esame laisvi" - kiekviena proga ir... be progų. 

Tačiau kaip kažkas teisingai pasakė - tiek iš baimės tirtančių žmogelių kiek yra šiandieninėje Lietuvoje turbūt nebuvo net Tarybų Sąjungoje.

Vis dažniau girdžiu klausimą, ar aš nebijau, ar negalvoju apie savo ateitį, kodėl aš rašau tai, ko Lietuvoje negalima rašyti.

Bijau. Bijau ir vis tiek darau.

Nes blogiau už baimę man yra tik pasiduoti iš baimės.

Kalba apie tikrus dalykus, apie tikrą, reitingų nepagražintą realybę. Apie žmones, kurie gyvena savo valstybėje svečio teisėmis ir kuriuos palaiko bei ramina tik mintis - juk galima išvykti.

Liūdna. Stipru. Įtaigu. Būtina pamatyti.

Tiems, kas gali bent sau išdrįsti pripažinti - "aš bijau". Bijau galvoti, kalbėti, prieštarauti, protestuoti, netekti darbo, būti marginalizuotas, prarasti savo "socialinio rato" palaikymą, netekti įtakos, netekti pagarbos, patirti sunkumus, negalėti užsitikrinti sotaus gyvenimo. Aš bijau būti savimi. Aš bijau neįtikti. Bijau būti nepatogus. Nepopuliarus. Bijau vadovautis savo nuostatomis.

Aš esu bailys. Pilietis be pilietybės teisių.

Vytautas Vyšniauskas:

Kalbėjau už pažįstamus žmones – pradedant studentais ir baigiant dėstytojais, – kurie dažnai bijo viešai pasakyti tai, ką sako privačiai, bijo viešai paremti (nors privačiai palaiko), bijo būti pasmerkti savo akademinių „draugų“ ir „klanų“, bijo būti su kažkuo supriešinti, bijo netekti darbo, netekti galimybės toliau studijuoti.

Įtampa, spaudimas, subtilios užuominos, užmaskuotos sankcijos ir panašūs dalykai seniai tapo kasdienybe. Daugybė žmonių dažnai net bijo ar nenori socialiniuose tinkluose spustelėti mygtuko „patinka“ ties tuo, kas jiems patinka, jei tik tai gali turėti nors menkiausių padarinių. O jų turi – pagal patiktukus žmonės yra blokuojami, atfiltruojami, sekami, teko girdėti net apie iškvietimus pasiaiškinti dėl tokios virtualios paramos tam, ko galios pozicijoje esančiųjų požiūriu remti nederėtų. Pagal patiktukus žmonės nustoja sveikinęsi.

Ar tai normalu, kai bet kokiu aštresniu klausimu tu susilauki daugybės palaikymo, tau rašo laiškus, asmenines žinutes, skambina, būtinai pagiria sutikę gyvai, bet viešumoje nieko panašaus niekada neišgirsi. Ir dėl to nėra kalti tie, kas nenori prarasti savo mylimų veiklų ar pragyvenimo šaltinių. Ne, tai būtent tiems, kurie palaiko tokią baimės atmosferą, tenka visa kaltė už tai, kad kartais net geriausi jų bičiuliai jaučiasi prispausti dėl to, kad negali viešai adekvačiai kalbėti ar net atsistoti šalia jiems patikusias idėjas atstovaujančių žmonių.

Ne, nesakau, kad mano ar mano bendražygių pažiūrų žmonių yra labai labai daug, bet jie bijo. Taip nėra. Tačiau jų yra gerokai daugiau nei matyti viešumoje. Labai daug yra žmonių, kurie tau pritartų vienu ar kitu klausimu, bet to niekada nedrįs padaryti, nes iš karto bus susaistyti su tais klausimais kalbančiais žmonėmis ar judėjimais, juos ekstrapoliuojant į visus kitus klausimus. Taip neturi būti.

Nekaltinu, nesmerkiu ir netgi visiškai palaikau tylinčius ir nesirodančius. Niekas neprivalo eiti į viešumą prieš savo valią ar rizikuodamas asmeniniu gyvenimu ir savo šeimos gerove. Niekas! Tačiau yra taip darančių, ir dėl to kalti opresoriai, susikūrę patogius akademinės mafijos tinklus, įvairias organizacijas ir struktūras, kurios leidžia vieniems kitus dangstyti ir daryti spaudimą išstumiant nepatogias pažiūras ar jų raišką net iš tų žmonių, kurie yra jų pačių tarpe, kad tik nebūtų iš to tarpo išmesti dėl vieno ar kito kitaip permanyto klausimo.

Mūsų oponentai remiasi patyčių, gėdinimo, pasmerkimo, ironizavimo ir perrėkimo strategijomis, kitaip tariant, įbauginimu – tai geriausias mano išsakytų teiginių įrodymas.

Bet pamažu to nebeužtenka, ir kuo toliau, tuo daugiau dalykų, kurie iki šiol buvo daromi, nebeužteks.

Josifas Visarionovičius Džiugašvilis (Stalinas):