"Šiaurės švytėjimas" šalia: Lietuvai beprasmiška priešintis "Gazpromo" monopolijai

Autorius: Boris Marcinkevič Šaltinis: https://sputniknews.lt/columni... 2018-05-15 15:27:48, skaitė 645, komentavo 1

Inčiukalnio dujų saugykla, archyvinė nuotrauka

Vilnius bandė vienas kovoti prieš dujų tiekimą iš Rusijos ir galiausiai gavo dujų kainos kilimą gyventojams ir visišką kaimynų abejingumą SGD projektui

Nuostabiu laiku mes gyvename. Sekame politikos pasaulį, stebime, kaip Trampas bendrauja su Makronu, visada žinome išmaniąsias elektronikos naujoves, gerai išmanome futbolą ir didžėjų darbą. O patys reikalingiausi, patys svarbiausi gyvenimo aspektai tapo tokie įprasti, kad mes jų nepastebime.

Dujų tiekimas — ekonomikos klausimas

Manau, jei Baltijos šalių gyventojų paklaustume, iš kur bute atsiranda dujos, 99 procentai respondentų nedvejodami atsakytų: "Vamzdžiu ateina iš Rusijos". Rusija ― tai didžiulė dėmė žemėlapyje, kurios spalva simbolizuoja pasaulinės gamtinių dujų gavybos vietą, o juda vamzdžiu savaime iš taško A į tašką B.

O juk buvo laikai, kai sovietmečiu Baltijos šalių gyventojai ne tik atidžiai stebėjo visas milžiniško dujotiekio projekto "Šiaurės švytėjimas" naujienas, bet ir patys dalyvavo jo įgyvendinime. Ir vamzdis, tiekiantis Baltijos šalims "žydrąjį" kurą, buvo toli gražu ne vienas, ir visos dujotiekio magistralės atšakos atsirado ne iš karto, o tarybų laikais tūkstančiai žmonių dėjo didžiules pastangas, kad sukurtų ir suprojektuotų šį inžinerijos stebuklą tam, kad šiandien degtų viryklių degikliai; buvo apeinamos didžiosios upės, tiesiant vamzdynus Sibiro pelkėse.

Daugelio šalių politikai mūsų laikais labai mėgsta kalbėti apie "klastingą "Gazpromo" monopoliją Rytų Europoje", su kuria reikia kovoti, pamiršdami, kad bet kokios kovos su monopolija pagrindas gali būti tik konkurencija. Nepatinka visiška priklausomybė nuo Rusijos dujų — pasiūlyk alternatyvą ir padaryk tai konkurencingomis kainomis.

Tik būk geras, pirmiausia sukurk alternatyvą, ir tik tada pradėk kalbėti apie monopoliją, o ne atvirkščiai. Nutiesk dujotiekį nuo Europos išteklių, atvesk vamzdyną iš saulėtojo Alžyro, padėk Turkmėnistanui ar Egiptui sukurti ir įgyvendinti projektą, aplenkiant Rusijos teritoriją, ir tik tada nustok būti politikuotojas ir tapsi valstybės veikėju. Neišeina?

Pasiūlyk energetinio saugumo šalyje modernizacijos projektą, kuris leis visiškai nenaudoti gamtinių dujų. Bet tokių projektų nėra, yra labai daug žodžių, sklindančių iš įvairių tribūnų ir žiniasklaidos. Ir yra "Gazprom", kuris, "tęsdamas tradicijas", tapo pagrindiniu TSRS dujų transportavimo sistemos savininku,  ramiai ir atlaidžiai besiklausančiu viso šio triukšmo.

Lietuva bandė viena kovoti prieš dujų tiekimą iš Rusijos. Rezultatas — pakilusios dujų kainos gyventojams ir visiškas kaimynų abejingumas SGD projektui. Alternatyva turi būti pagrįsta, tai yra, ekonomiškai perspektyvi, pelninga. Nepavyko. Galima kiek nori pykti, ieškoti kaltų, tačiau dujų rinka — tai verslas, čia negalima tikėtis šimtaprocentinės sėkmės, čia reikia apskaičiuoti strategiją daug žingsnių į priekį, ir garbingai priimti pralaimėjimą.

"Šiaurės švytėjimas"

Kodėl Lietuvai nepavyko? Todėl, kad ji viena bandė kovoti su sistema, kuri sukūrė "Šiaurės švytėjimą" daugiau nei prieš 50 metų. Tiesiog apžvelkime šio dujotiekio maršrutus, kad suprastume apimčių skirtumus.

Po to, kai Baltijos šalys tapo tarybinėmis respublikomis, pasibaigus Antrajam pasauliniam karui, TSRS vadovybė nusprendė, kad Sovietų Sąjunga ne tik atstatys, bet vystys Estijos, Latvijos ir Lietuvos ekonomiką. Tuomet viskas buvo planuojama — iš anksto tiksliai apskaičiuota, kokia gamyba bus vystoma Baltijos šalyse, kas būtent bus gaminama, ir panašiai.

Ir visiems fabrikams ir gamykloms reikėjo užtikrinti energijos ir šilumos tiekimą, nes jos buvo reikalingos visų miestų ir miestelių gyventojų gyvenimo sąlygoms pagerinti. Geologai nuodugniai tyrė Baltijos jūros dugną ir nerado nieko, kas galėtų degti — čia nebuvo energijos išteklių, ir, kas kelia nuostabą, dėl to nekalti nei Stalinas ar Leninas, nei KGB ar Putinas, o taip surėdė motina gamta. Energijos išteklių nėra, bet jie reikalingi — tokia buvo užduotis, ir ji taip pat buvo sprendžiama pagal planą.

60-ųjų pradžioje dar nebuvo atrasti dujų lobynai Vakarų Sibire, tačiau dujų gavybos vietos jau buvo atrastos Komijos Respublikos šiaurėje, o Leningrado institutas "Giprospetsstroy" turėjo apskaičiuoti dujotiekio maršrutą. Nedelsiant gamybai buvo skirtos metalurgijos gamyklos — projektui reikėjo 1600 kilometrų vamzdžių, kurių skersmuo 1220 milimetrų — daugiau nei metras.

Tame pačiame Piteryje dar viena gamykla gavo užsakymą sukurti ir įrengti kompresorinę stotį, kurios galingumas 25 tūkst. kilovatų, ir niekam nebuvo įdomu, kad iki tol nieko panašaus niekur kitur pasaulyje nebuvo. Pirmoji "Šiaurės švytėjimo" atšaka prasideda Vuktylsky srityje netoli Uralo, tęsiasi per visą Komijos Respubliką, driekiasi Archangelsko, Vologdos, Jaroslavlio ir Tverės regionais, kad ateitų į Sankt Peterburgą.

Miškų plotai, klampios pelkės, pervažos per Vyčegdos upę, Šiaurės Dviną, Suchoną, du kartus — per Volgą, neskaitant visų mažų upių ir upelių. Link trasos 780 kilometrų vamzdžius tempė pelkėmis vikšriniai traktoriai, darbuotojams maistą pristatydavo sraigtasparniais, žmonės žiemą šalo brezentinėse palapinėse,  o vasarą "šėrė" uodus. Trasa, nepaisant visko, buvo įveikta per dvejus metus — 1967 metais statybos buvo pradėtos, o 1969 metais jau užbaigtos.

Sibiras yra arčiau Baltijos, nei kartais atrodo

Kol buvo projektuojama ir statoma, Tiumenės srityje dujų rado dešimtis kartų daugiau nei Komijos Respublikoje ir nesustojo, pradėjo projektuoti antrąjį "Šiaurės švytėjimo" etapą: Urengjus — Nadymas — Uchta. Iš Tiumenės regiono per Obės upę, Uralą, Pečioros upę į Uchtą, kur prasideda pirmoji dujotiekio linija. Viskas taip pat, tik vamzdžių skersmuo tapo dar didesnis — 1420 milimetrų, kuriais beveik dvigubai daugiau dujų gali būti "išstumta". Suprojektuoti net 2,5 metro skersmens vamzdžiai — tokio vamzdžio viduje buvo galima pravažiuoti  automobiliu, bet vėliau nuspręsta, kad jų svoris bus toks, kad ne kiekvienas gruntas galės atlaikyti.

Pavadinimus perskaitėte, žemėlapyje atradote? Yra daug prisiminimų tų, kurie dalyvavo šio 2600 kilometrų ilgio maršruto statybose. "Mano kelionės į maisto prekių parduotuvę metu oro temperatūra nukrito iki 57 laipsnių šalčio. Ši parduotuvė buvo keturių su puse kilometrų atstumu nuo mūsų namų šalia artimiausios geležinkelio stoties. Viskas baigėsi be nušalimų, aš gėriau rūpestingai pasiūlytą karštą virintą vandenį".

Ir tokių prisiminimų — ne vienai knygai, ir tai yra ne Gulago kalinių prisiminimai, trasą tiesė visa didžiulė šalis, buvo daug statybos brigadų ir iš Baltijos šalių. Tiesą sakant, sau darė — po antrojo "Šiaurės švytėjimo" etapo dujos pateko ir į Inčiukalnio požeminę dujų saugyklą, kuri tapo Latvijos, Estijos ir dalies Lietuvos dujų paskirstymo tinklo pagrindu.

Lietuvai nepakako Inčiukalnio talpyklų, todėl į Lietuvos sostinę atvesta papildoma magistralė iš Minsko, o iš Vilniaus nutiesta į Kaliningrado sritį. Ir Inčiukalnio dujų saugykla, ir paskirstymo tinklai buvo suprojektuoti ir įrengti sovietmečiu, o dabar niekas net nebando įvertinti dešimčių tūkstančių žmonių darbo ir milijonų tonų metalo kainos. Girdėti tik kalbos apie "Gazprom" monopoliją.

Jei norite konkuruoti, niekas neprieštarauja, galima tai aptarti, tačiau tik po to, kai atidžiai išnagrinėsite Inčiukalnio dujų saugyklą ir galimybes, kurias ji gali suteikti visoms trims Baltijos valstybėms.