V. Vyšniauskas, D. Petkus, V. Sinica. Sąjūdžio refleksijos

Autorius: ProPatria.lt Šaltinis: http://www.propatria.lt/2018/0... 2018-07-26 09:57:08, skaitė 854, komentavo 3

Lietuvos Sąjūdžio 30-mečio proga JAV Čikagos lietuvių laikraštis „Draugas“ apie atgimstantį Sąjūdį naujosios Lietuvos sąlygomis kalbasi su jaunimo sambūrio „Pro Patria“ nariais – V. Sinica, D. Petkumi ir V. Vyšniausku.

Dovilas Petkus

Toks sąjūdis, koks buvo prieš trisdešimt metų nepasikartos, turbūt to ir nereikia. Dabar turime kitokią politinę situaciją ir kitokius iššūkius savo valstybei. 

Prieš tris dešimtmečius įvykusi Sąjūdžio banga turėjo tikslą išlaisvinti lietuvių tautą iš sovietinės tironijos. Ir tą ji pasiekė. Kita vertus, ta banga ir žymūs Sąjūdžio atstovai buvo greitai nustumti į tautos ir valstybės kūrimo paraštes. Dėl to praėjus trisdešimčiai metų matome Lietuvos valstybę, kuriai sunkiai sekasi konkuruoti globalioje rinkoje, o švietimo sistemoje diegiamas kosmopolitinis konformizmas ruošia ne valstybininkus ir patriotus, bet tą globalią rinką aptarnaujančius žmogiškuosius resursus – emigrantus.

Kad tampame vis labiau panašūs į rinką su teritorija, o ne valstybę įrodo ir ciniškas Lietuvos stambaus verslo atstovų požiūris, jog išvažiavus daugiau nei milijonui lietuvių, galėsime atsivežti „pigių ukrainiečių“. Jiems nusispjauti kas dirbs ir gyvens šitoje šalyje, Lietuva daugeliui verslo ir politikos atstovų (tikiu, jų tarpe vis dar yra ir padorių žmonių) yra tik iškaba, po kuria galima aptarnauti savo asmeninius interesus.

Nors pabrėžiami globalizacijos iššūkiai, į kuriuos vis labiau reaguojama ir Vakarų šalyse, turime aiškiai pasakyti, jog tarptautinėje arenoje Lietuva šiandien susiduria ne su globalizacija, bet globalizmu. Pastarasis projektas visai ne panašus į natūralias globalizacijos tendencijas, bet yra forsuotas kvazipolitinis projektas, kurio metu bandoma sunaikinti tautos, kaip suverenaus politinio vieneto galias ir tokiu būdu „surinkinti“ visas valstybių teritorijas, atveriant sienas nekontroliuojamai migracijai ir skatinant atsisakyti dvasinio ir politinio lojalumo savo šaliai. Tokios globalizmo tendencijos ypač ryškios Europos Sąjungoje. Dėl to naujasis Sąjūdis turi ne tik išspręsti vidaus problemas, bet siekti kuo platesnio ryšio su patriotinėmis jėgomis užsienyje ir kitose valstybėse, kad galėtų būti sustabdytas dabartinis globalizmo projektas bei aiškiai pasakyta: tauta vis dar yra politinis veikėjas, kurio nevalia ignoruoti jokiems europiniams klerkams ar oligarchams. 

Galų gale, reikia pritarti ir pozicijai, jog Lietuvos istorija yra sąjūdžių istorija. Sąjūdį galime suvokti kaip politinę srovę, kuri tai pasiekia savo piką, tai vėl silpnėja, bet iki šiol nenutrūksta. Kas trisdešimt metų susikaupia vis nauji iššūkiai, kuriuos būtina išspręsti vis naujai Lietuvos kartai. Atsižvelgus į dabartinę politinę situaciją visoje Vakarų civilizacijoje, mums veriasi naujas galimybių langas atlikti naują Sąjūdžio žygdarbį ir tautos atgimimą. Jei dabartiniu šansu bus nepasinaudota, Sąjūdis baigsis, o su juo ir Lietuvos egzistavimas laike ir istorijoje. Kita vertus, jeigu atgimimo banga įvyks, po trijų dešimtmečių nuo šio momento sulauksime ir dar vienos Lietuvos Sąjūdžio bangos. 

Vytautas Vyšniauskas

Sąjūdžio istorija panaši į nepasiruošusio ir savo pergale netikėjusio politiko sėkmę: rinkimai laimėti, bet kas toliau? Nepriklausomybė atkurta, tačiau niekas nežinojo, kaip ja naudotis – tarytum šuo, kuris pavijęs automobilį nebežino, ką su juo daryti. Laisvę nūdien įprasta suvokti tarsi šunišką pasileidimą nuo grandinės. Džiaugiamės ir didžiuojamės nuo tos grandinės nutrūkę, tačiau jei savęs neklausiame, ar tik tiek norėjome, ar nesugebame daugiau, tampa akivaizdu, kad viduje vis dar esame supančioti.

Paradoksaliai jaunoji karta yra dar labiau sovietizuota nei jaunystę sovietmečiu išgyvenę mūsų tėvai. Jaunieji jaučiasi patys laisviausi, todėl ir Sąjūdį vertina geriausiai, tačiau vos panorę prabilti apie kokią negerovę iš karto susiduria su griežtai kontroliuojamomis laisvės ribomis. Kaip sovietmečiu iš tiesų laisvi žmonės, suvaržyti išoriškai, sugebėjo išsaugoti vidinę laisvę – tik tokių žmonių dėka galiausiai ir pralaužėme geležinę uždangą, – taip dabar žmonės, per ilgus nutautinimo ir prievartos metus gniuždyti dvasiškai, atgavę laisvę vis tik viduje taip ir liko pavergti.

Arvydas Šliogeris yra taikliai pasakęs, kad anksčiau mus varė už spygliuotų tvorų, o šiandien konclagerį pasistatėme savo širdyje. Žiniasklaidos vienpusiškumas ir cenzūra, verslo grupių valdomi politikai, dėl pragyvenimo namus priversti palikti žmonės, atviras tautiečių žeminimas visais būdais, pigus bandymas būti moderniais ir užsienietiškais rodo vidinę vergovę.

Sąjūdis trumpam tapo politine tauta, tačiau netapo valstybe, be kurios tauta netrunka prarasti politinę valią ir vėl tampa tik pakrika mase, negebančia susiorganizuoti net dėl savo pačių gerovei būtiniausių dalykų. Iš masės lengva tyčiotis tarsi kaulą šuniui numetant jai šį bei tą prieš rinkimus, po kurių ji vėl išnaudojama. Norisi pakartoti Nobelio premijos laureatės Svetlanos Aleksijevič žodžius, kad laisvei reikia laisvų žmonių, tuo tarpu mes gyvename laisvoje šalyje neturėdami laisvų žmonių...

Reikia labai aiškaus suvokimo, iš kur tu atėjai ir į kur sugrįši, nes tik šioje žemėje esi kažkas daugiau nei darbo išteklius. Reikia nepamesti matomų vilties ženklų: tik tapę reiklia, savo tapatybę aiškiai suvokiančia ir kovos už būvį nebijančia tauta galime išvengti išnykimo. Nebijokime neteisybės, – bijokime ją nutylėti. Tik atvirai prabilę ir stoję į kovą už tai, kas mums patiems svarbu, galime išsaugoti savo tautą ir užtikrinti jai valstybingumą. Sugriaukime konclagerius, kuriuos mums įstatė į širdis, ir pradėkime gyventi be kompromisų, eikime iki galo – tik toks sąmonėjimas gali pagimdyti Sąjūdžio vertą tautos atgimimą.

Vytautas Sinica

Sąjūdis įgyvendino svarbiausius savo tikslus – atkūrėme nepriklausomybę, išsilaisvinome iš imperijos, atsikratėme planinės ekonomikos. Pirmasis darbas buvo pats svarbiausias. Tačiau dauguma Sąjūdžio tikslų valstybės kūryboje liko nerealizuota. Kitus, kaip valstybinės kalbos įtvirtinimą, valstybė sugebėjo įgyvendinti, tačiau šiandien daroma viskas, kad tai būtų sugriauta. 

Pagrindinis klausimas ir tada, ir dabar išlieka tas pats – ką daryti, kad tauta išliktų gyva ir klestinti savo istorinėje žemėje? Pirmas žingsnis tam buvo sukurti valstybę, tai ir yra padaryta. Šiandien matome, kad nemokėjome patys savęs valdyti, todėl valdė oligarchų ir jų statytinių grupės. Akivaizdu, kad valstybės buvimo neužtenka tautos išlikimui. Tai ir lemia ore tvyrantį jausmą, kad reikalingas būrimasis į naują visuomenės susitelkimą. Labai nemėgstu tokių pastangų vadinti „nauju Sąjūdžiu“, tai pernelyg pretenzinga. Nesant išorinio priešo, negali būti ir tokios vienybės visuomenėje. Tačiau būtina stengtis sutelkti visuomenę dėl bendriausių tikslų: valstybės išlikimo nacionaline, tapatybės, kalbos, istorijos, paveldo ir unikalios gamtos išsaugojimo, socialinio teisingumo sistemos sukūrimo. Bendrai – prielaidų tautai išlikti Lietuvoje. 

Banalu, tačiau tautinės savimonės budinimas prasideda mokykloje ir šeimoje. Ugdymo šeimoje, nors svarbiausio, valstybė paveikti negali. Lieka mokykla. Iki šiol šalies švietimo sistemoje nieko nebuvo specialiai daroma prisirišimui prie valstybės ir ištikimybei tautai ugdyti. Pasiekta tokia degradacija, kad jauniems liberaliems žmonėms juoką kelia pati mintis apie „tautinę mokyklą“, ji iškart vadinama propaganda. Nebesuvokiama, kad mokykla teikia ne tik žinias, bet ir vertybines nuostatas, kad „propaganda“ neišvengiama. Šiandien vyksta atvira kosmopolitizmo propaganda. Mokykloje turi būti ugdomas ryžtas aukotis dėl valstybės, suvokimas, kad ir kam esame skolingi, kad apskritai esame žemėlapyje, kodėl valstybė – bendros kūrybos reikalaujantis darbas. Mėgstu pabrėžti, kad vien ekonominiais veiksniais niekada nesustabdysime emigracijos. Pragyvenimas kitur tiesiog bus geresnis ir jei lems tik tai, žmonės išvažiuos, kol nieko nebeliks. Privalo lemti ir kiti dalykai – prisirišimas, įsipareigojimas, noras kurti. Tik jis sulaikė prieškario Lietuvos šviesuomenę grįžti iš Europos universitetų ir kurti Lietuvą. Šiandien to reikia vėl. Galiausiai ir suaugusius, suformuotas asmenybes, veikia informacinis fonas, žiniasklaidos formuojamas nusivylimas arba įkvėpimas. Veikia pati valstybės politika – ar žmogus jaučiasi žeminamas ir beteisis, ar valstybės šeimininkas. Visa tai reikia keisti, nes tarp patriotinės žinutės ir tikrovės turi būti atitikimas, niekas negali būti grįsta melu.